Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia Filosofija Pasaulis

Pasaulis

Kas yra materiali gamta? Šis klausimas Gītoje irgi atskleistas. Materiali gamta apibūdinama kaip žemesnioji prakŗti, žemesnioji gamta, o gyvos esybės kaip aukštesnioji prakŗti. Prakŗti yra visada kontroliuojama — ir aukštesnioji, ir žemesnioji. Prakŗti — moteris, ją Viešpats kontroliuoja taip, kaip žmonos veiksmus kontroliuoja vyras. Prakŗti visada priklausoma, pavaldi Viešpačiui, kuris yra dominuojantis subjektas. Ir gyvas esybes, ir materialią gamtą valdo ir kontroliuoja Aukščiausias Viešpats.

Bhagavad-gyta Kokia Ji yra, Įvadas

Prahlada Maharadža apie laimę materialiame pasaulyje

sukhāya duḥkha-mokṣāya
saṅkalpa iha karmiṇaḥ
sadāpnotīhayā duḥkham 
anīhāyāḥ sukhāvṛtaḥ

„Šiame materialiame pasaulyje kiekvienas materialistas trokšta būti laimingas ir atsikratyti kančios, todėl atitinkamai elgiasi. Tačiau iš tiesų, žmogus yra laimingas tol, kol jis nesiekia laimės; kai jis pradeda ieškoti savo laimės, iš karto prasideda visos jo kančios.“

kutrāśiṣaḥ śruti-sukhā mṛgatṛṣṇi-rūpāḥ 
kvedaṁ kalevaram aśeṣa-rujāṁ virohaḥ
nirvidyate na tu jano yad apīti vidvān 
kāmānalaṁ madhu-lavaiḥ śamayan durāpaiḥ

„Šiame materialiame pasaulyje kiekviena gyva esybė trokšta ateityje būti laiminga, nors ta laimė yra tarsi miražas dykumoje. Argi dykumoje yra vandens? Kitaip tariant, argi šiame materialiame pasaulyje yra laimė? O kalbant apie šį kūną, kokia jo vertė? Jis tiesiog yra įvairių ligų šaltinis. Taip vadinami filosofai, mokslininkai ir politikai tai labai gerai žino, bet vis tiek ieško laikinos laimės. Laimę surasti labai sunku, tačiau kadangi jie negali suvaldyti savo juslių, jie vaikosi vadinamos materialaus pasaulio laimės ir niekada nepadaro teisingų išvadų.“

„Śrīmad Bhāgavatam“ 7.7.42 ir 7.9.25
 

Ar realus šis materialus pasaulis?

Upaniṣados dažnai kviečia vaduotis iš materialaus pasaulio kaip iliuzijos. Įžymi mantra sako: „Iš nebūties vesk mane į būtį, iš tamsos vesk mane į šviesą, iš mirties vesk mane į nemirtingumą.“[1] Todėl dažnai kyla klausimas, realus ar klaidingas (netikras) yra šis materialus pasaulis, iš kurio kviečiama vaduotis.

