Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia Filosofija Bhakti - atsidavimas Trumpai apie Krišnos sąmonę

Trumpai apie Krišnos sąmonę

Vartotojo vertinimas: / 6
BlogiausiasGeriausias 

Krišnos sąmonė labai sena religija. Populiariausias jos pavadinimas Indijoje Sanatana dharma – amžinoji religija, arba vaišnava dharma – Višnu garbinimo religija, o ją praktikuojantys vadinami ne krišnaistais kaip įprato vakariečiai, o vaišnavais. Krišna ar Višnu yra vienas ir tas pats Asmuo. Kad Krišnos sąmonė yra amžinoji religija, liudija tai, jog ji neturi istorinio atsiradimo momento. Visos žinomos religijos žemėje atsirado tam tikru istoriniu laikotarpiu, tačiau Vedų teigimu, sanatana dharma – yra amžina, ji neturi pradžios.

Max Muelleris, žymusis vokiečių indologas, kuris iš pradžių teigęs jog Rg Veda užrašyta prieš 4500 tūkst. metų, gyvenimo pabaigoje pripažino, kad jos amžius gali būti 15000 metų. Prof. Tilakas sako, kad Vedų amžius gali būti daug didesnis. Pvz. Šatapatha Brahmanoje aprašomi 29000 metų senumo įvykiai, kurie nesenai buvo patvirtinti šiuolaikinės astronomijos metodais.

Tai, kad Indijos teritorijoje jau iki istoriniais laikais gyvavo civilizacija liudija daugelis šaltinių. Amerikiečių prof. Collin Renfrew teigia, kad jau prieš 6000 metų tarp Indijos ir Graikijos vyko prekybos mainai jūra. Apie tai liudija Lothalo uosto liekanos Gujarate, kur vien krantinės ilgis buvo virš 200 metrų. Ką jau kalbėti apie labai technologinį Mohendžodaro miestą, šiuolaikinio Pakistano teritorijoje, kuris sunyko prieš 4500 metų. Panašių miestų Indijoje buvo surasta ir daugiau.

1989 metais Indijos Okeanografijos institutas atrado paskendusį Krišnos miestą Dvaraką, aprašytą Mahabharatoje. Žymus budistų sanskrito profesorius Hajime Nakamura teigia, jog dar prieš įsigalint Indijoje budizmui, ten vyravo purušavadžiai - Dievo asmens Višnu - Krišnos garbintojai.

Apie tai, jog Krišnos sąmonė Indijoje jau buvo žinoma dar iki krikščionybės liudija ir Heliodoro stulpas Besnagare, ant kurio graikų ambasadorius prisistato kaip bhagavata – Krišnos bhaktas – atsidavęs.

Krišnos sąmonė Vedose vadinama sanatana dharma. Ką tai reiškia? Žodis sanatana reiškia amžinas. Amžina yra siela. Ji niekada neatsirado, ji nekinta ir nemiršta. Miršta tik kūnas. Tai yra pirmasis Vedų postulatas. Vadinasi amžina siela turi turėti ir savo amžiną prigimtį, aplinką ir užsiėmimą. Siela nėra indiška, lietuviška ar rusiška. Ji yra "tarptautinė" arba transcendentinė. Pagal savo norus ir nuopelnus ji įgyja tam tikro tipo kūną, kaip kad žmogus apsivelka įvairius drabužius įvairiomis progomis. Drabužis keičiasi, žmogus išlieka tas pats. Taip ir keičiantis kūnams, siela, arba tikrasis aš, išlieka nepakitusi. Kaip ir bet koks objektas, siela turi savo vidinę konstrukciją ir prigimtį, kuri iš šios konstrukcijos kyla. Kaip materialūs objektai sudaryti iš materialių atomų, elektronų, protonų ir energijų sąveikų, taip ir dvasinė siela sudaryta iš sat, čit ir ananda – amžinybės, žinojimo ir palaimos. Kiekvienas egzistuojantis objektas dėka savo vidinės konstrukcijos turi taip pat prigimtį arba funkciją, kuri nusako, kam šis objektas yra tinkamas. Ši prigimtinė funkcija yra vadinama žodžiu dharma – tai kas palaiko objekto egzistavimą kitų objektų atžvilgiu. Pvz. vandens dharma yra skystumas, o cukraus saldumas. Jei cukrus būtų nesaldus, jis būtų nereikalingas kaip toks.

