Reklama
WebBanner.JPG
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia Filosofija Bhakti

Žodis bhakti kilęs iš sanskrito žodžio bhadžate šaknies bhadž – garbinti. Bhakti yra toks Dievo garbinimas, kuriame pats garbinantysis prapuola iš savo akiračio, ir išlieka tik garbinimo objektas – Krišna. Kitaip sakant, garbindamas Dievą bhakta pamiršta save ir savo asmeninius motyvus. Šrila Rūpa Gosvamis knygoje “Bhakti Rasamrita Sindhu” (1.1.11) pateikia tobuliausia bhakti apibrėžimą:

anyābhilāṣitā-śūnyaṁ
jñāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānu-
śīlanaṁ bhaktir uttamā

“Žmogus turi atlikti transcendentinę atsidavimo tarnystę Viešpačiui Krišnai palankiai nusistatęs, neturėdamas kitų troškimų ir nesiekdamas materialios veiklos rezultatų ar filosofinių spekuliacijų. Tai vadinama tyra atsidavimo tarnyste.”

Prahlada Maharadžo charakteris

Hiraṇyakaśipu turėjo keturis nuostabius ir labai gerai išauklėtus sūnus, kurių vienas, vardu Prahlāda, buvo pats geriausias. Išties, Prahlāda buvo visų transcendentinių savybių šaltinis, nes jis buvo tyras Dievo Asmens bhaktas.

[Aprašomos Hiraṇyakaśipu sūnaus Prahlāda Mahārājo savybės.] Jis buvo visiškai kultūringas, toks pat kaip kvalifikuotas brāhmaṇas. Jo charakteris buvo labai geras, ir jis buvo tvirtai pasiryžęs suprasti Absoliučią Tiesą. Jis visiškai kontroliavo jusles bei protą. Kaip ir Aukščiausioji Siela jis buvo gailestingas kiekvienai gyvai esybei ir buvo geriausias visų draugas. Su garbingais žmonėmis jis elgėsi kaip nuolankus tarnas, vargšams jis buvo kaip tėvas, buvo prisirišęs prie lygių kaip jautrus brolis, o savo pasaulietinius mokytojus, dvasinius mokytojus bei vyresniuosius Dievo brolius jis gerbė taip kaip Aukščiausią Dievo Asmenį. Jis visiškai neturėjo nenatūralaus išdidumo, kuris gali atsirasti dėl gero išsilavinimo, turtų, grožio, aukštos kilmės ir pan.

Nors Prahlāda Mahārāja gimė asurų šeimoje, jis nebuvo asura. Jis buvo didis Viešpaties Viṣṇu bhaktas. Kitaip nei kiti asuros, jis niekada nepavydėjo vaiṣṇavams. Pakliuvęs į pavojų, jis nesijaudindavo; jo taip pat (tiesiogiai ir netiesiogiai) nedomino Vedose aprašyta veikla dėl rezultatų.  Iš tiesų, visus materialius dalykus jis laikė beverčiais todėl visiškai neturėjo materialių troškimų. Jis visada kontroliavo savo jusles ir gyvybės orą, o kadangi turėjo tvirtą intelektą bei ryžtą, sugebėjo pažaboti visus geismingus troškimus.

O Karaliau, Prahlāda Mahārājo gerąsias savybes iki šiol šlovina visi išprusę šventieji bei vaiṣṇavai. Visas gerąsias savybes visuomet galima pamatyti Aukščiausiojo Dievo Asmenyje; lygiai taip pat jos visuomet yra ir jo bhakto, Prahlāda Mahārājo asmenybėje.

Karaliau Yudhiṣṭhira, bet kokiame susirinkime, kur kalbama apie šventuosius ir bhaktus, netgi demonų priešai, pusdieviai, o ką jau kalbėti apie jus, Pandavus, cituojamas Prahlāda Mahārājo, didžio bhakto pavyzdys.

Kas gali išvardinti visas nesuskaičiuojamas transcendentines Prahlāda Mahārājo savybes? Jis be jokių svyravimų tikėjo Vāsudeva, Viešpačiu Kṛṣṇa, ir buvo Jam visiškai pasišventęs. Jo prisirišimas prie Viešpaties Kṛṣṇos buvo natūralus dėl jo ankstesnės pasiaukojimo tarnystės. Nors jo gerų savybių neįmanoma išvardinti,  jos įrodo, jog jis buvo didi siela [mahātmā].

Nuo pat vaikystės pradžios Prahlāda Mahārājo nedomino vaikų žaislai. Išties jis visiškai jų atsisakė ir buvo tylus bei apsiblausęs, viduje visiškai paniręs į Kṛṣṇos sąmonę. Jo mintys buvo susijusios tik su Kṛṣṇa, todėl jis negalėjo suprasti, kaip pasaulis, kuris visiškai paniręs į juslių tenkinimą, gali judėti į priekį.

