Kaip suprasti śāstras, kurios kalba apie gyvų būtybių vienovę su Dievu ir skirtumą tarp jų? Jīva Gosvāmis pateikia išeitį: šventraščių teiginiai, kalbantys apie vienovę tarp jīvos ir Brahmano (abu yra sąmoningos prigimties), turi atvesti prie tos pačios išvados, kurią Śrī Vyāsa pasiekė savo transe: Jīva, savo prigimtimi būdama tarsi atominis saulės spindulys, yra tapati ir tuo pat metu skirtinga nuo Viešpaties. Bet kokį prieštaravimą šiuo klausimu išsklaido nesuvokiama prigimtinė Viešpaties energija, kuri neįmanomus dalykus gali padaryti įmanomais.[1]

Pavyzdžiai apie tai, kad Viešpats nesiskiria nuo gyvų būtybių pateikiami tam, kad padėtų suprasti Viešpatį, kuris yra anapus mūsų patirties. Tuomet jis lyginamas su gyva būtybe. Mes esame sąmoningi, Viešpats taip pat sąmoningas.

Tai nereiškia, kad Viešpats visais atžvilgiais tapatus gyvai būtybei. Kai sakome, jog „mūšio lauke jis buvo tigras“, tai nereiškia, kad jis virto tigru, o tiesiog kovėsi narsiai, kaip tigras. Gyva būtybė taip pat lyginama su Viešpačiu netiesiogine prasme.

„Śvetaśvatara Upaniṣad“ 6.8 sako, kad Viešpats turi daug įvairiausių energijų (parāsya śaktir vividhaiva śrūyate svābhāvikī jñāna-bala-kriyā ca), vadinasi tarp Jo ir Jo energijos yra skirtumas, nors šios energijos nuo Jo neatskiriamos.

Teiginiai apie skirtumą tarp Viešpaties ir jīvos kalba apie kiekybinį skirtumą. Teiginiai apie Viešpaties ir jīvos tapatumą parodo jų kokybinį panašumą.

„Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣada“ 2.1.20 pateikia pavyzdį: yathāgne kṣudrā visphuliṅgā vyuccaranti evam evāsmād ātmānaḥ sarvāni bhūtāni vyuccaranti – „Kaip mažos kibirkštys išlekia iš ugnies, taip ir jīvos išeina iš Kṛṣṇos, kuris yra pasaulio siela.“ Kibirkštys skiriasi nuo ugnies, nes iš jos išlekia, bet tuo pat metu nesiskiria, nes yra ugnies nešėjos ir turi ugnies prigimtį.

Viešpats ir gyvoji būtybė vieningi, nes abu turi sąmonę. Tačiau tuo pat metu jie skirtingi, nes Viešpats yra visa persmelkiantis, visa žinantis, nepriklausomas, ir māyos valdovas. Jīva gi yra lokalizuota, priklausoma, jos žinios ribotos, ir ji be to māyos kontroliuojama.

Jīva yra nereikšminga śakti, ir visa tai, ko ji trokšta, kyla iš sąlyčio su kita śakti. Dėl šios priežasties jīvos troškimai keičia jīvą.[2] Brahmano troškimai į šią kategoriją nepakliūna. Nepriklausomi Brahmano norai yra Jo vidinės prigimties dalis. Jie tolygūs Brahmano energijai (śakti) ir tuo pat metu skiriasi nuo jos. Todėl Brahmano norai yra Brahmano svarūpa, ir jie niekaip nesusiję su vikāra. Kai Brahmanas trokšta, śakti suaktyvėja ir transformuojasi tik śakti. Šis subtilus momentas pranoksta jīvos intelekto mažytes pažinimo galias, todėl jį galima suprasti tik iš Vedų.

Jīva taip pat lyginama su Brahmanu, nes ji pavaldi Brahmanui. Kaip tarnas atstovauja šeimininkui, kaip pasiuntinys ar ambasadorius atstovauja savo valstybei, taip ir gyva būtybė, pavaldi Viešpačiui, atspindi Jo savybes, kai tarnauja Jam.

Vedos kalba ir apie skirtumą, ir apie vienybę tarp Viešpaties ir jīvos. Šią problemą natūraliai išsprendžia nesuvokiamos vienybės ir skirtybės tuo pat metu filosofija. Tie, kurie priima tik tam tikrus Vedų teiginius, kalbančius apie vienybę ar apie skirtybę, laikosi ardha kukkuti nyāyos – pusės vištos logikos. Vištos priekis nereikalingas, nes lesa grūdus ir neša tik nuostolį. Bet štai vištos galas yra labai naudingas, nes deda kiaušinius.

Viešpaties Caitanyos mokymas apie vienovę ir skirtybę tuo pat metu yra didžiausia dovana filosofijos raidai. Šis mokymas nesmerkia nei vieno Vedinio kūrinio ar požiūrio. Jis išsprendžia visus prieštaravimus ir juos suderina su Vedų išvadomis. Viešpaties Caitanyos mokymas yra natūrali ir tiesioginė Vedų raštų išvada.

< Ankstesnis