„Kaip tekančios upės išnyksta vandenyne, palikusios vardus ir pavidalus, taip ir išmanantis žmogus išsilaisvinęs iš vardų ir formų (nāmarūpad vimuktaḥ) pasiekia Dievišką Asmenį, aukštesnį už aukščiausią.“[2] Dėl praktinių sumetimų materialus pasaulis gali būti laikomas tiesa (realybe), bet jis yra klaidingas ar nerealus (anṛtam) lyginant jį su „Tiesų tiesa, Absoliučia Tiesa“, ir būtent šis klaidingumas nuslepia mūsų tikruosius troškimus. Kitaip tariant laikini (egzistuojantys laike) dalykai yra ir tikri ir netikri. Kitaip nei dažnai manoma, Vedanta iš tikrųjų neneigia laikinumo egzistencijos, „nes šito reiškinių pasaulio, kurio empirinį realumą pagrindžia visos tinkamos suvokimo priemonės, negalima paneigti be nuorodos į transcendentinę Realybę ar be supratimo apie Ją, šio pasaulio pagrindą,"[3] „Išoriniai objektai nėra neegzistuojantys, nes mūsų sąmonė jų egzistavimą paliudija.“[4] Vedantos pozicija tobulai atitinka Platono požiūrį, pagal kurį reiškiniai yra „klaidingi“ (pheydos = anṛta) taip kaip imitacija, kuri nors egzistuoja, nėra tas „tikrasis dalykas“, kurį ji imituoja; Vedanta taip pat atitinka krikščionišką doktriną, kaip ją suformulavo šv. Augustinas: „Aš žiūrėjau į tuos kitus, po Tavimi, ir aš mačiau, kad jie nei visiškai yra nei jų visiškai nėra. Jie turi egzistenciją (esse), nes jie yra iš Tavęs; bet jie neturi egzistencijos, nes jie nėra tai, kas Tu esi. Nes tik tai yra iš tiesų, kas lieka nekintama; Dangus ir Žemė yra gražūs ir geri ir jie yra (sunt), nes Dievas juos padarė, bet lyginant su Tavimi, jie nėra nei gražūs nei geri, nei jie yra (nec sunt).“[5] Vedantos mokymas, kad pasaulis yra „meno kūrinys" (māyā-maya) nėra iliuzijos doktrina. Ji greičiau atskiria santykinę kūrinio realybę nuo didesnės Kūrėjo realybės (māyin, nirmāṇakāra), kuriame glūdi kūrinio paradigma. Pasaulis yra Dievo apvaizda; ir tikrai tik mūsų kaltė, jei „dalykus, kurie buvo padaryti“, painiojame su realybe, pagal kurią jie buvo padaryti, reiškinį su tuo, ką šis reiškinys vaizduoja. Dar daugiau, „iliuzijos“ negalima priskirti objektui, ji gali kilti tik suvokiančiajame; šešėlis yra šešėlis, ką mes apie jį begalvotume.[6]

Šis pasaulis, nors apgaulingas, nėra klaidingas (neegzistuojantis). Jis Kṛṣṇos valia yra realybė. Jīvos idėjos „aš“ ir „mano“, atsiradusios jai įžengus į materialų pasaulį, yra klaidingos. Manantys, jog šis pasaulis yra klaidingas, yra māyāvādžiai, iliuzijos teorijos šalininkai. Tokie žmonės yra įžeidėjai.

 


[1] Bṛhad āraṇyaka Upaniṣad, 1.3.28: asato mā sad gamaya, tamaso mā jyotir gamaya, mṛtyor māmṛtaṁ gamaya.

[2] „Muṇḍaka Upaniṣad“, 3.2.8.

[3] Śaṅkara, „Śariraka Bhāṣya“, 2.2.31: śūnyavādipakṣastu sarvapramāṇa-vipratiṣiddhaḥ iti tannirākaraṇāya nādaraḥ kriyate, na hi ayam sarvapramāṇaprasiddho lokavyavahāraḥ anyat-tattvam anadhigamya śakyate apanhotum.

[4] Vyasa, „Brahma Sūtra“, 2.2.28: nābhāva upalabdheh.

[5] Šv. Augustinas, “Confessiones”, 7.11 ir 11.4.

[6] Visa pastraipa yra truputį perfrazuota iš Anand Coomaraswamy, “Time and Eternity”, pp 6-7.

 

Nepatikimi kariai

dehāpatya-kalatrādiṣv
ātma-sainyeṣv asatsv api
teṣāṁ pramatto nidhanaṁ
paśyann api na paśyati

Ātma-tattvos žinių neturintis žmogus dėl nenugalėto prieraišumo kūnui, vaikams, žmonai - tiems bejėgiams jo „kariams“ - nesusimąsto apie svarbiausius būties klausimus. Net ir ganėtinai pažinęs gyvenimą, jis nesuvokia, kad jo laukia neišvengiama žūtis.

