(Pokalbis į magnetofono juostelę užrašytas 1982 m. rugsėjo 4 die­ną, Dž. Harisono namuose, Ang­lijoje). 

MUKUNDA GOSVAMIS: Neretai save vadini „neuniformuotu" bhaktu, pasislėpusiu jogu ar „pa­sislėpusiu Krišna". Bet tavo dainos su mantros giesme supažindino milijonus žmonių. Įdomu su­žinoti, kaip su ja susidūrei pats? Kada pirmą kartą išgirdai apie Krišną? 

DŽORDŽAS HARISONAS: Tai atsitiko Indijoje. Jau 1966 metais, kai Harė Krišna judėjimas tik pasiekė Anglijos krantus, drauge su Džonu Lenonu buvome spėję įsigyti pirmąjį Prabhupados albumą „Krishna Consiousness"[1]. Dažnai jo klausė­mės ir pamėgome. Taip tuomet pirmąsyk ir išgir­dau maha-mantrą.

MUKUNDA: Drauge su Lenonu nemaža kartų klauseisi Šrylos Prabhupados albumo, ir pats ban­dei dainuoti mantrą, tačiau tada dar nepažinojai bhaktų, ar ne tiesa? Ir nepaisant to, kai Sjamasundara, Guru dasa ir aš (pirmieji harėkrišnai ameri­kiečiai, įpareigoti įkurti šventovę Londone) pirmą kartą atvykom į Angliją, tu drauge su mumis pa­sirašei nuomos sutartį pirmai mūsų šventovei Lon­dono centre, nupirkai „Manor"[2], kuris šimtams tūkstančių žmonių suteikė galimybę sužinoti apie Krišnos sąmonę, finansavai pirmąjį knygos „Krišna" leidimą, o mūsų tuomet dorai nė nepažino­jai. Ar nebuvo toks tavo pasikeitimas, tarkim „per skubus"?