Prahlāda Mahārāja visada buvo mintimis paniręs į Kṛṣṇą. Visuomet būdamas Viešpaties glėbyje jis net nežinojo kaip savaime buvo tenkinami jo kūno poreikiai, kaip jis sėdi, kaip vaikšto, valgo, guli, geria ar kalba.

Dėl išvystytos Kṛṣṇos sąmonės jis kartais verkdavo, o kartais juokdavosi, kartais išreikšdavo pakylėjimą, o kartais garsiai dainuodavo.

Kartais, išvydęs Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Prahlāda Mahārāja garsiai ir nerimastingai šaukdavo. Kartais jis prarasdavo bet kokį drovumą ir pakylėtas pradėdavo ekstaziškai šokti; o kartais mintyse visiškai paniręs į Kṛṣṇą, jis jautė vienovę su Juo ir imituodavo Viešpaties žaidimus.

Kartais, pajutęs Viešpaties lotosinės rankos prisilietimą, jis susijaudindavo dvasiškai ir tada tylėdavo. Jo plaukai pašiurpdavo ir meilės Viešpačiui ašaros riedėdavo iš pusiau primerktų akių.

Dėl bendravimo su tobulais ir tyrais bhaktais, kurie neturi nieko bendro su materija, Prahlāda Mahārāja nuolatos buvo užsiėmęs tarnyste Viešpaties lotosinėms pėdoms. Net tie, kurie neturėjo žalio supratimo apie dvasinius dalykus, regėdami jo išvaizdą, kai jis būdavo tobuloje ekstazėje, apsivalydavo. Kitaip tariant, Prahlāda Mahārāja suteikdavo jiems transcendentinę palaimą.

"Śrīmad Bhāgavatam", 7.4.30-42
 

Visada matyti Dievą

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

Jo Dieviškoji Malonybė A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada

Viskam reikia kvalifikacijos. Šis Krišnos sąmonės judėjimas skirtas tam, kad paruošti jus matyti Dievą dvidešimt keturias valandas per parą. Tokia visa Krišnos sąmonės esmė. Jeigu jūs išmoksite šito meno, galėsite matyti Dievą dvidešimt keturias valandas per parą nepaliaujamai. Tai ir yra jogas. Jogas tai nereiškia vaidinti magiją. Magai taip pat gali rodyti magiją. Bhaktui neįdomu rodyti magiją, bet jam labai įdomu pamatyti aukščiausią magą, kuris daro tiek daug magijos. Jogai galvoja: „Jei galėčiau daryti kažką magiško, tiek daug žmonių man paplotų, tai būtų mano sėkmės ženklas.“ Bet bhaktas nieko nenori. Bhaktas tenori pamatyti, kas slepiasi už visos šitos magijos, nori pamatyti aukščiausią magą.

— Iš paskaitos New Orleane, 1975 m. liepos 31 d.

 

Bhakti vergystė

Tuomet Ramananda Raya tarė: jnane prayasam udapasya namanta eva: „Labai sunku atsisakyti pažinimo žavesio.“ Mes galvojame: „Aš pirma noriu viską suprasti, o tada pradėsiu veikti.“ Čia slypi išskaičiavimai ir įtarumas. Prieš pradėdami veikti, mes norime viską iki galo žinoti, tik tuomet rizikuosime savo kapitalu. Ego, „Aš“ yra labai stiprus, ir jis nori gauti ataskaitą apie būsimus nuostolius ir pelną. Jis galvoja: „Aš esu šeimininkas. Raktai mano rankose ir aš noriu išbandyti viską, aš noriu viską žinoti. Aš noriu žinoti, kas man tinka.“ Taigi, mes galvojame, kad esame šeimininkai, ne tarnai, ir klausimus užduodame iš šeimininko pozicijos.

Bet turime atsisakyti šio į apskaičiavimus linkusio mąstymo, jei iš viso norime pakliūti į Viešpaties karalystę, kur viskas aukščiau už mus. Niekas ten nesivargins ir neis prieš mus teisintis, manydami, kad esame jų šeimininkai. Jie neužtikrins mūsų, sakydami: „Taip, čia nebus jokių nuostolių; tavo pelnas bus didelis.“ Mes galime manyti: „Aš esu nepriklausoma atskira esybė, todėl mano sąskaitoje neturi būti nuostolių.  Čia aš turiu stovėti aukštai pakelta galva,“ bet tai neveikia. Mes galime eiti ten kaip vergai, ne kaip šeimininkai. Reikalingas toks mąstymas: Mes turime nulenkti savo galvas. Ten mes nežygiuosime visur aukštai pakeltomis galvomis, nes viskas ten aukštesnės kokybės, nei mes patys.

