Padma Puranoje, Patala Khandoje yra pasakojama kaip Devarsi Narada pamatė Radhą, kai ši buvo dar maža mergaitė: „Kai Śrī Radha, kupina meilės Śrī Krišnai, nužengė į šį pasaulį, ji nusprendė nematyti šio pasaulio prieš tai nepamačiusi Śrī Krišnos, todėl ji nei karto neatmerkė akių. Vieną dieną Devarsi Narada pats atkeliavo pamatyti jos, ir kai jis pasakė Maharajui Vrišabhanu, kad nori išgydyti mažą mergaitę, Vrišabhanu jam pasakė:
ekāsti putrikā deva devapatnyupamā mama kanīyasī śiśor asya jaḍāndha badhirākṛtiḥ utsāhād buddhaye yāce tvāṁ varaṁ bhagavattama prasanna dṛṣṭi-mātrena susthirāṁ kuru bālikām
(Padma Purana)
O Viešpatie! Aš turiu dukterį, kuri prilygsta deivėms, ir ji jaunesnė už šį vaiką (Śrīdamą), bet ji nebyli, akla ir kurčia. O didžiausias iš šventųjų! Aš labai noriu ją myluoti ir rūpintis ja, todėl maldauju tavęs šio palaiminimo: Prašau išgydyk šį vaiką savo patenkintu žvilgsniu!"
Kai Narada įžengė į namus ir pamatė Śrī Rādhą, jį užvaldė didžiulės emocijos ir jis pradėjo šlovinti ją saldžiai ir tuo pat metu pagarbiai.
āhūya bhānuṁ provāca nāradaḥ sarva śobhanam evaṁ svabhāvā bāleyaṁ na sādhyā daivatair api kintu yad gṛham etasyāḥ pada cihna vibhūṣitam tatra nārāyano devaḥ sarva-devagaṇaiḥ saha lakṣmīś ca vasate nityaṁ sarvābhiś caiva siddhibhiḥ adyaḥ enāṁ varārohaṁ sarva bhūṣaṇa bhūṣaṇām devīm iva parāṁ gehe rakṣa yatnena sattama
(Padma Purana)
Śrī Narada pašaukė Vrišabhanu ir pasakė jam apie pačią gražiausią mažąją mergaitę: "O karaliau! Tokia šios mažos mergaitės prigimtis! Net ir dievai negalėtų jos pagydyti! Tačiau tuose namuose, kur ji pastatys savo pėdą, apsigyvens Viešpats Narayana, sėkmės deivė Lakšmi ir visi mistiniai tobulumai! O didysis šventasis! Dabar tu turi kaip pačia aukščiausia deive labai dėmesingai rūpintis šia mergaite, turinčia gražius klubus, ir kuri yra papuošalų papuošalas!“
Nors Śrī Narada sakė tokius pagarbius žodžius apie deivę Śrī Rādhą, jie visiškai negalėjo sujaudinti Maharadžo Vrisabhanu tėviškos meilės vandenyno. Vrišabhanu tiesiog meiliai glostė ir sūpavo ją kaip mažą mergaitę.
varaja-vipine yamunā-kule, mañca manohara śobhita phule (1)
vanaspati-latā tuṣaye ākhi, tad upari kata ḍākaye pākhī (2)
malaya anilo bahaye dhīre, ali-kula madhu-lobheye phire (3)
vāsantīra rākā urupa tadā, kaumudī bitore ādare sadā (4)
emata samaye rasika-bara, ārambhilo rāsa mūralīdhara (5)
śata-koṭī gopī mājhete hari, rādhā-saha nāce ānanda kori (6)
mādhava-mohinī gāiyā gīta‚ harilo sakala jagata-cita (7)
sthābara-jaṅgama mohilā satī, hārāolo candrā-balīra mati (8)
mathiyā baraja-kiśora-mana, antarita hoya rādhā takhon (9)
bhakativinoda paramāda gaṇe, rāsa bhāṅgalo (āji) rādhā vihane (10)
Vradžos giraitėse, prie Yamunos kranto stovi brangakmeniais inkrustuoti sostai, papuošti šalia augančiomis įvairių metų laikų gėlėmis, kurios pražydo vienu metu.
