Šri Čaitanja Mahāprabhu

Vartotojo vertinimas: / 3
BlogiausiasGeriausias 

Antrojoje penkiolikto amžiaus pusėje - vakarų Bengalijoje, Majapūro mieste apsireiškė vienas iš labiausiai žinomų Indijos politinio, kultūrinio ir religinio gyvenimo reformatorių - Viešpats Čaitanja Mahaprabhu, šių dienų Harė Krišna judėjimo pradininkas.

Daugelis Vedų rašytinių šaltinių dar ilgai iki Viešpaties Čaitanjos Mahaprabhu gimimo išpranašavo Jo nužengimą. Tuometiniai mokslinikai ir šventieji greitai atpažino Jame patį Višpatį Krišną, priėmusį Viešpaties atsidavusio vaidmenį.

Dar penki šimtai metų prieš Gandį, ši išskirtinė asmenybė subūrė masinį, neprievarta pagrįstą, nepaklusnumo judėjimą. Jis griežtai pasisakė prieš kastų sistemą ir siekė, kad nepriklausomai nuo socialinės padėties, kiekvienas gali pasiekti aukščiausią dvasinį tobulumą.
Įgyvendindamas savo užsibrėžtą tikslą, Jis nepaisė tuometinių religijos lyderių prieštaravimų, bet giliu filosofiniu ir dvasiniu išprusimu paversdavo juos Savo pasiekėjais.

Dar ankstyvojoje jaunystėje Viešpats Čaitanja Mahaprabhu apreiškė simptomus būdingus tyram atsidavusiam. Jis troško, kad visi žmonės, visur, galėtų pasiekti tyros meilės Dievui ekstazę, kuri šiame vaidų ir nesantaikos amžiuje išskirtinai yra pasiekiama šventų Dievo vardų kartojimu. Dievo vardų kartojimas pilnai išsklaido materialios egzistencijos neišmanymą ir leidžia vėl atgauti ryšį su Aukščiausiu Dievo Asmeniu - Viešpačiu Krišna.

Viešpats Čaitanja labai greitai buvo apsuptas daugelio pasekėjų, kurie entuziastingai giedojo šventus vardus, kartais tai darydami savo namuose, kartais Navadvipos miesto gatvėse. Sankirtanos judėjimas iškarto kėlė nerimą to meto visuomenės hierarchijai - Bengalijos musulmonų lyderiams bei aukštiesiems induizmo šventikams. Abiejų grupių nariai skundėsi vietiniam musulmonų vadovui - Čhand Kazi.

Image

Paskelbus, kad Viešpats Čaitanja ir Jo pasiekėjai pažeidžia nustatytą tvarką, Čhad Kazi pabandė nuslopinti augantį sankirtanos judėjimą. Jo liepimu tarnai įsiveržė į vieno iš Čaitanjos Mahaprabhu pasiekėjo namus ir sudaužė būgną (mridanga), naudojamą giedant šventus vardus. Čhand Kazi nurodė, kad šventų vardų kartojimas turi būti netrūkus sustabdytas, ir jei jis vėl būtų atnaujintas, visi atsakingieji būtų griežtai nubausti.

Kai Viešpats Čaitanja buvo informuotas apie šį išpuolį, jis iškarto organizavo vieną iš didžiausių Indijos istorijoje visuomeninio nepaklusnumo judėjimą. Tą patį vakarą, Viešpats Čaitanja ir šimtai tūkstančių Jo pasiekėjų staiga pasirodė gatvėse ir giedodami šventus Dievo vardus patraukė link Chand Kazi namų. Judėjimas pasiskirstė į keletą gerai organizuotų sankirtanos grupių. Visas miestas buvo užtvindytas šventų vardų giedojimo garsais. Galiausiai sankirtanos judėjimo nariai pasiekė Kazi namus, kuris tuo metu pasislėpė savo namuose.

Viešpačiui Čaitanjai paprašius, Čhand Kazi sutiko pasikalbėti su judėjimo nariais. Čaitanja Mahaprabhu kalbėdamasis su Kazi, įrodė, kad šventų vardų kartojimas neprieštarauja religijos principams ir negali būti sustabdytas. Dramatiniame pokalbyje, Čhand Kazi pats tapo Viešpaties Čaitanjos pasiekėju, šlovino bei gynė sankirtanos judėjimą. Nuo tos dienos visi Navadvipos miesto musulmonai niekada neprieštaravo sankirtanai - šventų vardų kartojimui. Visuomeninis šventų vardų kartojimas buvo pripažintas ir praktikuojamas tuometiniame Navadvipos mieste.