Taigi, mums reikia pakliūti į šį transcendentinį kraštą, kur netgi žemė, vanduo, oras ir ką bepamatytume, yra padaryta iš aukštesnės materijos, nei mes. Jie visi yra guru, o mes – mokiniai. Jie visi yra šeimininkai, o mes tarnai. Mums reikia patekti į kraštą, kur visi yra mūsų šeimininkai. Mes turime paklusti, tokia bus mūsų tikroji kvalifikacija. Ką mums lieps daryti, tą mes ir darysime; turėsime daryti. Ten nereikės labai stipriai įtempti savo smegenis.  Smegenims ten nėra vietos, nes jie visi turi geresnes smegenis nei mes. Mūsų smegenys ten nereikalingos, reikalingos tik mūsų rankos. Ten reikalingas tik vergiškas darbas. Smegenų ten pakanka. Jei norime, mes galime pakliūti į šį kraštą. Mums šis kraštas reiškia vergystę. Taigi, mes ruošiamės atmesti su pasibjaurėjimu savo smegenis, ir pasiėmę vien savo širdis, mes turime artintis ir įžengti į šį kraštą.

Mes turime galvoti: „Aš esu nereikšmingas, kaip uodas.“ Taip manė Viešpats Brahmā, kai jis nuvyko į Dvāraką aplankyti Viešpaties Kṛṣṇos. Be to, visa tai ne kuriam laikui, ne tam, kad pabūti nuolankiam, pabaigti savo darbą ir tuomet grįžti atgal. Ne. Mes turime amžiams pripažinti tokią nereikšmingą padėtį. Žinoma, mes galime tikėtis, kad mus pamokys Kṛṣṇos sąmonės: kokia ji gera, kokia nuostabi ir kaip ji mums tinka. Mums leis paripraṣṇą: užduoti nuoširdžius klausimus. Transcendentinėje karalystėje - visi mūsų draugai. Jie visi ateis padėti mums, padės suprasti, kad atsidavimo tarnystė yra graži ir kad Kṛṣṇos sąmonė yra geriausia gyvenimo forma. Turime vertinti savo siekį ir ketinimų tyrumą, o ne savo išorišką padėtį. Verbuotojai iš anos pusės vertins mūsų ketinimų tyrumą, o ne dabartinę padėtį ar galimybes.

Ir nors atrodytų, kad mes ruošiamės būti vergais, rezultatas bus visiškai priešingas. Jei jūs galite užimti tokią paklusimo ir vergystės poziciją, tuomet Tas, kurio niekas niekada nenugali, bus nugalėtas. Draugai ateis jums padėti; sadhu ateis jums paaiškinti, kad mes turime tapti vergais, kad Kṛṣṇa labai myli savo vergus. Jis yra vergų šeimininkas, o kartais Jis nori tapti savo vergų vergu (gopī-bhartuḥ pada-kamalayor dāsa-dāsānudāsaḥ). Tokia yra sėkmės paslaptis ir su tokia nuotaika mes galime pasiekti didžiausią naudą.

Śrī Caitanya Mahāprabhu atsakė Ramananda Rāyui: „Taip, tai tiesa. Nenugalimą nugali atsidavimas. Mes galime Jį sučiupti. Aš sutinku, jog tai yra dieviškos meilės pradžia: duodami, mes galime gauti tiek, kiek rizikuojame. Kuo labiau rizikuojame savimi, tuo daugiau galime tikėtis iš šios nenugalimos begalybės.“

(Iš BR Šridhara Maharadžo knygas "Search for Sri Krishna - Reality the Beautiful")

 

Prieglobstis

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

Jūs galite paklausti: Kodėl Indra taip stipriai supyko? Visame pasaulyje vyksta tūkstančiai Indra yajnų. Niekas Svargoje nėra matęs jo taip supykusio. Nors ir turėdamas 1000 akių jis buvo apakintas ir negalėjo matyti Krišnos. Indrą apsvaigino ne medus ir ne vynas, o klaidingas ego. Tą pačią akimirką, kai pradedate didžiuotis, prarandate įžvalgą. Kuklumas suteikia realybės pojūtį.

Pasak Bhagavatam: ‘Atrodo, kad žemė sukasi, dėl to, kad žmogaus akys sukasi ratu.’ Taip nutinka dėl puikybės. Puikybė kyla iš geismo apraiškos.

Atlikime vieną pratimą. Ar turite problemą. Ne, nėra gerai koncentruotis į problemas. Pakartokime šventą vardą… Pasipraktikuokime prie Girirajo lotosinių pėdų. „Aš turiu problemą. Tiek daug gyvenimų nusisukdavau nuo Tavęs, o dabar ieškau tavo prieglobsčio.“ Hare Krišna Hare Krišna, Krišna Krišna Hare Hare, Hare Rama Hare Rama, Rama Rama Hare Hare… Ar jūs vis dar panirę į protą? O gal jūs jau Viešpaties prieglobsčio tvirtovėje? Prašau dainuokite priimdami visišką Girirajo prieglobstį. Kaip ir daugybei bandžiusių, jei jums pasisekė, galbūt pajutote?.. Sadhana yra labai svarbu, bet dar svarbiau yra dhamos gyventojų palaiminimai. Aš norėčiau, kad jūs su savimi šiandienai pasiimtumėte tik vieną žodį: PRIGLOBSTIS. Vrajavasius grubiai užpuolė Indra ir jo Samvartaka debesys, bet jie prieglobstį rado pas Krišną.

