Labai graži Sačinandana Svamio įvadinė paskaita seminare "Širdies šventykla". Paskaita skaityta Alachua šventykloje, Floridoje 2011-09-21 dieną. Vertimas į lietuvių kalbą.

Raghunatha Dasa Gosvami savo "Śrī Vilāpa Kusumañjali", 102 sako:

āśā-bharair amṛta-sindhu-mayaiḥ kathañcit
kālo mayātigamitaḥ kila sāmprataṁ hi
tvaṁ cet kṛpāṁ mayi vidhāsyasi naiva kiṁ me
prāṇair vrajena ca varoru bakāriṇāpi

"Viltis palaiko ir maitina mano egzistavimą. Su šiuo lūkesčiu man kažkaip pavyksta gyventi diena iš dienos, tempiant savo gyvenimą per užsitęsusį laiką. Šis nektariškas vilties vandenynas vilioja mane ir palaiko gyvybę. Bet mano kantrybė jau išseko; Aš nebegaliu ilgiau kentėti. Nebegaliu laukti nei vienos akimirkos. Jei tu (Radharani) tuoj pat neparodysi man savo malonės, man galas. Aš amžiams prarasiu bet kokią viltį. Aš nebenorėsiu gyventi toliau, nes tai būtų visiškai tuščia. Be tavo malonės aš negaliu pakęsti nei vienos akimirkos. Ir Vrindavanas – jis man brangesnis už mano gyvybę – bet aš juo bjauriuosi. Man tai skausminga, mane tai slegia. Ką jau kalbėti apie kitus, aš bjauriuosi net ir Krišna. Nors ir gėda sakyti tokius žodžius, bet aš negaliu mylėti net Krišnos, kol tu nepriimsi manęs į savo artimų tarnaičių ratą. O Radha, jei negausiu tavo prielankumo, aš nenoriu viso kito.  Aš noriu tavęs ir tik tavęs. Aš negalėčiau pakęsti santykių su bet kuo kitu, jei jie būtų nesusiję su tavim. Tu turi būti pirma, o tada kiti. Be tavęs aš negaliu galvoti net apie savo atsirus santykius su Krišna."

Pacitavęs šį posmą savo mokiniams Bhaktisiddhanta Sarasvati Thākura paniro į transą ir visas išblyško. Jis taip pat pasakė, kad jo vardas, Šri Varšabhanavi-devi-dayita dasa susijęs su paskutinėmis šio posmo eilutėmis: "O Radha, jei nebūsi man gailestinga, tai kam reikalingas Krišna, Vradža ir netgi pats gyvenimas?"

Radhanatha Svamio paskaita Unitarinėje bažnyčioje apie visų religijų esmę. Labai graži ir esminė paskaita. Vertimas į lietuvių kalbą. Dallas, TX 2010-10-09

Originalus video anglų kalba: http://www.youtube.com/watch?v=ygQ-n50bZbI&feature=related

Festivalis vyks birželio 19-24 dienomis.

Planuojami festivalio svečiai:

• JŠ Bhakti Caitanya Svamis
• JŠ Bhakti Šaran Šanta Gosvamis
• JŠ Bhakti Ananta Krishna Gosvamis
• JK Nruhari Prabhu

Daugiau informacijos netrukus!

Svečių vizito išlaidom padengti reikalingi rėmėjai. Jais galite tapti Jūs.

Daugiau informacijos tel. +370 662 90468 (Ana), el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai .

Ačiū!

Kai tėviškus jausmus Krišnai puoselėjantys bhaktai kaimynai skųsdavosi motinai Jašodai dėl Krišnos elgesio, ji atsakydavo jiems taip, kad Krišnos trūkumai pavirsdavo jo pašlovinimu.

"Tavo sūnus paleidžia mūsų karves!"

"Argi jis nepadeda jums atlikti jūsų pareigas?"

"Bet ponia, jis tai daro be jokios priežasties."

"Tai kodėl jūs jo neišbarat?"

"Jei mes jį baram, bet jis tiesiog juokiasi."

"Tai duokit jam pieno?"

"Jis valgo tik vogtus dalykus."

"Tai kvaila! Padėkit pieną taip, kad jis jo nepasiektų."

"O jis iš tolo puode padaro skylę."

"Iš kur jis žino, kad puode pienas?

"Jis labai gerai išmano, kas yra visa ko viduje."

