Šrila Thakur Bhaktivinode iš Śrī Caitanya-śikṣāmṛta 3.3

Nusiminimas yra pats žalingiausias praktikuojant bhakti. Yra keturios nusiminimo rūšys: 1) Pasidavimas širdgėlai ir kitoms emocijoms; 2) Pasidavimas blogiems įpročiams; 3) Pasidavimas svaigalams; 4) Pasidavimas prietarams.

Šiame materialiame pasaulyje šiais laikais yra tūkstančiai priežasčių gyvosioms esybėms pasiduoti liūdesiui, sielvartui, pykčiui, baimei, godumui ir sumišimui. Tačiau, vaidhi-bhaktas neturi pasiduoti jiems, kai jie pasirodo. Jie silpnina protą ir trukdo augti bhakti.

Šis dokumentas buvo pridėtas prie Śrīlos Prabhupādos laiško Madhudviṣa dāsai, 1972 06 06.

Niekada nebuvo tokio momento, kai mes buvome atskirti nuo Kṛṣṇos. Kai žmogus miega, jis pamiršta save. Sapne jis sukuria save įvairiais pavidalais: ‘Dabar aš esu karalius ir diskutuoju apie tai‘. Šis savęs kūrimas iš esmės reiškia du dalykus: regintįjį ir dalyką arba regimąjį. Bet, kai tik sapnas baigiasi, „regimasis“ išnyksta. Bet regintysis lieka. Dabar jis yra savo pirminėje padėtyje.

Mūsų atsiskyrimas nuo Kṛṣṇos yra panašus. Mes sapnuojame šį kūną ir daugelį ryšių su kitais daiktais. Pirmiausia atsiranda prisirišimas, noras mėgautis jusliniais malonumais. Net ir būnant su Kṛṣṇa yra troškimas tenkinti jusles. Yra glūdinti tendencija pamiršti Kṛṣṇą ir susikurti nepriklausomo pasitenkinimo atmosferą. Kaip paplūdimio pakraštyje - kartais vanduo užlieja krantą, o kartais smėlis būna sausas, vanduo pakyla ir nuslūgsta. Mūsų padėtis panaši, kartais mes padengti, o kartais laisvi, kaip per potvynį ar atoslūgį. Kai tik mes užsimirštame, tuoj pat prisistato iliuzija. Panašiai, kai mes užmiegame, iš karto prisistato sapnai.

Čandogya Upanišada paaiškina, kad MIRTIES METU visa jausmų veikla iš kūno atsitraukia ir sugrįžta į sielą. Kai siela praranda fizinio kūno sąmonę, ( ji patiria, kad ) širdies regionas, kur yra siela, yra pilnas šviesos. Aš manau, daugybė žmonių, kurie dar gyvena, yra turėję trumpus patyrimus su mirtimi ir jie sako, kad jie matė šviesą ir tunelį. Taigi, ištikrųjų tai yra faktas, kadangi iš širdies čakros išeina tiek daug energijos kanalų, kurie vadinami nadi. Iš širdies išeina 101 kanalas, vedantis į skirtingas puses. Taigi, kai ateis mirtis ir jūs prarasite savo kūno sąmonę, tuo metu jūs suvoksite, kad jūsų širdis yra pilna šviesos. Jūs matysite 101 kanalą. Kurį kanalą jūs pasirinksite ?

Tėra tik vienas kanalas, kuris eina tiesiai iki viršugalvio, susumna nadi arba brahma nadi. Jeigu siela keliaus šiuo nadi, ji kils į viršų, paliks kūną per viršugalvį ir pasieks išsivadavimą. Bet jeigu gyvoji esybė pasirenka bet kurį kitą nadi, eina į apačią arba horizontalia kryptimi, ji pasirenka kitą paskirtį.
Tas, kuris atliko yajną, keliaus į Svarga-loką pitrayanos keliu tokia tvarka: jis keliaus pas dūmų pusdievį, pas nakties pusdievį, pas tamsiosios mėnulio pusės pusdievį, pas pusdievį, kuris viešpatauja tuos šešis mėnesius, kai saulė yra pietiniame pusrutulyje. Iš čia jis keliaus į Pitri-loką, tuomet į Akaša (erdvė) ir Candra-loką (Svargą arba rojų). Ten jis gaus kūną, kuris vadinsis somaradža, nes jis yra sudarytas iš dangiškojo nektaro. Gyvoji esybė mėgausis ten ilgą laiką, iki jos gerosios karmos bus išeikvotos ir tuomet ji vėl pradės pulti tuo pačiu keliu atgal, kuriuo ir atėjo.

“Džadurani atvyko aplankyti Šrilos Prabhupados prie New Džersio pakrantės ir kalbėdamasi su ja aš supratau, kad ji buvo sunerimusi. Ji jautė, kad negali padaryti ryškesnės dvasinės pažangos, nes yra moteris. Tai buvo nauja informacija ir kai kurie vaikinai iš jos tyčiojosi; naujai nusiskutę brahmačiariai šaipėsi iš jos ir, todėl ji buvo truputį nusiminusi. Po to kai ji išėjo, aš paminėjau Šrilai Prabhupadai, kad Džadurani dėl viso to buvo nusiminusi. Ją nuvylė ką tik nusiskutusių brahmačiarių pokalbiai. Šrilos Prabhupados akys išsiplėtė ir jis tarė: “Kas čia dabar? Kodėl jie taip kalba? Džadurani yra labiau pažengusi už juos visus. Jie to nežino.” Jis pabrėždamas pamojavo savo ranka.” (Iš Govindos dasi atsiminimų)

“Dvasiškai pažengę vyrai ir moterys yra lygūs.” Čikago, pokalbis po spaudos konferencijos 1975 07 09.