PRIEGLOBSTIS.

(Sacinandana Svamis)

 

IŠDRĮSKITE SEKTI SAVO ENTUZIAZMU

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

Iš Sacinandana Svamio paskaitos Fruska Gouranga Vasaros stovykloje, Serbija, 2010 liepos 8 d.

Pas kiekvieną iš mūsų, slaptoje širdies kertelėje yra kažkas, kam jaučiame entuziazmą. Žodis „entuziazmas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio entheos, kuris reiškia „Dievo išpildomas“. Tad, būti entuziastingu reiškia vidinę dvasią. Žmogus prisipildo dieviškų vilčių, ir mintys apie tai jam sukelia šypseną. Jis jaučia kad, „Jeigu taip darysiu, aš būsiu arčiau Krišnos.“

Eiti paskui tokį įkvėpimą reiškia keisti savo gyvenimą, o tai dažnai būna truputį rizikinga. Tai reiškia anapus savęs palikti tai ką žinome ir žengti į nežinomybę. Dauguma mūsų nedrįsta sekti paskui savo entuziazmą. Taip yra dėl to, ką Sufijų tradicija vadino „šventąja žaizda“. Kažkada mes pasielgėme neteisingai ir mums tai paliko gilų pėdsaką - šventą žaizdą.

Gaudiya Vaišnavų tradicijoje šventą žaizdą atitinka faktas, kad mes palikome Krišną, palikome meilės santykį su Juo. Nuo to laiko mes turime atvirą žaizdą, kuri užgyti gali tik atgaivinus šį santykį. Nuo tada, kai palikome šį santykį, mes visaip bandome atsikratyti diskomforto. Kai kurie bando tai daryti per materialius santykius, kai kurie sporto ar kitokio hobio pagalba, kai kurie metasi į seksą ir t.t. Bet tai tik nukrypimai nuo pradinės problemos. Gydyti „šventą žaizdą“ reikštų palikti susitaikėlišką gyvenimą ir daryti tai, kas yra anapus mūsų komforto zonos.

Ką bedarytume, vis tiek susidursime su kliūtimis. Tačiau, jei su entuziazmu darome kažką dėl Krišnos, Jis mums duos jėgų šias kliūtis įveikti. Krišna vadinamas bhava-grahi-janardana - tai reiškia, kad jis žiūri į mūsų širdį, kas ten yra. Jei motina augina vaikus ir kiek įmanoma suteikia jiems Krišnos sąmonės, Krišna tai priims. Jei kitas žmogus galvoja: „Ne, aš noriu atsižadėti“, Krišna priims ir tai. Jei kažkas norės dėl Krišnos atidaryti universitetą, tai Krišna tai ir priims. Jei žmogus keliaus po pasaulį, visur kirtane suburdamas minias žmonių ir duodamas dvasinį išsilavinimą, tai Krišna priims tai.

Krišna priima ne pačią veiklą, o meilės nuotaiką, su kuria mes savo veiklą pašvenčiame Jam.

 

6 kategorijos blogų mokinių

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

6 kategorijos blogų mokinių

Śrīla Bhaktivedānta Vāmana Gosvami (Śrīlos Bhaktisiddhantos Sarasvati Ṭhākuros mokinys) cituodavo vieną posmą iš śāstrų, kuriame sakoma, kad yra šešių kategorijų blogi mokiniai:

1.ali – reiškia bitė. Guru paprašo jį nueiti į turgų ir nupirkti produktų Dievybėms. Jis išeina į turgų ir apvaikščiojęs visus savo draugus ir su visais išsikalbėjęs grįžta nieko nepešęs, nes turgus jau uždarytas. Kaip bitė, kuri skraido nuo žiedo prie žiedo, bet nei iš vieno nepaima medaus, šis mokinys, taip užsiėmęs pokalbiais, kad neturi laiko įvykdyti mokytojo nurodymų.

2.bāṇaḥ – reiškia strėlė. Mokytojas sako mokiniui: „nueik į turgų“, o šis atsakęs: „gerai Gurudeva“, iš karto išlekia. Tik atsidūręs turguje jis suvokia, kad nežino, ko čia atbėgo. Tai mokinys, kuris kaip strėlė, kupinas entuziazmo puola vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus, taip ir nesupratęs mokytojo širdies, jo norų. Jis suspėjo išgirsti mokytojo nurodymus apie varnāśramą dharmą ir galvoja, kad tai viskas, ką jis turi daryti ir kad tai yra śuddha-bhakti – tyra atsidavimo tarnystė. Strėlė turi dar vieną savybę – ji iššauna ir niekuomet negrįžta atgal. Tokie mokiniai, kurie nesuprato savo guru jie taip pat nebegrįžta pas guru. Jie įkuria savo sampradāyas ir patys tampa mokytojais.