"Tai padėkit puodą namuose į tamsųjį kampą."

"Jo spindintis kūnas viską apšviečia." 

"Tai ką jūs sakote, yra nesuvokiama."

Šridhara Maharadžas pasakojo istoriją, apie vieną didelį Krišnos sąmonės festivalį, kurį organizavo Bhaktisidhanta Sarasvati Thakura. Jame dalyvavo daugybė žmonių ir natūralu, kad ten taip pat buvo dalinamas prasadas (Krišnai pasiūlytas maistas). Tuo metu Šridhara Maharadžas dar buvo jaunas bhaktas, pačioje savo Krišnos sąmonės pradžioje. Jis gyveno viename iš Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros įkurtų vienuolynų (gaudīya māthų). Festivalio metu jam davė tarnystę susirinkusiems žmonėms dalinti prasadą. Didžiulėje virtuvėje milžiniškuose puoduose buvo gaminama chalava. Žmonės stodavo į eilę ir, gavę savo dalį, sėsdavo lauke eilėmis ir valgydavo. Taigi, Šridhara Maharadža vieno vyresnio bhakto prižiūrimas dalino prasadą.  Jis pamatė vyruką, kuris gavęs savo porciją, atsisėdo, pavalgė ir vėl atsistojo į eilę. Šridhara Maharaja pastebėjo: „O šis vyrukas jau antrą kartą. Tiek to.“ Jam įdėjo antrą kartą. Po kurio laiko jis pamatė tą patį vyruką eilėje jau trečią kartą. Galvodamas, kad šis žmogus jau trečią kartą, o daugybė žmonių stovi eilėje, ir dar negavo savo porcijos, jis atsisakė įdėti prasado tam žmogui. Jo vadovas paklausė: „Ko suabejojai? Kas nutiko?“  –„ Na, šis žmogus jau trečią kartą, o daug žmonių dar negavo.“ Tada vyresnysis bhaktas jo paklausė: „Ką tu čia dalini? Maistą ar prasadą?“ Žinoma, prasadas reiškia malonė. Kitaip tariant, ką tu dalini, maistą ar malonę? Šis bhaktas į situaciją pažvelgė kitaip. Šiuo požiūriu tariamas žmogaus trūkumas buvo jo privalumas – troškimas gauti kiek galima daugiau malonės.

Dabar aš noriu pakalbėti apie labai nuostabų būdą, kaip praktikuojant atsiminti Krišną. Aš turiu pasakyti jums, kad tai padėjo mano paties dvasiniame gyvenime tapti žymiai gilesniu ir laimingesniu mano Krišnos sąmonėje. Tai yra kai kas, saldi paslaptis. Tai yra mokytis jausti išsiskyrimą su Krišna. Tai skamba labai nepatogiai, ir aš tikiuosi kad pusė palapinės dabar nepaliks manęs! „Jausti išsiskyrimą? Ką tai bendro turi su meile ir galvojimu apie Krišną? Išsiskyrimas yra kažkas labai blogo.“ Ne. Jūs neteisūs. Jausti išsiskyrimą yra gerai.

Prabhupāda sako: „Jausti nuolatinį išsiskyrimą ir tuo pat metu užsiimti tarnyste Viešpačiui yra Krišnos sąmonės tobulumas. Dvasinis mokytojas turi praturtinti atsidavusius iki šio aukščiausio atsidavimo tobulumo.“ Kitą kartą jis sakė: „Kuo labiau jūs jaučiate išsiskyrimą su Krišną, tuo labiau jūs turite suprasti, kad darote pažangą.“ Kuomet jūs jaučiate poreikį kažkam, tuomet jūs jaučiate išsiskyrimą. „Man reikia tai turėti.“ Kai paskaita yra per ilga ryte, ir jau dešimta valanda, tuomet visi jaučia stiprų išsiskyrimą su prasādam. Jūs turite žiūrėti, kada baigsis paskaita ir tuomet jūs visi pašokate – palapinė tuščia per vieną sekundę, kadangi išsiskyrimas su prasādu traukia jus į tą vietą, kur jūs galite pripildyti savo skrandžius iki visiško pasitenkinimo! Išsiskyrimo jausmas atsiranda kuomet jūs jaučiate aštrų poreikį savo gyvenime, kai jums reikia Krišnos. Tuomet jūs jaučiate išsiskyrimą. Atsidavęs ilgisi tarnauti Krišnai ir būti su Juo ir jausti Jo buvimą šalia, kadangi jis žino, kad yra nepatenkintas savo gyvenime, jei šalia nėra Krišnos. Atsidavęs turi įgyti tokį supratimą, kad „Jei mano gyvenime nėra Krišnos, tuomet ką aš veikiu?“ Prabhupāda paaiškina labai puikiai išsiskyrimo poveikį atsidavusiojo širdyje:

