„Śrīmad Bhāgavatam“ 1.3.34 sakoma:

yady eṣoparatā devī
māyā vaiśāradī matiḥ
sampanna eveti vidur
mahimni sve mahīyate

„Kai iliuzinė energija atsitraukia ir Viešpaties malone gyva esybė įgyja visišką žinojimą, ji išsyk pažįsta sąvajį „aš“ ir atsiskleidžia visa didybe.“

Materialus iliuzijos pasaulis yra duratyaya – neįveikiamas, bet vis dėlto Bhāgavatam kviečia mus padaryti tai, kas neįmanoma – pakilti virš Majos ir prisiglausti prie Krišnos lotosinių pėdų. Tiems, kurie nori atlikti šį žygdarbį, Viešpats suteikia savo malonę ir jie tampa tikrai didvyriais ar didžiomis moterimis. Tokiam žmogui atsiveria ir nusilenkia visas pasaulis. Rūpa Gosvamis savo „Upadeśāmṛitoje“ pirmame posmo sako, kad žmogus atlieka didžiausią žygį, nugalėdamas save. Tik jis gali tapti pasaulio šeimininku, o ne menki žmonės, taip siekiantys valdžios, bet nenugalėję savo troškimų:

vāco vegaṁ manasaḥ krodha-vegaṁ
jihvā-vegam udaropastha-vegam
etān vegān yo viṣaheta dhīraḥ
sarvām apīmāṁ pṛthivīṁ sa śiṣyāt

„Susitvardęs žmogus, kuris pajėgia sutramdyti poreikį kalbėti, proto reikalavimus, pykčio prasiveržimus, ištveria liežuvio, pilvo ir lyties organų alkį, — pasižymi visomis būtinomis ypatybėmis, kad turėtų mokinių visame pasaulyje.“

Radyardas Kiplingas poetiškai kalba apie tokį žmogų eilėraštyje „Jei“:

Jei tu ramus, kada visi aplinkui
Pametę galvas, kaltina tave,
Tiki savim, kai tavimi visi dvejoja
Bet vėlgi jų dvejonių nelaikai kalte,
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti 
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti,
Ir nesidėt per daug protingu, nei geru;

Svajodamas, jei netapai svajonių vergu,
Mąstydamas, minčių nepadarei tikslu;
Jei susitikęs Triumfą ir Nelaimę 
Gali su šiais veidmainiais likt savim pačiu;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Iškraipė, siekdami prigaut kvailius, 
Stebėt, kai žlunga tai, kas užgyventa, 
Pažemintas, pradėti viską iš pradžių;

Jei viską, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei širdį, raumenis ir nervus gali 
Priverst paklust, kai nebėra jėgų,
Nepasiduot, kai tavyje nebėra nieko,
Vien tik valia jiems sako: „Nepalūžk!“

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais – paprastas, kuklus,
Jei priešai ar draugai jau nebeskaudins;
Ir lengva pasikliaut tavim, bet ne per daug;
Jei lekiančią minutę tu gali pripildyt
darbais, vertais sekundės kiekvienos,
Ši žemė tavo, o visa kita irgi, 
Ir dar - tu tapsi Žmogumi, sūnau!

(iš anglų kalbos vertė Lionginas Pažūsis, vertimą modifikavo krishna.lt, 2012.01.07)

Bhaktų grupė iš Lietuvos 2011 metų spalio lapkričio mėnesiais viešėjo Indijoje. Jie aplankė Vrindavaną, Džaipurą, Ršikešą, Jošimathą ir Badrinathą Himalajuose, ir galiausiai ISKCON šventyklą Delyje. Šis vaizdo reportažas apie Delio šventyklą. Filmavo bhaktai iš Vilniaus.

Pilies gyventojais vadinami žmonės, kurie tarsi dar yra mūsų pasaulyje, bet jau ir nebėra :) Jie kitur, gal Vaikunthose, o gal Goloka Vrindavane, o gal prie Šrilos Prabhupados lotosinių pėdų... :)

Siūlome pažiūrėti dar vieną vaizdo reportažą iš kelionės po Indiją 2011 spalio-lapkričio mėnesiais. Filmavo mūsų bhaktai iš Lietuvos. Ankstesnių reportažų ieškokite www.krishna.lt.

Mažai girdėtas (ir matytas) Aindros prabhu kirtanas Vrindavane.

Čandrashekhara ačarja dasa:

Žodis "karmi" reiškia "dirbantis dėl naudos." Žodis "drabužiai" reiškia "dėvimi daiktai uždengiantys kūną". Tuomet pagal apibrėžimą žodžiai "karmių drabužiai" - tai daiktai, dėvimi kad uždengtų kūną žmogaus, kuris dirba dėl naudos. Panašiai, žodis "bhaktas" reiškia tą, kuris užsiima meilės tarnyste Viešpačiui Krišnai. Tuomet pagal apibrėžimą žodžiai "bhaktų drabužiai" - tai daiktai, dėvimi, kad uždengtų kūną žmogaus, kuris yra Viešpaties Krišnos bhaktas.