3.bakaḥ – reiškia gervė. Gervė stovi labai ramiai vandenyje ant vienos kojos ir medituoja. Baka yra kaip Bakāsūra – veidmainystės įsikūnijimas. Toks mokinys yra kaip sādhu, kaip šventasis ar jogas, stovintis ant vienos kojos ir medituojantis. Jis galvoja: „O, visi gali pamatyti, koks aš ramus ir susitelkęs.“ Bet gervė nėra rami ar susitelkusi. Viduje ji galvoja: „Aš čia stoviu ramiai ant vienos kojos ir žuvys nežino, kad aš čia. Kai jos atplauks, aš turėsiu ką valgyti.“ Taip ir tokie mokiniai, jie kartoja mantras, medituoja, o viduje turi daugybę materialių troškimų: kūno malonumams, šlovei ir pagarbai.

4.proṣita preṣita – reiškia delegavimas. Kai dvasinis mokytojas duoda nurodymą mokiniui nueiti į turgų, šis pradeda dairytis aplinkui, kol pamatęs kitą bhaktą ir pagalvojęs: „Aš esu vyresnis bhaktas, aš atėjau į Kṛṣṇos sąmonę anksčiau“, liepia šiam nueiti į turgų, nes taip liepė Gurudeva. Šis savo ruožtu vėl ieško, kam deleguoti užduotį. Taip galiausiai mokytojo nurodymas niekuomet neįvykdomas.

5.kim ekaki – reiškia „ką, aš vienas?“. Gavęs mokytojo nurodymą jis iš karto klausia: „Ką, aš vienas pats? Man reikia žmonių, man reikia pagalbininkų. Čia tiek daug darbo, kad aš vienas nesusitvarkysiu.“ Jis galvoja, kad tam, kad įvykdytų Guru nurodymą, jam reikia tiek daug dalykų: pinigų, žmonių, mašinų, kompiuterių ir t.t. Jis netiki dvasinio mokytojo nurodymais. Jis negali parodyti trupučio ryžto ir iniciatyvos. Jis netiki, kad „jei aš paprasčiausiai bandysiu pasitarnauti savo Gurudevai, mano pastangos bus sėkmingos.“

6.jyotiṣa – reiškia astrologas. Jis visuomet galvoja apie ateitį. Mokytojas liepė jam nueiti į turgų, o jis pradeda klausinėti: „O jei turgus bus uždarytas? O jei man pritrūks pinigų? O jei ten nebus šitų produktų?“ Jis bijo ateities ir visuomet spekuliuoja: „O jei bus taip? O jei bus kitaip?“

Šie šeši blogų mokinių tipai pateikiami ne tam, kad mes žiūrėtumėm į kitus ir sakytumėm: „Štai, jis toksai“, o tam, kad pažvelgę į savo širdį matytumėm, kas negerai yra pas mus, ne pas kitus.

 

JM Sacinandana svamis: Jauskite išsiskyrimą, jauskite troškulį

Dabar aš noriu pakalbėti apie labai nuostabų būdą, kaip praktikuojant atsiminti Krišną. Aš turiu pasakyti jums, kad tai padėjo mano paties dvasiniame gyvenime tapti žymiai gilesniu ir laimingesniu mano Krišnos sąmonėje. Tai yra kai kas, saldi paslaptis. Tai yra mokytis jausti išsiskyrimą su Krišna. Tai skamba labai nepatogiai, ir aš tikiuosi kad pusė palapinės dabar nepaliks manęs! „Jausti išsiskyrimą? Ką tai bendro turi su meile ir galvojimu apie Krišną? Išsiskyrimas yra kažkas labai blogo.“ Ne. Jūs neteisūs. Jausti išsiskyrimą yra gerai.