Šiose giraitėse daugybė įvairių vijoklių ir vaisinių medžių pamalonina akį. Ant šių medžių šakų turi daugybė paukščių, kurie saldžiai gieda.
Iš Malajos kalnų švelniai pučia kvapnus vėjelis, aplinkui skraido spiečiai kamanių, godžiai ieškančių nektaro.
Pavasarinio mėnulio pilnatis pagarbiai skleidžia neišsenkančią gaivinančių spindulių srovę.
Tokiu tinkamu metu aukščiausias besimėgaujantis Mūralīdhara Śrī Kṛṣṇa, laikydamas rankose fleitą pradeda rāsos šokį.
Džiūgaudamas tarp milijonų meilių piemenaičių, jų viduryje Śrī Kṛṣṇa su dideliu malonumu šoka kartu su Rādhārāṇī.
Rādhā savo nuostabiu dainavimu sužavi Mādhavą ir pavagia visų gyvų būtybių protus.
Išvydusios gražiąją rāsa-līlā, visos judančios ir nejudančios būtybės pakeičia savo prigimtį, skaisčios moterys palieka savo dharmą, o Candrāvalī širdis nevaldomai tirpsta.
Sujaudinusi Vraja-Kiśoro širdį gausiomis meilės ir prielankumo išraiškomis Rādhārāṇī pradingo iš (vasanti) rāsos.
Bhaktivinoda dabar nujaučia kažkokią negandą, nes be Rādhos rāsos šokis sustojo.
Śata-Koṭi Gopī
śata-koṭi gopī mādhava-mana, rākhite nārilo kori jatana (1)
veṇu-gīte dāke rādhikā-nāma, eso eso rādhe! ḍakoye śyāma (2)
bhāṅgiyā śrī-rāsa-maṇḍala tabe, rādhā-anveṣaṇe calaye jabe (3)
dekhā diyā rādhe! rākhoha prāṇa! boliya kāṅdaye kānane kāna (4)
nirjana kānane, rādhāre dhori, miliyā parāṇa juḍāya hari (5)
bole, tūhu vinā kāhāra rāsa? tūhu lāgi mora varaja-vāsa (6)
e heno rādhikā-caraṇa-tale, bhakativinoda kāṅdiyā bole (7)
“tuwā gaṇa-mājhe āmāre gaṇi, kinkorī koriyā rakho apani” (8)
Milijonai meilių piemenaičių negali išlaikyti Mādhavos dėmesio, nors jos taip sunkiai stengiasi.
Fleitos giesmė šaukia Rādhikos vardą, o Śrī Śyāmasundara prašo jos: „Ateik čia, ateik čia, Rādhā!“
Kai jis išeina ieškoti Śrīmatī Rādhikos, rāsos šokis sustoja.
Visur miške jos ieškodamas, Kāna verkia ir šaukia: „O mylimoji Rādhā, prašau, pasirodyk man. Suteik man savo darśaną ir išgelbėk mano gyvybę!“
Nuošalioje vietoje girios glūdumoje susitikęs Rādhiką, jis ją apkabina ir taip atgauna gyvybę.
Kṛṣṇa sako Śrīmatī Rādhikai: „Argi galima kalbėti apie rāsos šokį be tavęs? Tik dėl tavęs aš gyvenu Vrajoje.“
Verkdamas prie Rādhikos lotosinių pėdų Bhaktivinoda sako: „O Śrīmatī Rādhārāṇī, įtrauk ir mane į savo asmeninių palydovių sąrašą, padaryk mane savo tarnaite ir asmeniškai pasirūpink manim.“
Ramaṇī-Śiromaṇi
ramaṇī-śiromaṇi, vṛṣabhānu-nandinī, nīla-vasana-paridhānā chinna-puraṭa jini, varna-vikāśini, baddha-kavarī hari-prāṇā (1)
ābharaṇa-maṇḍitā, hari-rasa-paṇḍitā, tilaka-suśobhita-bhālā kañculikāchāditā, stana-maṇi-maṇḍitā, kajjala-nayanī rasālā (2)
sakala tyajiyā se rādhā-caraṇe, dāsī ho’ye bhaja parama-jatane (3) saundarya-kiraṇa dekhiyā jāhāra, rati-gaurī-līlā garva-parihāra (4)
śacī-lakṣmī-satyā saubhāgya bolane, parājita hoya yāhāra caraṇe (5) kṛṣṇa-vaśīkāre candrāvalī-ādi, parājaya māne hoiyā vivādī (6)
hari-dayitā rādhā caraṇa preyāsī, bhakativinoda śrī-godruma-vāsī (7)
Śrīmatī Rādhārāṇī yra visų gražių jaunųjų merginų karūnos brangakmenis. Ji yra mylimoji karaliaus Vrišabhanu dukra ir labai mėgsta dėvėti mėlynus drabužius. Visad žydintis jos gymio patrauklumas nugali lydyto aukso spindesį, o savo plaukų kasose ji įpinusi Śrī Kṛṣṇos gyvybę.