Sociologinis faktas šiandienai, kaip ir prieš šimtmečius, yra tai, kad Vaišnavai ir Vaišnavės nėra vieninteliai žmonės, dėvintys dhočius ir sarius. Tiesą sakant, dauguma žmonių, kurie nešiojo arba nešioja dhočius ir sarius yra ne Vaišnavai, kitaip tariant jie yra "karmiai". Musulmonai, tantrikai pusdievių garbintojai, mėsėdžiai, milijonai jų dėvi dhočius ir sarius. Šie žmonės mažai arba visai nieko neturi bendro su atsidavimu Krišnai. Todėl pagal apibrėžimą, dhočiai ir sariai, kuriuos dėvi šie ne-vaišnavai, tiesą sakant yra "karmių drabužiai". Lygiai taip pat yra vaišnavų ir vaišnavių, kurie rengiasi vakarietiškais drabužiais. Pagal apibrėžimą, šių bhaktų drabužiai yra „bhaktų drabužiai". Drabužis neapibrėžia vaišnavų; Vaišnavai apibrėžia drabužius.

ISKCON'e mes dažnai apibrėžiame žodžius "karmių drabužiai" ir "bhaktų drabužiai", pagal savo pačių sugalvotas interpretacijas. Daugeliui iš mūsų, "karmių drabužiai" reiškia vakarietiškus drabužius, o "bhaktiški drabužiai" reiškia dhočius ir sarius, nepriklausomai nuo to, kas juos dėvi. Tokie apibrėžimai yra klaidinantys, kaip buvo parodyta aukščiau. Jie sukelia rimtas pasekmes.

Viena iš tokių pasekmių yra neteisingai suprasta teorija, kad mes galime praktikuoti bhakti jogą - universalų, trans-kultūrinį  dvasinį mokslą  - tik dėvėdami tam tikro tipo drabužius. Tai reiškia, kad yra tik vienas leistinas bhaktiškų drabužių stilius, t.y. dhočiai ir sariai, ir kad bet kurio kito stiliaus drabužiai yra diskvalifikuojami, net jei juos dėvi vyrai ir moterys, Viešpaties Krišnos bhaktai.

Durys į mūsų ISKCON'o centrų pudžarių kambarius iliustruoja šią neteisingą idėją. Dažnai ant durų ten kaba užrašas: "tik su bhaktiškais drabužiais". Aš klausiu mano skaitytojų: "Ką tai reiškia?" Šio trumpo straipsnio tikslas nėra ginčytis apie tai, ar ISKCON'as turėtų turėti uniformą, arba ginčytis apie tai, kokia ji turėtų būti skirtingų ašramų atstovams, jei ji reikalinga. Taip pat mano tikslas nėra svarstyti Šrilos Prabhupados atrodytų prieštaringus teiginius apie tai, ką jis norėjo, kad jo pasekėjai dėvėtų. Tačiau, tai yra faktas, kad ISKCON'e mūsų apibrėžimai, kas yra „karmių drabužiai", o kas yra "bhaktiški drabužiai“ yra netikslūs.

Galbūt užrašas ant pudžario kambario durų turėtų sakyti: "Tik su tradiciniais indiškais drabužiais", arba "tik su Vaikunthos drabužiais" [aš ne žinau, ar United Colors of Benetton palaidinės, Seiko laikrodžiai, musulmoniškos kurtos, medvilninės kojinės, plastikiniai sandalai ir kitos detalės yra Vaikunthos aplinkos dalis]. Aš kitur argumentavau, kad jei mes pabrėžiame standartinį aprangos kodą, geriau turėtume remtis tokiais principais, kaip skaistumas, švara ir kuklumas. Bet kokiu atveju, mūsų interpretacijos apie "karmių drabužius" ir "bhaktiškus drabužius" yra neteisingos. Mums reikalingi teisingi apibrėžimai.

Ištraukos iš Alain de Botton pokalbio BBC radijo laidoje. Visas pokalbis angliškai yra šiuo adresu: http://www.bbc.co.uk/news/magazine-14506129

... Šiandien aš noriu iš pateikti neįprastą idėją, kad mes būtume daug linksmesni, jei išmoktume būti šiek tiek pesimistiškesni.

Ir visiškai pasaulietiniu požiūriu, aš norėčiau spėti, kad šventraščių citatose, kurios žada mums išganymą, religijoms labai tinka būti pesimistiškomis. Pavyzdžiui, krikščionybė didelę savo istorijos dalį praleido pabrėždama tamsesnę žemiškosios egzistencijos pusę.