„Išsiskyrimo su Viešpačiu jausmas yra be abejonės skausmingas atsidavusiam, bet, kadangi jis yra susijęs su Viešpačiu, jis turi specifinį transcendentinį poveikį ir nuramina širdį. Išsiskyrimo jausmai taip pat yra transcendentinės palaimos šaltinis, ir jų niekuomet negalima lyginti su užterštais materialiais išsiskyrimo jausmais.“ Šventraščiai pateikia mums pavyzdį, kaip padidinti išsiskyrimo jausmą. Pirmoji stadija yra paukščio savo lizde, laukiančio savo motinos. Šis ilgesys nėra tokiame aukštame lygyje, kadangi jis ne tiek domisi savo motina. Jis domisi maistu. Panašiai Krišnos sąmonės pradžioje jūs labiau domitės Dievo dovanomis. Kuomet mes atlikome nāma-yajña Pietų Prancūzijoje, atsidavęs užrašė savo maldas ant popieriaus ir kai reflektoriaus šviesa krito ant jo, aš netyčia pamačiau tekstą, kuris buvo: „Brangus Krišna, aš noriu iš Tavęs puikios žmonos Krišnos sąmonėje. Tai yra mano širdies troškimas.“ Tai yra išsiskyrimo jausmo pradžia. Jūs norite iš Krišnos kažko, ką savo pažangos lygyje jūs galite suvokti kaip reikalingą jums. Kita stadija yra veršelio stadija. Veršelis taip pat nori pieno, bet jis turi daugiau prieraišumo savo motinai nei paukštis. Paukščiai nėra tokie prieraišūs ir todėl jie labai lengvai išskrenda, kai tik gali skraidyti patys. Veršelis yra labiau prieraišus savo motinai, bet pirmiausia jis taip pat nori pieno, o ne motinos. Bet jis gali išreikšti savo prieraišumą labiau nei paukštis ir jis taip pat gali eiti link motinos. Paukštukas negali. Pradžioje atsidavęs nori materialių dovanų iš Krišnos ir geresnės situacijos, bet jis turi truputį pakilti ir judėti link Krišnos, o ne vien sėdėti ir laukti: „O Viešpatie, duok man Mersedes Benz, pieno ar moterį Krišnos sąmonėje.“ Jis turi judėti link Krišnos, bent po truputį.

Mieli bhaktai ir Krišnos draugai,

Jo Šventenybė Bhakti Šaran Šanta Gosvamio Maharadžo prašymu siunčiame šį pranešimą:

Įsteigtas "Labdaros ir paramos fondas "Vedų Žinios", skirtas Šrilos Prabhupados knygų leidybai lietuvių kalba. Norinčius prisidėti prie šios misijos kviečiame aukoti į sąskaitą Danske banke: LT127400039936523810.

Vasario 5-ta (sekmadienis)

Kviečiame į šventinę programą Viešpaties Nitjanandos apsireiškimui paminėti. Vilniuje, „TABERO“ restorano patalpose, pradžia – 12.00. Šventės programoje: badžanai, Dievybių maudymas (galės dalyvauti tie, kas bus apsirengę švariais vaišnaviškais rūbais), paskaita (Višvavasu pr), kirtanas, šventinės vaišės.

Bhakti Vigjana Gosvami Maharadžas

‎2012-02-02.