Tuoj po šio įvykio Viešpats Čaitanja pradėjo skleisti šventų vardų šlovę visoje Indijoje. Per šešetą metų, giedodamas Harė Krišna mantrą, Jis skersai ir išilgai apkeliavo visą šalį. Daugelyje vietų, minios žmonių prisijungdavo prie šventų vardų kartojimo. Be visa ko, Jis taip pat susilaukė prieštaravimų bei kritikos. Didžiausi Jo priešai buvo Majavados filosofijos pasiekėjai, kurie tuo metu buvo paplitę po visą Indiją. Pagrindinė Majavadi mokyklos mokymo idėja buvo, kad dvasinį progresą galima pasiekti tik studijuojant Sanskritą ar filosofinį traktatą - Vedantą sutrą .

Kelionės metu Viešpats Čaitanja ne tik buvo kritikuojamas majavados mokyklos pasiekėjų, bet tuo pat metu savo išprusimu nugalėdavo juos filosofiniuose debatuose. Vienas iš jų buvo Sarvabhauma Bhatačarja, kuris pradžioje stengėsi įtikinti Viešpatį Čaitanją nustoti giedoti šventus vardus, bet vėliau pats tapo Jo pasiekėju.
Viešpats Čaitanja savo malonės dėka Sarvabhauma Bhatačajai apreiškė savo transcendentinę šešiarankę formą kaip Viešpats Rama, Viešpats Krišna bei Viešpats Čaitanja. Puldamas ties VIešpaties Čaitanjos Mahaprabhu lotoso pėdų formaliai buvęs impersonalistas pripažino Viešpaties Dieviškumą ir tapo Jo pasiekėju.

Tačiau didžiausias majavados-impersonalistų bei Viešpaties Čaitanjos Mahaprabhu susirėmimas įvyko tuometiniame Varanasyje. Šiame mieste Viešpats Čaitanja atliko sankirtaną-viešą šventų vardų kartojimą, tuo pat metu pritraukdamas minias giedančių žmonių. Impersonalistas Prakašananda Sarasvati kritikavo Viešpatį Čaitanją Mahaprabhu, sakydamas, kad dvasinis lyderis neturėtų įsitraukti į Harė Krišna mantros giedojimą bei šokimą gatvėse, jis turėtų nereikšti jokių išorinių jausmų. Jis pabrėžė, kad dvasinis vadovas turėtų studijuoti filosofiją bei dalyvauti diskusijose apie Absoliučią Tiesą.

Viešpaties Čaitanjos pasiekėjai buvo labai nusiminę, girdėdami tokias majavados mokyklos lyderių kalbas, todėl, norėdamas juos nuraminti, Viešpats Čaitanja Mahaprabhu sutiko dalyvauti diskusijoje su Majavadžių mokyklos lyderiais. Susirinkimų salėje Viešpats Čaitanja atsisėdo nuošalioje vietoje, tačiau Jo kūnas pradėjo skleisti akinantį spindesį. Majavadžiai buvo labai nustebę šiuo reiškiniu ir tučtuojau išreiškė pagarbą Viešpačiui Čaitanjai Mahaprabhu. Netrukus Prakašananda Sarasvatis pasiteiravo Viešpaties, kodėl šis gieda ir šoka gatvėse, jam nepridera taip elgtis būnant sanjasiu. Jis turėtų studijuoti Vedantą ir mokyti kitus. Į šį klausimą Viešpats Čaitanja Mahaprabhu atsakė: "aš kartoju šventus Dievo vardus, vietoj Vedantos studijų todėl, kad esu kvailys.." Netiesiogiai Viešpats kritikavo majavadžių pasipūtimą, sausos Vedantos studijos pavertė juos sausais ir pasipūtusiais žinovais, tačiau nei per plauką nepriartino prie Viešpaties Krišnos lotoso pėdų. "Ir kadangi aš esu kvailys," Viešpats Čaitanja tęsė," mano dvasinis mokytojas uždraudė man studijuoti Vedantą ir nurodė paprasčiausiai giedoti Harė Krišna mantrą.." Tada Viešpats ištarė vieną Sanskrito tekstą:

harer nama harer nama harer namaiva kevalam
kalau nasti eva nasti eva nasti eva gatir anjatha

"Šiame Kali amžiuje nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio padaryti dvasinę pažangą, kaip kartoti, kaip kartoti, kaip kartoti šventus Dievo vardus..."