Blaise Pascal savo knygoje „Pensees“ viliojančia klasikine prancūzų kalba sako mums: "Laimė yra tik iliuzija. Kiekvienas, kuris nemato pasaulio tuštybės pats yra labai tuščias"...

... Paprastai mus labiausiai nuliūdina ne tiek negatyvumas kiek viltis. Tai viltis, susijusi su mūsų karjera, mūsų mylimųjų gyvenimais, mūsų vaikais, mūsų politikais ir mūsų planeta, - ją visų pirma reikia kaltinti už tai, kad mus supykdo ir apkartina mums gyvenimą.

Nesuderinamumas tarp mūsų siekių didybės ir eilinės mūsų situacijos realybės sukuria įnirtingus nusivylimus, kurie drasko mūsų dienas ir įsirėžia mūsų veiduose kandumo raukšlėmis. Iš čia ir atgaiva, virstanti juoku, kai mes pagaliau susiduriame su autoriumi, kuris yra pakankamai kilniaširdis, kad patvirtintų jog mūsų pačios blogiausios įžvalgos anaiptol nėra unikalios, jos - visai žmonijai bendros ir neišvengiamos realybės dalis.

... Nepaisant retkarčiais pasitaikančių panikos akimirkų, dažniausiai susijusių su rinkos krizėmis, karais ar pandemijomis, šiuolaikinis sekuliarus pasaulis palaiko visiškai neracionalų atsidavimą tobulėjimo naratyvui, pagrįstam kvazimesianišku tikėjimu trimis didžiosiomis pokyčių varomosiomis jėgomis - mokslu, technologija ir komercija.

... Mes galime patirti tam tikros naudos iš karštų vonių ir kompiuterinių lustų, tačiau mūsų gyvenimai netapo labiau atsparūs nelaimingiems atsitikimams, nuviltoms ambicijoms, sudužusioms širdims, pavydui, nerimui ar mirčiai, nei viduramžiais gyvenusių mūsų protėvių gyvenimai. Tačiau mūsų protėviai turėjo privalumą gyventi religinėje eroje, kuri niekada nedarė klaidos žadėdama savo žmonėms, kad laimė kada nors visam laikui įsikurs šioje žemėje.

Dabartiniu istorijos laikotarpiu pasauliečiai yra žymiai labiau optimistiški nei religingi žmonės – tai ironiška, ypač atsižvelgiant į tai, kaip dažnai pasauliečiai šaiposi iš tikinčiųjų už jų tariamą naivumą ir patiklumą. Pasauliečių tobulybės ilgesys tapo toks intensyvus, jog jie pradėjo įsivaizduoti, kad rojų galima sukurti šioje žemėje vos už keleto finansinio augimo ir mokslinių tyrimų medicinos srityje metų.

Panašu, kad nesuvokdami prieštaravimo, jie gali tuo pačiu užmoju grubiai atmesti tikėjimą angelais, ir nuoširdžiai tikėti, kad jungtinėmis pajėgomis TVF, medicinos tyrimų įstaigos, Silicio slėnis ir demokratinė politika kartu išgydys žmonijos bėdas.

Pesimizmo filosofijos naudą galima įžvelgti kalbant apie meilę. Krikščionybė ir judaizmas santuoką pateikia ne kaip subjektyvaus entuziazmo įkvėptą ir reglamentuojamą sąjungą, o žymiai kukliau: kaip mechanizmą, kurio pagalba žmonės gali užimti suaugusiųjų padėtį visuomenėje ir tada artimo draugo padedami, įsipareigoja ugdyti ir šviesti naująją kartą dievui vadovaujant.

Šie riboti lūkesčiai linkę užbėgti už akių įtarimams, kurie tokie pažįstami pasauliečiams partneriams, kad kažkur kitur galėjo būti intensyvesnė, labiau angeliška ar mažiau komplikuota alternatyva. Religiniame ideale trintis, ginčai ir nuobodulys yra ne klaidos požymiai, o to, kad gyvenimas eina pagal planą.

Šitos religijos pripažįsta mūsų troškimą aistringai kažkuo žavėtis. Jos žino apie mūsų poreikį tikėti kitais, garbinti ir jiems tarnauti ir matyti juose tobulumą, kuris visada išvengia mūsų pačių. Jos tiesiog tvirtina, kad šie susižavėjimo objektai visada turėtų būti dieviški, o ne žmogiški.

Todėl jos skiria mums amžinai jaunatviškas, patrauklias ir doringas dievybes, kurios gano mus gyvenimo eigoje, kasdien primindamos, kad žmonės yra palyginti banalūs ir trūkumų kupini tvariniai verti atleidimo ir kantrybės, tai detalė, kuri sugeba išvengti mūsų dėmesio šeimyninių rietenų įkarštyje.