Šiandien galvojau, kodėl šiame pasaulyje žmonės taip dažnai pyktį ir pavydą laiko meilės išraiška. Galvojau ne be priežasties. Vienas mūsų pažįstamas "kovotojas prieš sekas" internete sukėlė labai aršią kampaniją, bandydamas viešąją nuomonę nuteikti prieš Krišnos sąmonės Bendriją. Tuo pačiu atrodo, kad jis labai įsitikinęs, kad atlieka gerą darbą, kad eina meilės Dievui keliu, ir būtent dėl tos meilės triumfo jis pakeičia faktus, kuria intrigas, žmones supriešina vieną su kitu, demaskuoja... Įdomiausia, kad jis tikriausiai turi daugybę pasekėjų, kurie neapykantą, pavydą ir pagiežą savo artimui laiko meile. Gi turi būti kažkas bendro tarp meilės ir pykčio, kad žmonės vieną galėtų palaikyti už kitą. Bet kas tai? Žinoma, yra viena savybė, kuri jungia dvasinę meilę ir materialų pyktį - tai jų neišsenkamumas. Tikra meilė žmoguje pagimdo neišsemiamą kantrybę ir begalinį nuolankumą, begalinį pasiaukojimą ir begalinį gailestingumą. Bet ir pyktis žmogų padaro neišsenkamai išradingu, be galo gudriu ir žiauriu. Iš kur gi materialus pyktis gavo dvasinę begalybės savybę? Tikroji meilė visuomet yra begalybės ilgesys, desperatiškas baigtinės esybės bandymas peržengti savo ribotumą. Meilės priešingybė - pyktis - atvirkščiai, visada bailus baigtinės esybės bandymas kovoti už savo teisę į ribotumą.  Bet ir pyktyje ir meilėje žmogus susiliečia su begalybe. Kodėl? Nes pyktį, pavydą, pagiežą, konkurenciją (matsarya) pagimdo neišsenkanti ribotos gyvos esybės baimė. Jeigu šiame baigtiniame ir ribotame pasaulyje kas nors nori patirti begalybę, yra tik vienas būdas - įsiklausyti ir įsižiūrėti į savo paties baimes ir pamatyti neįžvelgiamas baimės bedugnes žmonių akyse. Nes baimė - tai Dievo nebuvimas, o tuštuma širdyje, kurią sukėlė Dievo nebuvimas, tokia pat begalinė, kaip ir pats Dievas. Žmogus pasidaro piktas, kai jo skrandyje tuščia. Bet kiek piktesnis turi būti tas, kurio širdyje tuščia?

Viešpaties Advaitos šlovės aprašymas

Visa šlovė, visa šlovė Šri Krišna Čaitanjai, deivės Lakšmi mylimajam! Visa šlovė Viešpačiui Čaitanjai, kuris yra toks brangus visiems bhaktams!

Visa šlovė, visa šlovė gailestingajam Vaikunthos karaliui! O Viešpatie, prašau pažvelk savo gailestingu žvilgsniu į sąlygotas sielas.

Tokiu būdu Aukščiausias Dievo Asmuo džiaugsmingai atliko kirtaną su savo bhaktais.

Grupelė vaišnavų žinojo, kokį maistą mėgsta Viešpats Čaitanja nuo pat savo vaikystės.

Su didele meile jie Jam atnešdavo šiuos patiekalus.

Su didele meile jie gamindavo įvairius patiekalus ir kviesdavo Viešpatį pasivaišinti.

Tą dieną, kai bhaktai Jį pakviesdavo, Viešpats ateidavo ir valgydavo su džiaugsmu.

Visos vaišnavų žmonos buvo deivės Lakšmi amša (pilnutinės) ekspansijos. Kokius nuostabius patiekalus jos pagamindavo? Aš neįsivaizduoju.

Kiekvieno burna buvo visą laiką pilna Viešpaties Krišnos šventų vardų, o kiekvieno akys buvo kupinos ašarų.

Navadvipos vaišnavai žinojo kokie mėgstamiausi Viešpaties Čaitanjos patiekalai.

Su didele meile jie gamino šiuos patiekalus ir su didele meile Viešpats Čaitanja juos valgė.

Vieną dieną kilniaširdis liūtas tarp bhaktų Advaita Ačarja tarė Viešpačiui Čaitanjai: „Prašau pavalgyk šiandien mano namuose.

Viešpatie, savo paties rankomis aš tau pagaminsiu. Prašau priimk maistą iš mano rankų.“

Viešpats Čaitanja atsakė: „Kiekvienas kuris valgo tavo pagamintą maistą įgis meilę Dievui. Jis pasieks tyrą pasiaukojimo tarnystę Viešpačiui Krišnai.