Prabhupāda sako: „Jausti nuolatinį išsiskyrimą ir tuo pat metu užsiimti tarnyste Viešpačiui yra Krišnos sąmonės tobulumas. Dvasinis mokytojas turi praturtinti atsidavusius iki šio aukščiausio atsidavimo tobulumo.“ Kitą kartą jis sakė: „Kuo labiau jūs jaučiate išsiskyrimą su Krišną, tuo labiau jūs turite suprasti, kad darote pažangą.“ Kuomet jūs jaučiate poreikį kažkam, tuomet jūs jaučiate išsiskyrimą. „Man reikia tai turėti.“ Kai paskaita yra per ilga ryte, ir jau dešimta valanda, tuomet visi jaučia stiprų išsiskyrimą su prasādam. Jūs turite žiūrėti, kada baigsis paskaita ir tuomet jūs visi pašokate – palapinė tuščia per vieną sekundę, kadangi išsiskyrimas su prasādu traukia jus į tą vietą, kur jūs galite pripildyti savo skrandžius iki visiško pasitenkinimo! Išsiskyrimo jausmas atsiranda kuomet jūs jaučiate aštrų poreikį savo gyvenime, kai jums reikia Krišnos. Tuomet jūs jaučiate išsiskyrimą. Atsidavęs ilgisi tarnauti Krišnai ir būti su Juo ir jausti Jo buvimą šalia, kadangi jis žino, kad yra nepatenkintas savo gyvenime, jei šalia nėra Krišnos. Atsidavęs turi įgyti tokį supratimą, kad „Jei mano gyvenime nėra Krišnos, tuomet ką aš veikiu?“ Prabhupāda paaiškina labai puikiai išsiskyrimo poveikį atsidavusiojo širdyje:

„Išsiskyrimo su Viešpačiu jausmas yra be abejonės skausmingas atsidavusiam, bet, kadangi jis yra susijęs su Viešpačiu, jis turi specifinį transcendentinį poveikį ir nuramina širdį. Išsiskyrimo jausmai taip pat yra transcendentinės palaimos šaltinis, ir jų niekuomet negalima lyginti su užterštais materialiais išsiskyrimo jausmais.“ Šventraščiai pateikia mums pavyzdį, kaip padidinti išsiskyrimo jausmą. Pirmoji stadija yra paukščio savo lizde, laukiančio savo motinos. Šis ilgesys nėra tokiame aukštame lygyje, kadangi jis ne tiek domisi savo motina. Jis domisi maistu. Panašiai Krišnos sąmonės pradžioje jūs labiau domitės Dievo dovanomis. Kuomet mes atlikome nāma-yajña Pietų Prancūzijoje, atsidavęs užrašė savo maldas ant popieriaus ir kai reflektoriaus šviesa krito ant jo, aš netyčia pamačiau tekstą, kuris buvo: „Brangus Krišna, aš noriu iš Tavęs puikios žmonos Krišnos sąmonėje. Tai yra mano širdies troškimas.“ Tai yra išsiskyrimo jausmo pradžia. Jūs norite iš Krišnos kažko, ką savo pažangos lygyje jūs galite suvokti kaip reikalingą jums. Kita stadija yra veršelio stadija. Veršelis taip pat nori pieno, bet jis turi daugiau prieraišumo savo motinai nei paukštis. Paukščiai nėra tokie prieraišūs ir todėl jie labai lengvai išskrenda, kai tik gali skraidyti patys. Veršelis yra labiau prieraišus savo motinai, bet pirmiausia jis taip pat nori pieno, o ne motinos. Bet jis gali išreikšti savo prieraišumą labiau nei paukštis ir jis taip pat gali eiti link motinos. Paukštukas negali. Pradžioje atsidavęs nori materialių dovanų iš Krišnos ir geresnės situacijos, bet jis turi truputį pakilti ir judėti link Krišnos, o ne vien sėdėti ir laukti: „O Viešpatie, duok man Mersedes Benz, pieno ar moterį Krišnos sąmonėje.“ Jis turi judėti link Krišnos, bent po truputį.

Atnaujinta (Antradienis, 14 Vasaris 2012 12:43)

 

Visa tai apie Krišną!!! – JM Sacinandana svamio paskutiniai žodžiai Govardhano susitikime 2011. Santrauka

 

 

Visa tai apie Krišną!!! – JM Sacinandana svamio paskutiniai žodžiai Govardhano susitikime 2011. Santrauka

Aš norėčiau, kad jūs giliai pamąstytumėte apie esminį dalyką. Šį rytą klausiau Šrila Prabhupados paskaitos, kuri buvo labai svarbi mano gyvenimui ir mintims. Prabhupada kalbėjo Los Andžele, matyt viešoje paskaitoje ir pradėjo nuo labai įdomaus dalyko. Vienas žmogus jo paklausė, kodėl nepavadinus šios bendrijos Tarptautine Dievo sąmonės  bendrija Amerikoje? Šrila Prabhupada pagalvojo ir atsakė, kad Krišna geriausiai tinka ir geriausiai apibūdina Dievą. Krišna Vrindavane yra pats patraukliausias. Taigi Šrila Prabhupada baigė taip: „Ne, tai Krišnos sąmonės bendrija, ne Dievo sąmonės.“

Noriu jus paprovokuoti tokiu klausimu: Kiek jūs turite potraukio Krišnos asmens formai Vrindavane? Šiandien, kai mes paskaitoje sakome: „Krišna turi raudonas kaip bimbos vaisius lūpas...“  publika pažiūri į tave su šypsena ir klausimu: ar tai tinkama tema. Kiti netgi pradeda galvoti, kad, kalbėdamas apie tai, tu turi seksualinių sutrikimų. Mūsų judėjimas kažkaip užmigo, eidamas link Krišnos. Bet jei jūs norite pasiekti Krišną jūs turite patraukti savo protą link Krišnos, jo vardo, jo žemės, Jamunos upės...