Kodėl tu negali būti tobulesnis? Tai įniršio kupinas klausimas, slypintis po daugeliu pasaulietiškų ginčų. Bandydamos mus sustabdyti nuo svaidymosi vienas į kitą surūgusiomis svajonėmis, religijos turi gerą nuojautą ir duoda mums angelus garbinti, o mylimuosius pakęsti.

Pesimistinis pasaulio vaizdas visiškai nereiškia gyvenimo, iš kurio atimtas džiaugsmas. Pesimistai gali turėti daug didesnį gebėjimą būti dėkingais nei jų priešingybės, nes jie niekada nesitiki, kad reikalai pakryps gera linkme, todėl juos gali nustebinti kuklios sėkmės, kurios kartais pateka virš jų užtemusių horizontų.

Siūlome paskaityti įdomų straipsnį, kuris paaiškina, kodėl mums labiau patinka dainuoti Harė Krišna sanskritu, nei dainuoti lietuviškas dainas. :)

http://sanskrityoga.wordpress.com/453/

Rutger Kortenhorst

Rutger Kortenhorst, sanskrito mokytojas Dublino John Scottus mokykloje, kalba apie sanskrito dėstymo vaikams vertę, remdamasis savo patirtimi.

Labas vakaras ponios ir ponai, mes ketiname praleisti valandą kartu, nagrinėdami temą "Kodėl mano vaikas John Scottus mokykloje mokosi sanskritą?" Aš lažinuosi, kad valandos pabaigoje jūs visi prieisite prie išvados, kad jūsų vaikams iš tikrųjų pasisekė, kad šis neeilinis dalykas yra dalis jų mokymo programos.

Pirma, pažvelkime: Kodėl sanskritas mano vaikui? Mes esame vienintelė mokykla Airijoje, kuri dėsto šią kalbą, todėl reikia kai kurių paaiškinimų. Yra dar 8 JSS tipo mokyklos visame pasaulyje, kurios taip pat nusprendė įtraukti sanskritą į mokymo programą (jos visos yra filosofijos mokyklos atšakos).

Antra, kaip sanskritas dėstomas? Galbūt jūs pastebėjote, kad jūsų sūnus ar dukra smagiai dainuoja sanskrito gramatikos dainas automobilio gale pakeliui namo iš mokyklos. Aš sugaišiu šiek tiek laiko papasakodamas, koks mūsų požiūris į sanskrito mokymą dabar, kai metus praleidau Indijoje.

Religinį kelią, vadinamą Vaišnavizmu, galima aprašyti kaip atsidavimą Krišnai, Rāmai, Višnu ar bet kuriai Jo dieviškai inkarnacijai. Pasekėjai suvokia vaišnavizmą kaip monoteizmo rūšį, kur centre yra asmeninio Dievo garbinimas. Skaičiumi jis aplenkia kitas religines sistemas kaip Šaivizmas, Šaktizmas ir daugelį kitų kelių, paprastai siejamų su Hindu dharma.

Prieš tūkstančius metų Vedų kultūra klestėjo plačioje teritorijoje, į kurią įėjo šiuolaikinės Indijos, pietryčių Azijos, Pakistano, Afganistano, Irano ir kitų Azijos kraštų žemės. Jas valdė vienas imperatorius, ir jam pakluso visi mažesnių viso šio regiono karalysčių valdovai. Viršiausią imperatoriaus valdžią kiti valdovai pripažino arba dėl jo dorybių bei nuopelnų, arba nusilenkdami jo karinei galiai. Imperatorius žiūrėjo, kad jo valdose viešpatautų taika ir gerovė. Geriausieji iš imperatorių buvo ne tik karingi valdovai, bet ir labai dievoti, dvasiškai išprusę žmonės, Aukščiausiojo Viešpaties garbintojai. Ir paprastai visą laiką, kol būdavo valdžioje, jie nenuvildavo savo valdinių. Imperatoriui ar kuriam kitam valdovui mirus, sostas valstybės patarėjams pritariant atitekdavo jo vyriausiam sūnui. Aukšta kilmė ir geras dvasinis pasirengimas paprastai lemdavo, kad sosto įpėdiniai buvo labai garbingi ir taurūs žmonės. Taigi socialinės sistemos pagrindą anuomet sudarė stipri monarchinė valdžia, prie kurios vairo buvo dorovingi valdovai, griežtai paisę religijos normų ir nesitaikstę net su menkiausiais Dievo įstatymų pažeidimais. Tokioje dvasiniais pagrindais organizuotoje visuomenėje žmonės gyveno taikiai ir laimingai.