Ačarja, tavo gaminamas maistas yra mano gyvybė. Viską, ką tu pagamini, Viešpats Krišna valgo. Aš labai noriu valgyti maistą, kurį tu asmeniškai pagaminai“

Mano kelionė į Indiją 2011 – Visada Vrindavane, Vartai į Vradžą, Vadovas Protui apsistoti: Śrutekṣita kelias - Matyti ausimis,  Gruodžio 21

Kai mes kalbame apie šventą dhamą, turime nepamiršti, kad iš tiesų yra dvi dhamos, ne viena. Abi dhamos, tik viena iš jų yra matoma, kita – nematoma. Iš šių dviejų antroji daug stipriau sukelia transcendentinius jausmus.

Lygiai taip pat kaip materialiomis akimis neįmanoma pamatyti sielos ir Dievo, lygiai taip  sunku materialiomis juslėmis atpažinti dhamą.
Vis dėlto sąlygotoms sieloms yra įmanoma išvysti dhamą. Tai įvyksta tokiu pat metodu kuriuo mes galime ‘matyti’ tolimus objektus mintyse pasitelkdami į pagalbą aprašymus arba per kitų akis, kurie tai patiria tiesiogiai. Tokiu pat būdu, mes galime matyti dhamą per šventraščių akis ir didžius atsidavusius.

Regėti girdint iš atsidavusiųjų ar klausant šventraščių yra geriausias būdas pamatyti tai, kas negali būti matoma sąlygotomis materialiomis akimis. Tai yra gražiai paaiškinta Šrimad Bhagavatam (3.9.11) :

"O mano Viešpatie, Tavo bhaktai gali matyti Tave ausimis, bona fide klausymosi proceso metu. Taip jų širdis apsivalo, ir tada Tu joje gali įsikurti. Tu toks gailestingas savo bhaktams, kad apsireiški jiems tuo savo amžinu  transcendencijos pavidalu, apie kurį jie visada galvoja."

Kartą Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura pademonstravo kaip dhamos neįmanoma išvysti materialiomis akimis. Kartu su keliais mokiniais jis buvo išėjęs  ryte pasivaikščioti keliuku priešais jo ašramą Majapure. Kaip Indijoje yra įprasta, keli kaimo gyventojai buvo pritūpę abejose kelio pusėse, kad atliktų rytinius tualeto reikalus, kas vėliau aitria smarve persmelkdavo orą. Šrilos Bhaktisiddhantos mokiniai buvo pasibjaurėję ir sureplikavo: “O Gurudeva, atleiski, čia taip nepakečiamai dvokia. Leiski mums eiti kitu maršrutu.” Tačiau  Šrilos Bhaktisiddhantos Šventos Dhamos suvokimas buvo kitoks – jis nemate to, ką matė materialios akys, nei jis užuodė tai, ką užuodė materialios nosys. Su džiaugsmu jis atsake: “Kodėl jūs neužuodžiate svaiginančio čampakos gėlių aramoto? Šventa Dhama negalima žavėtis materialiomis juslėmis”

Lygiai taip pat kaip tie mokiniai prieš 70 metų, dauguma iš mūsų šiandien dar nėra užtektinai pažengę tinkamai suvokti dhamą. Tol kol mūsų transcendentinės juslės nebus pilnai atgaivintos, mes turime suvokti dvasinę realybę per sadhu, guru ir šastrų akis – taip pat kaip aklas žmogus gali pamatyti pasaulį girdėdamas iš tų, kurių akys yra sveikos.

Pasiklausykime transcendentinio Vrindavano miško aprašymo iš Šukadevos Gosvamio. Išgirskime kaip jis ekstatiškai nupasakoja ir mato savo transcendentinėmis akimis. Akimirkai mes galime mintimis atsisėsti jo nupasakotame transcendentiniame miške ir panirti į jo pasakojimą. Būk labai atidus šio pratimo metu, galbūt Šri Krišna apsireikš tavo mintyse.

