Śrī Viṣṇusvāmī, o vėliau jo žymus pasekėjas Vallabhācārya mokė grynojo ne-dualizmo (śuddhādvaita-vādos). Kitas pavadinimas: avikṛta-pariṇāma-vāda – mokymas apie transformaciją, nesant realiai transformacijai.

Apibrėždamas santykį tarp Brahmano ir materialios gamtos Vallabha naudoja terminą „inherentinė priežastis“[1] (samavāyi-kāraṇa) vietoje materialios (medžiaginės) priežasties (upādāna-kāraṇa). Jei Brahmanas būtų materialioji pasaulio priežastis, Jis patirtų pokyčius. Brahmanas tapatus pasauliui. Jis pats save suvokia kaip skaitlingą, todėl įgyja daug pavidalų. Todėl tik atrodo, kad Dievas turi būtį, žinojimą ir palaimą, bet iš tiesų jie tapatūs Jam. Atributai tik atrodo Jo atributais, bet iš tiesų yra jo daugialypiškumo pasireiškimas.