Komentaras: Materialų pasaulį vadina mirties viešpatija. Visos gyvosios būtybės - nuo Brahmos, kurio gyvenimas trunka tūkstančius milijonų metų, iki mikrobų, gyvenančių vos keletą sekundžių, - kovoja dėl vietos po saule. Taigi šis gyvenimas yra tikriausia kova su materialia gamta, kuri visiems mums ruošia žūtį. Gyvoji esybė gavusi žmogaus kūną pajėgi suvokti, kad yra viena iš šios didžios kovos dėl būvio dalyvių, tačiau dėl nenugalėto prieraišumo šeimos nariams, visuomenei, tėvynei ir kt., pasitelkusi į pagalbą savo fizinę jėgą, vaikus, žmoną, artimuosius ir t.t. ji nori laimėti kovą su nenugalima materialia gamta. Nors ji turi pakankamą patirtį, vis dėlto neįstengia suprasti, kad visa jos „kariauna“ - vaikai, giminaičiai, visuomenės nariai ir tėvynainiai - šioje didžioje kovoje pasmerkta žūti. Mūsų tėvai ar tėvų tėvai jau mirę, - apie tai vertėtų susimąstyti. Mūsų taip pat laukia mirtis, jos neišvengs ir mūsų vaikai - būsimieji tėvai. Kovoje su materialia gamta neliks gyvų - tai neginčijamai įrodo visa žmonijos istorija, tačiau kvailumas skatina žmones viltis, kad ateityje materialus mokslas padarys juos nemirtingais. Be jokių abejonių, ši žmogaus nemokšiškumą parodanti idėja yra klaidinga, ją tegalėjo pagimdyti visiškas gyvybės ir sielos esmės nesuvokimas. Materialus pasaulis mums tėra sapnas, neišsisklaidantis tik dėl to, kad esame pernelyg į jį panirę. Iš tikrųjų gyvos esybės su materialia gamta niekas nesieja. Didžiajame materialios gamtos vandenyne siaučia laiko bangos, o vadinamosios gyvenimo sąlygos, visa tai, kas iškyla prieš mus kaip mūsų fizinis kūnas, žmona, vaikai, visuomenė, tėvynainiai ir t.t. yra tarsi to vandenyno purslai. Neturėdami žinių apie savąjį „aš“, mes neišvengiamai tampame neišmanymo jėgų aukomis ir taip iššvaistome vertingą žmogaus gyvenimo energiją beprasmiams pastovių gyvenimo sąlygų, kurios neįmanomos materialiame pasaulyje, ieškojimams.

Maža to, kad mūsų draugai, giminaičiai, vadinamosios žmonos bei vaikai yra mirtingi, - jie dar apakinti paviršinio materialaus pasaulio spindesio, todėl negali padėti mums išsigelbėti. Ir vis dėlto saugumas mūsų sąmonėje išlieka neatsiejamas nuo šeimos, visuomenės, tėvynės sąvokų.

Materiali žmonijos pažanga - tai tarsi negyvėlio puošimas. Visi mes esame mirę kūnai, judantys vos keletą dienų, ir vis tiek visos mūsų jėgos skiriamos beprasmiškam šio negyvo kūno puošimui. Atskleidęs visą paklydusio žmogaus siekių beprasmiškumą, Śukadeva Gosvāmis nurodo tikrąją jo priedermę. Be ātma-tattvos žinių žmonės paklysta, bet Viešpaties bhaktai, iki galo suvokę transcendentinę tiesą, mato prieš save kelią.

Śrīmad Bhāgavatam, 2.1.4

Atnaujinta (Trečiadienis, 15 Rugpjūtis 2012 08:47)

 

Viešpats ir Jo materiali energija

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 

Šrimad Bhagavatam 10.87.14:

śrī-śrutaya ūcuḥ
jaya jaya jahy ajām ajita doṣa-gṛbhīta-guṇāṁ
tvam asi yad ātmanā samavaruddha-samasta-bhagaḥ
aga-jagad-okasām akhila-śakty-avabodhaka te
kvacid ajayātmanā ca carato’nucaren nigamaḥ ||1||

Śruti pasakė: Pergalė, pergalė Tau, o Nenugalimasis! Savo prigimtimi Tu esi visiškai pilnas visų vertenybių; todėl prašome nugalėti amžiną iliuzijos galią, kuri imasi kontroliuoti gamtos guṇas, sukurdama sunkumus sąlygotoms sieloms. O Tu, kuris pažadini visas judančių ir nejudančių įkūnytų būtybių energijas, Vedos kartais gali atpažinti Tave, kai Tu žaidi su Savo materialia ir dvasine energijomis.