Švelnūs vėjeliai, sklindantys nuo skaidrių ežerų, vėsino Vrindavano mišką. Lotosai, augantys tuose ežeruose savo aromatu prisodrino orą. Kur tik benueitum, visur skambėjo saldžios apsvaigusių, pulkais tarp medžių skraidančių, paukščių giesmės. Šri Krišna, lyg ant scenos besiruošiantis užlipti šokėjas, įžengė į mišką su povo plunksna plaukuose. Už kairiosios ausies Jis laikė užsikišęs trimito formos gėlytę – karnikarą. Kartas nuo karto Jis ją perkeldavo už dešinės ausies, o po kiek laiko vėl užkišdavo už kairės, taip visiems parodydamas, jog Jis džiugios ir žaismingos nuotaikos. Geltonas dhotis, geltonumo sulig žaibas audros debesyje, dengė Jo transcendentinę formą. Jis nešiojo penkių spalvų pergalės girliandą, siekiančią Jo kelius. Žemė nekantriai laukė Jo prisilietimo, tad Jis dulkėse paliko savo lotosinių pėdų įspaudus, tokius kaip čakra ir linija. Jis grojo savo garsiąja fleita ir šoko pagal kerinčią melodiją, kuri liejosi iš Jo mylinčios širdies. Daugybė  piemenukų šokinėjo aplinkui Jį, nesugebėdami sulaikyti džiaugsmo, garsiai apdainuodami Jo šlovę.

Matyti per šventraščių ir sadhu akis yra galingas metodas, suteikiantis galimybę įžengti į Vrindavaną. Tuo metu, kai girdėsim atsidavusius pasakojant apie amžiną ir transcendentinį Vrindavaną mes negalvosim apie dulkėtus Vrindavano keliukus, o  įžengsime į transcendentinę dimensiją, kuri amžinai laukia tų, kas apsirūpinęs troškimu ir tyrumu.

JM Sacinandana svamis
Vertė bh Eglė

Gana įdomus filmas apie tautos nugirdymo metodus. Nors filmas apie Rusiją, lygiai taip pat galima taikyti ir Lietuvai. Filmas rusų kalba.

Visa tai apie Krišną!!! – JM Sacinandana svamio paskutiniai žodžiai Govardhano susitikime 2011. Santrauka

Aš norėčiau, kad jūs giliai pamąstytumėte apie esminį dalyką. Šį rytą klausiau Šrila Prabhupados paskaitos, kuri buvo labai svarbi mano gyvenimui ir mintims. Prabhupada kalbėjo Los Andžele, matyt viešoje paskaitoje ir pradėjo nuo labai įdomaus dalyko. Vienas žmogus jo paklausė, kodėl nepavadinus šios bendrijos Tarptautine Dievo sąmonės  bendrija Amerikoje? Šrila Prabhupada pagalvojo ir atsakė, kad Krišna geriausiai tinka ir geriausiai apibūdina Dievą. Krišna Vrindavane yra pats patraukliausias. Taigi Šrila Prabhupada baigė taip: „Ne, tai Krišnos sąmonės bendrija, ne Dievo sąmonės.“

Noriu jus paprovokuoti tokiu klausimu: Kiek jūs turite potraukio Krišnos asmens formai Vrindavane? Šiandien, kai mes paskaitoje sakome: „Krišna turi raudonas kaip bimbos vaisius lūpas...“  publika pažiūri į tave su šypsena ir klausimu: ar tai tinkama tema. Kiti netgi pradeda galvoti, kad, kalbėdamas apie tai, tu turi seksualinių sutrikimų. Mūsų judėjimas kažkaip užmigo, eidamas link Krišnos. Bet jei jūs norite pasiekti Krišną jūs turite patraukti savo protą link Krišnos, jo vardo, jo žemės, Jamunos upės...

Mano brangūs atsidavę, jūs turite suprasti: jūs turite užpildyti savo protus Krišna. Ir tai nėra kažkoks antraeilis ar trečiaeilis dalykas, tai yra svarbiausia. Šrila Prabhupada skubėjo išversti Šrimad Bhagavatam, nes sakė, kad gali ir neišgyventi taip ilgai ir nesuspėti išversti visos. Todėl davė 10-tą giesmę mums knygos „Krišna Aukščiausias Dievo asmuo“ pavidalu. Jis pažeidė pagrindines rašymo taisykles ir peršoko tiesiai į pagrindinę istoriją! Nors tai tiesa, kad pirmos devynios giesmės mus paruošia klausytis Krišna katha, tai parodo, kaip svarbu yra įskiepyti Krišną į mūsų kvailus protus.

Aš norėčiau sustabdyti žmones gatvėje, norėčiau netikėtai įsiveržti į atsidavusiųjų namus, užšokti ant stalo ir rėkti: “Prabhu! Visa tai apie Krišną! Krišną! Krišną! Vrindavano Krišną!”, ir pabėgti. Jie yra labai protingi atsidavę, jie supras ką turėjau omeny. Mūsų judėjimas nėra skirtas įtvirtinti filosofinius Dievo egzistavimo principus. Visa tai dėl Krišnos, Vrindavano piemenuko.