Mano brangūs atsidavę, jūs turite suprasti: jūs turite užpildyti savo protus Krišna. Ir tai nėra kažkoks antraeilis ar trečiaeilis dalykas, tai yra svarbiausia. Šrila Prabhupada skubėjo išversti Šrimad Bhagavatam, nes sakė, kad gali ir neišgyventi taip ilgai ir nesuspėti išversti visos. Todėl davė 10-tą giesmę mums knygos „Krišna Aukščiausias Dievo asmuo“ pavidalu. Jis pažeidė pagrindines rašymo taisykles ir peršoko tiesiai į pagrindinę istoriją! Nors tai tiesa, kad pirmos devynios giesmės mus paruošia klausytis Krišna katha, tai parodo, kaip svarbu yra įskiepyti Krišną į mūsų kvailus protus.

Aš norėčiau sustabdyti žmones gatvėje, norėčiau netikėtai įsiveržti į atsidavusiųjų namus, užšokti ant stalo ir rėkti: “Prabhu! Visa tai apie Krišną! Krišną! Krišną! Vrindavano Krišną!”, ir pabėgti. Jie yra labai protingi atsidavę, jie supras ką turėjau omeny. Mūsų judėjimas nėra skirtas įtvirtinti filosofinius Dievo egzistavimo principus. Visa tai dėl Krišnos, Vrindavano piemenuko.

Brangūs bhaktai, koncentruokitės į Krišną, kitaip bus kaip tai senai moteriškei...

Kartą gyveno sena moteriškė, kuri verkdavo klausydama kiekvienos Ramajanos paskaitos. Po kelių dienų jausdamasis pamalonintas paskaitovas paklausė jos: „Kodėl tu tiek daug verki? Koks aspektas tave taip sujaudina?“. Ji atsakė: „Aš turėjau ožį, kuris prieš aštuonias dienas mirė, ir kai pažiūriu į jus, negaliu jo pamiršti, nes jūsų barzda visiškai tokia pat kaip jo.“ Brangūs bhaktai, dažnai mes esame panašioje „ožio sąmonėje“. Mes klausomės, bet negirdime. Mes žiūrime, bet neatpažįstame. Kitais žodžiais tariant: mes pamirštame esmę. Šis visas procesas tam, kad mylėtume Krišną, kad grąžintume Jį į savo širdis. Jei mes to nesuprasime, mes prisijungsime prie tarptautinės visatos dvasinių nevykėlių bendrijos.

Kas mums gali padėti? Krišnos žemė – Vrindavanas, Jamuna... Kai Krišna groja fleita, upės sustoja, nes taip smarkiai nori apglėbti Krišnos lotosines pėdas, tačiau negali. Jos pasislenka arčiau kranto, tačiau Krišna būna vis šiek tiek tolėliau... Jos galvoja: „Mes esam ribotos, nes negalim pasiekti Krišnos. Kas mums gali padėti?“. Tada jos prisimena vėją: „Vėjas nuolat myluoja Krišną ir išnešioja jo kvapą“. Taigi, jos meldžiasi vėjui, o vėjas paima dulkes nuo Krišnos ir pučia jas į upes. Įsivaizduokite, kokios jos buvo dėkingos! Kaip ir upės, mes galime pasiekti Krišną per jo bhaktus.

Jeigu mes norime augti Krišnos sąmonėje, turime žinoti, į ką galime kreiptis pagalbos, kitaip liksime sustabarėję savo sąmonėje. Indijoje sakoma: „Lengviau pereiti Himalajus, nei pakeisti žmogaus charakterį“. Badrinathe aš bandžiau eiti Himalajais, kad galėčiau pasiruošti šiam pokalbiui – mano pečiai vis dar skauda.

Taip, mes turime eiti pas bhaktus, kur gautume pagalbos. Mes turime tarnauti bhaktams, kurie yra čia, ir kurti meile grindžiamas bendruomenes, tada Krišna bus patenkintas. Mes taip pat turime skaityti Krišnos knygą, turime skaityti apie Krišną, kurį mums „Bhagavatam“ apibūdina pačios gopės, ir turime skaityti knygas, tokias kaip „Manah-šikša“ ir sumalti savo ego jose. Mes turime susisiekti su Krišna.

Jei Govardhano seminaras padėjo jums tai įsisąmoninti, jei padėjo nors truputį labiau norėti skaityti apie Krišną, tai reiškia jis buvo sėkmingas. Jei jūs supratote, kad vis dar yra vietos, kur šiame gyvenime tobulėti, tai taip pat yra sėkminga.