Lygiai taip pat ir visos gyvos dvasinės sielos turi savo dharmą – funkciją. Ši funkcija yra tarnavimas. Mes negalime kam nors netarnauti. Tarnas tarnauja šeimininkui, o piliečiai valstybei, tėvai vaikams, o paaugę vaikai - tėvams. Bet pati ši funkcija neišpildo mūsų paskirties, nes ji skirta Dievui. Visos gyvos būtybės skirtos tarnauti Dievui. Tai jų amžinoji funkcija – sanatana dharma. Krišnos sąmonės judėjimas nuo neatmenamų laikų kreipia žmonių dėmesį į šią funkciją.

Šiais kultūrinės tolerancijos laikais manoma, kad religijos yra teisingos ir veiksmingos savo areale, o žmonių migracija sukelia nereikalingus tradicinių religijų iškraipymus. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad sanatana dharma yra Indijos religija ir skirta tik jos žmonėms. Tarnauti Dievui galima nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų. Todėl Krišnos sąmonė yra nesektantiška. Ji tik primena mums apie mūsų pareigą-religiją – tarnavimą Dievui.

Galima į tai pažvelgti truputį kitaip. Visų mūsų gyvenimas susideda iš daugelio aspektų, kurie visi reikalauja savo dėmesio. Vedos gyvenimą lygina su medžiu. Jame yra šaknys, kamienas, šakos, šakelės, lapai. Kai bandome rūpintis įvairiomis gyvenimo pusėmis atskirai, jaučiame, kad trūksta laiko ir jėgų viskuo pasirūpinti tinkamai. Bet lygiai taip pat, kaip laistant medžio šaknis, palaistomas visas medis, taip ir žmogus, kuris visą savo tarnystės energiją nukreipia į Dievą, gali be didelio vargo patenkinti ir visus likusius savo gyvenimo aspektus.

Gali kilti klausimas, kam Lietuvai reikalinga dar viena religija, tegul ir amžina, jei visos religijos tekalba apie tarnavimą Dievui? Krišnos sąmonė išsiskiria tuo, kad stengiasi pateikti maksimaliai išgrynintą tarnavimo idėją. Śrīmad Bhāgavatam teigia, kad tik veikla, kuri žadina bhakti - atsidavimą Dievo Asmeniui, gali visiškai patenkinti mūsų širdį. Bet kokia kita veikla visuomet paliks nepilnumo, neišbaigtumo jausmą. Tačiau ši veikla, žadinanti atsidavimą turi atitikti tam tikrus kriterijus: ahaituki, apratihata – tokia veikla turi būti nemotyvuota ir nepertraukiama.

Vadinasi, jos motyvu negali būti bet koks savanaudiškas noras. Jei turtingam žmogui pasakytume, jog mylime jį, nes jis turtingas, ar tai būtų panašu į meilę? Be abejo ne! Dievas yra visų didžiausias ir turtingiausias. Jei mylime Jį už tai, tokia meilė negali būti vadinama tyra, nemotyvuota. Kaip gi tuomet turėtume motyvuoti savo meilę Dievui? Myliu todėl, kad negaliu nemylėti - štai vienintelis nemotyvuotas atsakymas. - Myliu todėl, kad esu tam sutvertas, netgi ne tam, kad būčiau laimingas mylėdamas. Noras būti laimingu - taip pat motyvacija.