Brangūs bhaktai, koncentruokitės į Krišną, kitaip bus kaip tai senai moteriškei...

Kartą gyveno sena moteriškė, kuri verkdavo klausydama kiekvienos Ramajanos paskaitos. Po kelių dienų jausdamasis pamalonintas paskaitovas paklausė jos: „Kodėl tu tiek daug verki? Koks aspektas tave taip sujaudina?“. Ji atsakė: „Aš turėjau ožį, kuris prieš aštuonias dienas mirė, ir kai pažiūriu į jus, negaliu jo pamiršti, nes jūsų barzda visiškai tokia pat kaip jo.“ Brangūs bhaktai, dažnai mes esame panašioje „ožio sąmonėje“. Mes klausomės, bet negirdime. Mes žiūrime, bet neatpažįstame. Kitais žodžiais tariant: mes pamirštame esmę. Šis visas procesas tam, kad mylėtume Krišną, kad grąžintume Jį į savo širdis. Jei mes to nesuprasime, mes prisijungsime prie tarptautinės visatos dvasinių nevykėlių bendrijos.

Kas mums gali padėti? Krišnos žemė – Vrindavanas, Jamuna... Kai Krišna groja fleita, upės sustoja, nes taip smarkiai nori apglėbti Krišnos lotosines pėdas, tačiau negali. Jos pasislenka arčiau kranto, tačiau Krišna būna vis šiek tiek tolėliau... Jos galvoja: „Mes esam ribotos, nes negalim pasiekti Krišnos. Kas mums gali padėti?“. Tada jos prisimena vėją: „Vėjas nuolat myluoja Krišną ir išnešioja jo kvapą“. Taigi, jos meldžiasi vėjui, o vėjas paima dulkes nuo Krišnos ir pučia jas į upes. Įsivaizduokite, kokios jos buvo dėkingos! Kaip ir upės, mes galime pasiekti Krišną per jo bhaktus.

Jeigu mes norime augti Krišnos sąmonėje, turime žinoti, į ką galime kreiptis pagalbos, kitaip liksime sustabarėję savo sąmonėje. Indijoje sakoma: „Lengviau pereiti Himalajus, nei pakeisti žmogaus charakterį“. Badrinathe aš bandžiau eiti Himalajais, kad galėčiau pasiruošti šiam pokalbiui – mano pečiai vis dar skauda.

Taip, mes turime eiti pas bhaktus, kur gautume pagalbos. Mes turime tarnauti bhaktams, kurie yra čia, ir kurti meile grindžiamas bendruomenes, tada Krišna bus patenkintas. Mes taip pat turime skaityti Krišnos knygą, turime skaityti apie Krišną, kurį mums „Bhagavatam“ apibūdina pačios gopės, ir turime skaityti knygas, tokias kaip „Manah-šikša“ ir sumalti savo ego jose. Mes turime susisiekti su Krišna.

Jei Govardhano seminaras padėjo jums tai įsisąmoninti, jei padėjo nors truputį labiau norėti skaityti apie Krišną, tai reiškia jis buvo sėkmingas. Jei jūs supratote, kad vis dar yra vietos, kur šiame gyvenime tobulėti, tai taip pat yra sėkminga.

Dabar aš noriu šiek tiek sumažinti mano kalbos intensyvumą kreipdamasis į jus: „Man brangūs bhaktai, pokalbiai apie Krišną jus jau pažymėjo, neišmeskite šių ženklų iš savo protų, kai sugrįšite. Neprikimškite ten vėl visokių kitų dalykų, neprikimškite visokių savo rūpesčių. Ir prašau, grįžkite į Govardhaną. Prašau, grįžkite kitais metais vėl ir vėl ir įkvėpkite kitus. Tai ne tik geografinis taškas, tai vieta, kur meilė Krišnai yra labiausiai prieinama.

Nepasilikite amžinais neofitais Krišnos sąmonėje, atsiminkite Krišną ir niekada jo nepamirškite. Kalbėkite apie Krišną su kitais.