Dabar aš noriu šiek tiek sumažinti mano kalbos intensyvumą kreipdamasis į jus: „Man brangūs bhaktai, pokalbiai apie Krišną jus jau pažymėjo, neišmeskite šių ženklų iš savo protų, kai sugrįšite. Neprikimškite ten vėl visokių kitų dalykų, neprikimškite visokių savo rūpesčių. Ir prašau, grįžkite į Govardhaną. Prašau, grįžkite kitais metais vėl ir vėl ir įkvėpkite kitus. Tai ne tik geografinis taškas, tai vieta, kur meilė Krišnai yra labiausiai prieinama.

Nepasilikite amžinais neofitais Krišnos sąmonėje, atsiminkite Krišną ir niekada jo nepamirškite. Kalbėkite apie Krišną su kitais.

Galiausiai noriu jums padėkoti ir atsiprašyti už savo „pamoksliškumą“, kartais tai erzina. Aš kartais jaučiu, kad turiu pasakyti svarbius dalykus, kad palikti įspūdį jūsų protuose, bet savo širdyje aš tikrai žinau, kad jūs visi esate geresni už mane. Prieš išvykstant, prašau dabar atsigręžkite į Govardhaną ir kreipkitės į jį maldomis.

Lapkričio 29, 2011

Atnaujinta (Sekmadienis, 15 Sausis 2012 11:21)

 

Dviem pirštais per trumpa

Šrila Vishwanatha Čakravarti Thakuro „Sārārtha Darśinī“ komentaras „Śrīmad Bhāgavatam“ 10.9.18

Jašoda norėjo pamokyti savo sūnų. Dėl savo atkaklumo ji nenorėjo atsisakyti minties surišti Viešpatį. Varžybose tarp Krišnos ir jo atsidavusio galiausiai laimi atsidavusiojo atkaklumas. Matydamas motinos Jašodos triūsą, Viešpats Krišna kupinas malonės atsisakė savo užsispyrimo ir leidosi būti surišamas. Krišnos malonė, kuri, kaip karalienė tarp visų kitų Krišnos galių, nustelbia jas visas, ištirpdo Viešpaties širdį ir paverčia ją minkšta tarsi sviestas. Krišnos malonės galios pasirodymas privertė jo satya-sankalpa-śakti -  transcendentinio ryžto energiją, ir vibhu-śakti, prabangos ir didybės energiją, akimirksniu pranykti.  Dviejų pirštų atstumą užpildė atsidavusiojo pastangos (pariśrama) ir Viešpaties nepriežastinė malonė  (kṛṣṇa-kṛpa). Bhakta-niṣṭha – tvirtas atsidavusiojo pasiryžimas, parodytas nenuilstančiomis pastangomis garbinant Viešpatį, ir sva-niṣṭha – Viešpaties nuolatinis pasiryžimas suteikti malonę, regint atsidavusiojo triūsą ir nuovargį – tai priežastys, leidusios surišti patį  Krišną.  Jei nebūtų buvę šių dviejų dalykų, virvė ir būtų likusi dviem pirštais per trumpa. Bet, kai kartu apsireiškia bhakta-niṣṭha ir sva-niṣṭha, Viešpatį galima surišti. Šiame žaidime Krišna parodė Jašodai, o kartu ir visam pasauliui, kad tik meilė gali surišti Viešpatį.

Iš sanskrito vertė Bhanu Svamis.

 

Kas blogai su tuo žmogum?

Ištrauka iš Giriraj Svamio paskaitos per Nrisimha Čaturdaši, 2011.05.16, New Dvaraka.

"Jei matome ką nors rodantį blogas savybes arba žemus polinkius, mes turėtume manyti, kad šis žmogus negavo Vaišnavų malonės - štai kodėl jis yra toks. Jei kas nors iš Vaišnavų būtų jam gailestingas, tada jis galėtų pasikeisti. Taigi, mes nekaltiname kitų dėl jų padėties - materialiame pasaulyje kiekvienas yra sąlygotas. Bet mes turėtume manyti, kad šiam žmogui reikia Vaišnavų malonės. Ir tada, ar aš esu tas Vaišnavas? Žinoma, nei vienas vaišnavas nemano, kad jis yra vaišnavas, bet mes turėtume galvoti, "Aš stengiuosi būti vaišnavų tarnu. Ar aš esu tas tarnas, kuris bandys suteikti šiam asmeniui bent truputį malonės, kurią aš gavau iš savo dvasinio mokytojo?" Tada nebelieka klausimo apie tai, kas negerai su tuo kitu žmogumi; liko tik klausimas apie mane - "Ar aš esu tinkamas mano dvasinio mokytojo ir guru paramparos tarnas, kad galėčiau jų malonę išplėsti ir šiam varganam žmogui?" Tokia turėtų būti mūsų kontempliacija".

 
More Articles...
Kalendorius