Atsidavimas Dievui turi būti nepertraukiamas. Kitaip tariant, pasiekus trokštamą rezultatą, susitvarkius savo gyvenimą ar patenkinus savo religinius poreikius, neturėtume nustoti mylėti Dievą ir jam tarnauti. Tai akivaizdu. Bet kokia veikla atliekama tam, kad pasiektume kokį nors rezultatą, kuris iš esmės skiriasi nuo pačios veiklos. Siekdami žinių įgyjame gerą profesiją, mokydamiesi mandagumo, sukuriame malonius santykius, sunkiai uždirbę pinigus, galime puikiai praleisti laiką. Kokį rezultatą sukuria meilės tarnystė Dievui? Laimės pojūtį? Naudą? Malonumą? Ne. Tam pakanka materialios veiklos. Meilės rezultatas yra tik meilė. Ji nesukuria kito rezultato, tuo ji ypatinga. Mes mokomės mylėti tam, kad galėtume dar labiau mylėti. Štai ši idėja ir yra Krišnos sąmonės pagrindas. Tai yra mūsų mokymo esmė. Kiekvienas žmogus, ar jis būtų krikščionis ar musulmonas ar induistas, gali praktikuoti Krišnos sąmonę vien be jokių motyvų su meile tarnaudamas Dievui. Tokia yra idėja.

Belieka išsiaiškinti meilės sąvoką. Nors daugumai žmonių meilė reiškia jausmą, giliau pamąstę suprasime, kad yra ne visiškai taip. Jīva Gosvamis pateikia apibrėžimą: meilė tai santykis (ryšys), grindžiamas aukojimusi. Mylėdami elgiamės taip, kad viskas būtų palanku mylimajam, o ne mums. Tai vadinama aukojimusi.

Taip pat, santykis yra įmanomas tik tarp panašios kategorijos objektų. Kaip meilės santykis gali egzistuoti tarp žmogaus ir žmogaus, tarp šuns ir šuns, taip ir meilės santykis tarp Dievo ir gyvos būtybės įmanomas, jei jie yra kokybiškai tos pačios prigimties. Tarp kūrėjo ir kūrinio negali būti meilės, tik kūrinio dėkingumas bei pagarba Kūrėjui. Tai vėlgi prieštarauja meilės idėjai, pateiktai anksčiau – tyra meilė negali būti motyvuota. Mylintis žmogus, pamiršdamas apie mylimojo didybę ar galybę, visą savo dėmesį sutelkia į Asmenį, į jo sugebėjimą dalyvauti santykyje, o ne į Jo atributus.

Tarp transcendentinio Dievo ir transcendentinės gyvos būtybės toks santykis, kuriame Dievas pamiršta esąs visagalis, o gyva būtybė pamiršta savo menkumą, yra visiškai įmanomas. Apie tai ir kalba Krišnos sąmonė. Tokiame santykyje Dievas gali tapti mylinčiu šeimininku, draugu, vaiku ar net mylimuoju, jei tik gyva būtybė, įveikusi Viešpaties didybės ir turtų barjerus, trokšta tokios meilės ir tokio atsako iš Viešpaties.

Ar tokia meilė Dievui nėra išsigalvojimas, religinių fanatikų svajonė? Ne, šventraščiai teigia, jog tokia meilė jau glūdi kiekvieno mūsų širdyje, tereikia ją pažadinti.

Nėra jokio skirtumo, kokiu vardu kreiptis į Dievą. Dievas turi daugybę vardų ir visi jie turi transcendentinę galią išvaduoti gyvas būtybes iš materijos nelaisvės. Tačiau atkreipkime dėmesį, jog daugelis populiarių Dievo vardų tokių kaip gailestingasis, visagalis valdovas, visažinantis, nurodo į mūsų priklausomybę nuo Jo, o tai, kaip jau minėjome, yra motyvacija, iškreipianti gyvos būtybės religiją – meilės tarnystę Dievui.

Žodis Krišna – sanskrito kalba reiškia visų patraukliausias. Tai Jo savybė, įkūnijanti absoliutų grožį, kuris vienintelis tegali pasiglemžti mūsų sąmonę ir atitraukti ją nuo mūsų pačių. Todėl suvokti Dievą visame Jo gražume ir leisti Jam pagrobti mūsų sąmonę taip, kad pamirštume save, vadinama Krišnos arba Visų Patraukliausiojo sąmone.

Atnaujinta (Trečiadienis, 06 Birželis 2007 13:53)

 
Kalendorius