Galiausiai noriu jums padėkoti ir atsiprašyti už savo „pamoksliškumą“, kartais tai erzina. Aš kartais jaučiu, kad turiu pasakyti svarbius dalykus, kad palikti įspūdį jūsų protuose, bet savo širdyje aš tikrai žinau, kad jūs visi esate geresni už mane. Prieš išvykstant, prašau dabar atsigręžkite į Govardhaną ir kreipkitės į jį maldomis.

premā dvayo rasikayor api dīpa eva 
hṛd-veśma bhāsayti niścalam eva bhāti
dvarād ayaṁ vadanatas tu bahiṣkṛtaś cen
nirvāti śīghram athavā laghutām upaiti

Tyra meilė yra tarsi žvakės liepsna, ramiai deganti dviejų mylimųjų, žinančių kaip mėgautis intymiomis nuotaikomis, namuose. Jei šią žvakę išnešti pro burnos duris - arba, jei mylimieji apie ją kalba – žvakės ugnis iš karto priblėsta ir netgi gali užgesti.

Viśvanātha Cakravarti Ṭhākura, „Prema Samputa“

„Śrīmad Bhāgavatam“ 1.3.34 sakoma:

yady eṣoparatā devī
māyā vaiśāradī matiḥ
sampanna eveti vidur
mahimni sve mahīyate

„Kai iliuzinė energija atsitraukia ir Viešpaties malone gyva esybė įgyja visišką žinojimą, ji išsyk pažįsta sąvajį „aš“ ir atsiskleidžia visa didybe.“

Materialus iliuzijos pasaulis yra duratyaya – neįveikiamas, bet vis dėlto Bhāgavatam kviečia mus padaryti tai, kas neįmanoma – pakilti virš Majos ir prisiglausti prie Krišnos lotosinių pėdų. Tiems, kurie nori atlikti šį žygdarbį, Viešpats suteikia savo malonę ir jie tampa tikrai didvyriais ar didžiomis moterimis. Tokiam žmogui atsiveria ir nusilenkia visas pasaulis. Rūpa Gosvamis savo „Upadeśāmṛitoje“ pirmame posmo sako, kad žmogus atlieka didžiausią žygį, nugalėdamas save. Tik jis gali tapti pasaulio šeimininku, o ne menki žmonės, taip siekiantys valdžios, bet nenugalėję savo troškimų:

vāco vegaṁ manasaḥ krodha-vegaṁ
jihvā-vegam udaropastha-vegam
etān vegān yo viṣaheta dhīraḥ
sarvām apīmāṁ pṛthivīṁ sa śiṣyāt

„Susitvardęs žmogus, kuris pajėgia sutramdyti poreikį kalbėti, proto reikalavimus, pykčio prasiveržimus, ištveria liežuvio, pilvo ir lyties organų alkį, — pasižymi visomis būtinomis ypatybėmis, kad turėtų mokinių visame pasaulyje.“

Radyardas Kiplingas poetiškai kalba apie tokį žmogų eilėraštyje „Jei“:

Jei tu ramus, kada visi aplinkui
Pametę galvas, kaltina tave,
Tiki savim, kai tavimi visi dvejoja
Bet vėlgi jų dvejonių nelaikai kalte,
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti 
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti,
Ir nesidėt per daug protingu, nei geru;

Svajodamas, jei netapai svajonių vergu,
Mąstydamas, minčių nepadarei tikslu;
Jei susitikęs Triumfą ir Nelaimę 
Gali su šiais veidmainiais likt savim pačiu;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Iškraipė, siekdami prigaut kvailius, 
Stebėt, kai žlunga tai, kas užgyventa, 
Pažemintas, pradėti viską iš pradžių;

Jei viską, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei širdį, raumenis ir nervus gali 
Priverst paklust, kai nebėra jėgų,
Nepasiduot, kai tavyje nebėra nieko,
Vien tik valia jiems sako: „Nepalūžk!“

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais – paprastas, kuklus,
Jei priešai ar draugai jau nebeskaudins;
Ir lengva pasikliaut tavim, bet ne per daug;
Jei lekiančią minutę tu gali pripildyt
darbais, vertais sekundės kiekvienos,
Ši žemė tavo, o visa kita irgi, 
Ir dar - tu tapsi Žmogumi, sūnau!

(iš anglų kalbos vertė Lionginas Pažūsis, vertimą modifikavo krishna.lt, 2012.01.07)