“Kai vyrai ir moterys galvoja apie tai, kas susiję su Krišna, jie yra lygūs.” Atvykimo paskaita, Filadelfija, 1975 07 11

Tikrasis gailestingumas reiškia padėti žmogui po mirties pakliūti į aukštesnę būties pakopą. Vedos draudžia gailėtis mirštančio žmogaus jo paties akivaizdoje. Tai tas pats, kas egzamino metu garsiai verkti prie studento, sielotis, kad jis neišlaikys. Tuomet tikrai neišlaikys. Geriau jau padėti jam susikaupti ir pasiruošti egzaminui.

Daugelį kartų teko stebėti mano manymu kvailą gailesčio pasireiškimą: Nebijok, tu nenumirsi, mes su tavimi dar pagyvensime, dar paūšime. Kokios mintys bus mirštančio žmogaus galvoje? Jis tik ir gailėsis to, ką paliko, ko dar negavo. Kokią būtį jis pasieks po mirties? Apgailėtiną, kupiną neišsipildžiusių troškimų. Man laikas nuo laiko tenka sutikti vaikus, kurie jau kelių metų amžiaus serga depresija. Iš kur ji pas tokį mažą vaiką? Tai dėl to, kad jis mirė, gailėdamasis gyvenimo.

 Krišnos sąmonė Vedose vadinama sanatana dharma. Ką tai reiškia? Žodis sanatana reiškia amžinas. Amžina yra siela. Ji niekada neatsirado, ji nekinta ir nemiršta. Miršta tik kūnas. Tai yra pirmasis Vedų postulatas. Vadinasi amžina siela turi turėti ir savo amžiną prigimtį, aplinką ir užsiėmimą. Siela nėra indiška, lietuviška ar rusiška. Ji yra "tarptautinė" arba transcendentinė. Pagal savo norus ir nuopelnus ji įgyja tam tikro tipo kūną, kaip kad žmogus apsivelka įvairius drabužius įvairiomis progomis. Drabužis keičiasi, žmogus išlieka tas pats. Taip ir keičiantis kūnams, siela, arba tikrasis aš, išlieka nepakitusi. Kaip ir bet koks objektas, siela turi savo vidinę konstrukciją ir prigimtį, kuri iš šios konstrukcijos kyla. Kaip materialūs objektai sudaryti iš materialių atomų, elektronų, protonų ir energijų sąveikų, taip ir dvasinė siela sudaryta iš sat, čit ir ananda – amžinybės, žinojimo ir palaimos. Kiekvienas egzistuojantis objektas dėka savo vidinės konstrukcijos turi taip pat prigimtį arba funkciją, kuri nusako, kam šis objektas yra tinkamas. Ši prigimtinė funkcija yra vadinama žodžiu dharma – tai kas palaiko objekto egzistavimą kitų objektų atžvilgiu. Pvz. vandens dharma yra skystumas, o cukraus - saldumas. Jei cukrus būtų nesaldus, jis būtų nereikalingas kaip toks. 

Bhagavad-gītoje (6.46-47) Krišna atskleidė Vedų paaiškinimą apie galutinį tikslą:

tapasvibhyo 'dhiko yogī jñānibhyo 'pi mato 'dhikaḥ
karmibhyaś cādhiko yogī tasmād yogī bhavārjuna
yoginām api sarveṣāṁ mad-gatenāntar-ātmanā
śraddhāvān bhajate yo māṁ sa me yuktatamo mataḥ

„O Ardžuna, jogas yra aukštesnis už visų tipų asketus, siekiančius rezultatų ir tuos, kurie kultivuoja impersonalų pažinimą, siekdami išsivaduoti. Todėl tapk jogu. Aš laikau, kad tas yra aukščiausias iš visų jogų, kuris su tvirtu tikėjimu prisirišęs prie Manęs, kuris pastoviai garbina Mane, visiškai atverdamas Man savo širdį.“

Norint suvokti santykius tarp Krišnos ir tarp jo bhaktų pirmiausia būtina suprasti pagrindą, ant kurio visi šie santykiai pastatyti. Tai yra meilė Dievui - prema. Būtent nuo meilės Dievui ir prasideda asmeniniai santykiai su Juo. Todėl dabar apie pačią meilę.

Siela neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai amžinatvės apibrėžimas. Taigi siela tol bus materialiame pasaulyje, tol egzistuos įvairiausiomis gyvybės formomis, kol apsivaliusi neištrūks iš jo nelaisvės. Siela, gyvenanti šiame pasaulyje, yra įstrigusi savo veiklos ir tas veiklos sukeltų padarinių tinkluose, ir tam, kad ji patirtų savo dorų ir nedorų darbų pasekmes, ji turi likti čia ir gimti vis nauju kūnu.