Atnaujinta (Ketvirtadienis, 27 Sausis 2011 12:45)

 

JM Dirašantos prabhu savaitės išmintis

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

Nenuspėjamas Viešpaties Planas
Religiniai persekiojimai nėra kažkas naujo, ir tų, kurie yra pasiruošę kentėti ir būti kankinami dėl savo tikėjimo, visada buvo tarp mūsų. Ankstyvojoje Sovietų Sąjungoje daugybė atsidavusiųjų buvo uždaryti į kaleimus, koncentracines stovyklas ir psichiatrines ligonines. Jie buvo smarkiai mušami ir kitaip įžeidinėjami, nors vienintelis jų nusikaltimas buvo entuziazmas skleisti Krišnos sąmonės filosofiją. Toliau pateikiama istorija apie vieną tokių įžeidinėjimų ir apie tai, kas buvo po to, papasakota kalėjusio atsidavusio.

„Vieną dieną sargybinis nusitempė mane už plaukų per grindis į savo kambarį. Jis žvelgė man tiesiai į akis. Jo akys buvo panašios į dvi raudonas degančios neapykantos anglis! Tarytum demonas jis klaikiai šaukė. Jis paėmė savo lazdą ir labai smarkiai trenkė man į kaktą ir smilkinius. Tuomet jis kartą smogė, ko gero, iš visos sveikatos. Smūgis nubloškė mane į kitą kambario galą ir aš žnektelėjau su smarkiai kraujuojančia nosimi ir burna. Jis priėjo artyn ir pradėjo spardyti mano nugarą ir krūtinę taip stipriai, kad aš praradau sąmonę ir visiškai neprisimenu, kas nutiko po to.

Pravėriau akis po kurio laiko ir pamačiau, jog jis velka mano kūną per grindis. Jis keikė mane ir negailestingai mindžiojo mano pilvą ir veidą. Aš pasisukau, kad apsaugočiau veidą. Kai tik pasisukau, jis spyrė į mano nugarkaulį ir aš vėl praradau sąmonę. Tuomet jis įmetė mane į manąją vienutę ir su keiksmu užtrenkė duris.

Neatmenu, kiek laiko buvau lovoje, tačiau kai pramerkiau akis, visi jau miegojo. Pabandžiau pasisukti ir nueiti į tualetą, bet nejaučiau jokio sąryšio tarp viršutinės ir apatinės savo kūno dalies. Aš garsiai surikau ir vėl praradau sąmonę. Reikėjo daugybės savaičių, kad atsigaučiau.

Po šio įvykio ilgą laiką nemačiau to sargybinio. Iš kito sargybinio mes išgirdome, kas jam nutiko. Vieną šeštadienį jis, jo žmona ir du vaikai keliavo į mieste vykusį vestuvių vakarėlį. Grįždamas atgal, jis vairavo mašiną girtas ir nutiko rimta avarija. Mašina nukrito nuo skardžio ir visi buvę mašinoje žuvo.

Jaučiausi blogai dėl sargybinio mirties, tačiau tuo pat metu džiaugiausi, kadangi po šio įvykio kiti sargybiniai nebebuvo linkę manęs mušti taip, kaip mušė anksčiau, nes bijojo, kas gali jiems nutikti. Niekada negalėjau suprasti, kodėl kai kurie asmenys buvo tokie priešiški atsidavusiems ir svarsčiau, kokių baisių dalykų jie turėjo girdėti apie atsidavusius ir ką matyti, kad norėtų mūsų mirties.

