Ištrauka iš Jo Šventenybės Niranjana Svamio paskaitos:

Neilgai trukus po to, kai Viešpats jam apreiškė savo formą, Sarvabhauma Bhattacarya sukūrė šimtą posmų, dabar žinomų kaip Sarvabhauma-śataka, šlovinančių Viešpatį Čaitanją. Jis turėjo tikrą talentą rašyti eiles todėl galėdavo tai daryti visiškai spontaniškai ir išreikšti savo mintis puikia gramatine forma. Sukūręs Sarvabhauma-śataką, jis taipogi sukūrė kitus du posmus, kuriuos mes ką tik perskaitėme. Tuo metu Sarvabhauma Bhattacarya jau buvo pripažintas kaip didis atsidavęs. Gopinatha Acarya, jo svainis, buvo laimingas matydamas, kad Sarvabhauma tapo didžiu Vaišnavu.

Sarvabhauma Bhattacarya parašė tuos posmus ant dviejų palmių lapų ir įdavė juos Džagadanandai ir Damodarai Panditui kartu su daug maha prasado, kurį Sarvabhauma surinko iš Viešpaties Džagannathos valgio likučių.

Dar prieš šį įvykį, vieną rytą, Sarvabhaumai Bhattacaryai tik prabudus iš miegų, Viešpats Čaitanja atnešė jam truputį maha prasado. Nors žmogui ir nederėtų valgyti prieš nusimaudant, išsivalant burną ir pilnai neapsivalius, Sarvabhauma Bhattacarya nedvejodamas paėmė maha prasadą iš Viešpaties rankos ir greitai įsidėjo sau į burną – padare tai, ko anksčiau niekada nedarydavo. Tačiau, kadangi jis tapo tikru atsidavusiu, jis gerai suprato maha prasado neįkainojamą vertę, kad jis niekuo nesiskiria nuo paties Viešpaties, ir dėlto spontaniškai ji pagerbė.

Viešpats Čaitanja labai nusistebėjo: „Sarvabhauma, tau tai nebūdinga!“ Ir tuomet Sarvabhauma Bhattacarya pradėjo cituoti ślokas iš šventraščių, sakančias, kad vos tiktai žmogus pamato maha prasadą, negalioja jokios aplinkybės, jokie kriterijai, ir bet kokiu atveju žmogus turėtų tučtuojau paimti maha ir jį pagerbti.

Tad Sarvabhauma Bhattacarya žinodamas, koks vertingas yra maha prasadas, nedelsdamas jį paėmė. Taigi, jis nusiuntė Džagannathos maha prasadą kartu su šiais dviem jo sukurtais posmais. Jis paprašė Damodaros Pandito ir Džagadanandos perduoti tai Viešpačiui Čaitanjai. Prieš įeidamas į namus, kur buvo apsistojęs Viešpats Čaitanja, Mukunda pamatė tuos palmių lapus. Perskaitęs, kas buvo parašyta ant kiekvieno iš jų, jis žinojo, ką Viešpats Čaitanja padarys. Todėl jis perrašė abu posmus ant namo sienos.

Tada Mukunda nusiuntė abu posmus kartu su maha prasadu Viešpačiui Čaitanjai. Kai Viešpats Čaitanja pamatė tuos du posmus, užrašytus ant palmių lapų, paėmęs lapus, jis tuoj pat juos perplėšė. Kodėl Jis taip pasielgė? Mes žinome kodėl. Dėl lygiai tos pačios priežasties, kodėl Mukunda žinojo, kaip Viešpats pasielgs ir iš anksto užrašė posmus ant sienos, kad Vaišnavai jų neprarastų. Jie paėmė išsaugotus posmus ir perskaitę apkabino juos savo širdyse.