Diskusija tęsėsi valandas. Galiausiai, vienoje iš pačių karščiausių diskusijų istorijoje, majavados mokyklos didysis lyderis Prakašananda Sarasvati pripažino Viešpaties Čaitanjos Mahaprabhu pergalę, ir patvirtino , kad nėra geresnio kelio dvasinei praktikai kaip šventų Dievo vardų kartojimas... Nuo to laiko sankirtanos judėjimas tapo pripažintas visų Varanasio miesto gyventojų.

Nors Viešpats Čaitanja Mahaprabhu buvo gimęs aukštajai brahmanų klasei priklausiusioje šeimoje, Jis visada sakydavo, kad šie įvardijimai yra tik išoriniai, tokiu būdu Jis elgėsi atitinkamai. Smerkdamas to meto visuomenės kastų pasiskirstymą, Jis dažnai apsistodavo atsidavusių namuose, kurie buvo kilę iš žemesniųjų luomo kastų. Iš tikrųjų Jis perdavė transcendentinį mokslą vienam iš savo pasiekėjų - Ramananda Rojui, kuris priklausė žemesniajai kastų klasei. Kitas Viešpaties mokinys, Haridasa Thakura, buvo gimęs musulmonų šeimoje ir atitinkamai su hindu ortodoksų nuomone buvo laikomas neliečiamuoju. Tačiau Viešpats Čaitanja Mahaprabu išaukštino Haridasą Thakurą iki namačarijos - dvasinio mokytojo pozicijos.Viešpats sprendė apie žmones ne pagal jų visuomenėje užimamą padėtį, bet pagal jų atliekamą atsidavimą garbinant Aukščiausią Dievo Asmenį - Viešpatį Krišną

Image

Tokiu būdu Viešpats Čaitanja propagavo ir įtvirtino visos žmonijos universalią religiją - šventų Dievo vardų kartojimą, kuri dabar sparčiai plinta visame pasaulyje. Mūsų dienomis, kada žmogus vis labiau ir labiau nusisuka nuo Dievo ir ieško prieglobsčio modernaus amžiaus technologijose, susidomėjimas šventų Dievo vardų kartojimu vis tik tampa daugumos susidomėjimo objektu.

Be visa ko žmonės ieško ir dvasinių būdų kaip išspręsti šiuometines susidariusias problemas, ir šventų vardų kartojimas neabejotinai tam gelbsti. Pats Viešpats Čaitanja Mahaprabhu yra pasakęs: " šis sankirtanos judėjimas yra pirminis žmonijos gerovės garantas, kadangi jis apvalo širdį ir suteikia transcendentinį žinojimą. Tai panardina mus į transcendentinės palaimos vandenyną ir leidžia mums pilnai patirti transcendentinės palaimos skonį, kurio mes - nuo neatmenamų laikų ieškome..."

Nors yra parašyta daugybė knygų apie paties Viešpaties Čaitanjos Mahaprabhu gyvenimą, tačiau beveik nėra likę jokių rašmenų, kas būtų rašyta paties Viešpaties Čaitanjos ranka.
Visgi Viešpats Čaitanja Mahaprabhu paliko užrašytus aštuonis filosofinius tekstus, kurie pažengusių dvasinių mokytojų yra įvardijami kaip visos vaišnavų filosofijos esmė. Šie tekstai yra žinomi Šri Šikšaštakos vardu.

Pilnas Viešpaties Čaitanjos Mahaprabhu gyvenimas yra nuostabiai aprašomas Jo Dieviškos Malonės A.C. Bhaktivedanta Svamio Prabhupados knygoje "Viešpaties Čaitanjos Mokymas".

Atnaujinta (Trečiadienis, 24 Sausis 2007 22:04)