Galima sakyti, kad radijo, televizijos bei laikraščių melaginga informacija buvo esminė jų neapykantos Viešpaties Krišnos atsidavusiems priežastis. Kad ir kokia būtų priežastis, kai ištinka baisi situacija, Viešpats asmeniškai ateina, kad apsaugotų savo atsidavusius ir nubaustų demonus.

Krišna norėjo pokyčio už geležinės uždangos, ir šių ankstyvųjų atsidavusiųjų pasiaukojimo rezultatas yra tas, jog galų gale Krišnos Sąmonės Judėjimas buvo oficialiai įregistruotas Rusijoje ir šiandien čia yra daugiau kaip šimtas šventyklų ir daugybė tūkstančių atsidavusiųjų.

 

apgaulė

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 

Kartais asmenybės, norėdamos patraukti paprastų žmonių dėmesį, apreiškia ypatingų mistinių galių ar turtų. Tačiau išties tai traukia tik kvailius, protingas žmogus neturėtų žavėtis ir apsigauti tokiais triukais, kuriais žmonės nori pasirodyti ir pavadinti save dievais. Magas gali atlikti įvairių triukų, bet tai nė kiek neįrodo jo dieviškumo. Bandymas vilioti mistinėmis galiomis ir įvairiais triukais laikomas nuodėminga veikla. Tikrai šventas žmogus niekada nevadins savęs Dievu, jis visada laikys save Viešpaties tarnu. Taigi šventa asmenybė niekada nešvaistys laiko tokiems triukams, nes labai gerai žino, kad visi nuostabūs dalykai vyksta Viešpaties valia ir visą šlovė turi atitekti šeimininkui, o ne tarnui.

Atnaujinta (Pirmadienis, 10 Gegužė 2010 08:00)

 

Abejonės

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 

Abejonės Krišnos sąmonėje neišvengiamos, kol intelektas yra susiporavęs su juslėmis.

Abejonės išsisklaido įgijus skonį šventam vardui, ruci. Dar neturintis skonio šventam vardui savo abejones turi išsklaidyti padedamas to, kuris tokį skonį turi, ir studijuodamas vaiṣṇavų acāryų mokymą.

Visiškas žinojimas būdingas tik meilei. Mylėdamas žmogus žino, ką reikia daryti. Žmogus, mylintis Dievą, žino viską, ką jam reikia žinoti, ir šis žinojimas visiškai išvaduoja iš abejonių.

Atnaujinta (Pirmadienis, 19 Balandis 2010 08:01)

 

Māyā

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 

Patekusi į materialų pasaulį, kurį sudaro žemės, vandens, ugnies, oro, eterio, proto, intelekto ir netikro ego stichijos, gyva būtybė atsiduria įvairiausiomis formomis besireiškiančios iliuzijos nelaisvėje. Sanskrite iliuzija įvardijama žodžiu maya. Maya, iliuzija, apgaubia amžiną dvasinę sielą ir priverčia ją tapatinti save su materialiu kūnu ir materialiu pasauliu. Savojo "aš" tapatinimas su materija, kuris būdingas visiems mums, vadinasi netikru ego, arba klaidinga savimone. Gyva esybė tapatindama save su kūnu tariasi esanti švedas, amerikietis, rusas, kinas, arabas, žydas, krikščionis ir t.t. Klaidinga savimonė verčia ją manyti, jog visa, kas turi sąsajų su kūnu - žemė, turtai; ginklai, garbė, šeima, religija, visuomenė, tauta, rasė ir pan., - yra nuo jos neatsiejama. Dėl šios priežasties nesiliauja karai, ekonominiai, politiniai ir socialiniai nesutarimai. Māyā taip supainiojo žmones, kad tarp jų kyla net vadinamieji "religiniai" karai, kurie nuo paprasto karo skiriasi tuo, kad prie žmonių skausmo ir jų sąmonėje sukeltos sumaišties prisideda dar ir apgaulingas teisumo jausmas, įsitikinimas, kad kovojama dėl teisaus reikalo.

 
Kalendorius