Śrīmatī Rādhārāṇī pasipuošusi dvylikos rūšių auksiniais papuošalais, kurie švyti kaip saulių vėrinys. Ji yra nenuginčijamas mokslo, kaip patenkinti Kṛṣṇą, autoritetas. Ant jos gražios kaktos spindi jos didžios sėkmės tilaka. Į brangakmenius panašias Jos krūtis dengia išskirtinės kokybės palaidinė, kuri yra jos prielankumo ir saldaus pykčio Kṛṣṇai išraiška. Jos akys meniškai apvestos juodu kajjalu, kuris yra jos suktas elgesys su savo mylimuoju.
Palik viską ir tapk neapmokama tarnaite prie Rādhārāṇės lotosinių pėdų. Tiesiog garbink ją ir tarnauk jai su dideliu rūpesčiu ir dėmesiu.
Pamačiusios tik vieną skaistų jos grožio spindulėlį, Rati (Kāmadevos žmona), Gaurī ir Līlā (Nārāyaṇos śakti) palieka visą savo išdidumą.
Jos geroji sėkmė tokia didelė, kad Śacī (Indros žmona), Lakṣmī ir Satyābhāma lieka nugalėtos prie jos lotosinių pėdų.
Candrāvalī ir kitos gopės varžosi su Rādhārāṇī dėl Kṛṣṇos prielankumo. Vis dėlto visos pripažįsta pralaimėjusios jai, nes tik ji viena kontroliuoja Kṛṣṇą.
Ṭhākura Bhaktivinoda yra labai brangus Śrī Hari, jis gyvena Godrumoje visiškai atsidavęs Śrī Gaurasundaros lotosinėms pėdoms. Vis dėlto jis yra patenkintas tik priėmęs Śrīmatī Rādhārāṇės lotosinių pėdų prieglobstį.
404. Kamoda-raga:
aju ki mangala abhireka sobhamaya radhika ratana-simhasane bilasaya
jini' kancasona-rupa jhalamala kare mukha-cande kata na candera mada hare
nirupama nayana-cahani-caru-sobha prati anga-balani bhubana-mana-lobha
keba na a-ise e na sobha nirakhite phira-ite nare ankhi bareka cahite
jaya jaya dhwani sabe kare cari pase biyapre badyera dhwani e bhumi akase
nace kata sadhe loka lekha na-i tara dadhi dudha haladi chadaya bhare tara
upajaye parama kautuka tile tile e hena anande kari hiya na uthale
a-ila yacaka yata toraye labhaya bhubana bharila yase narahari gaya
Kokia palanki ir šlovinga šiandien abhišeka. Sėdėdama ant savo brangakmeniais puoštos siṁhāsanos Śrī Rādhika atrodo nuostabi ir šlovinga.
Jos spindintis pavidalas nugali ką tik išlietą auksą. Jos veido mėnulis atima išdidumą iš daugelio mėnulių!
Jos maloningo žvilgsnio žavesys yra neprilygstamas. Kiekviena jos kūno dalis sužavi viso pasaulio širdis.
Kas gali nežiūrėti į jos nuostabų grožį? Kartą į ją pažvelgus, neįmanoma nusukti akių šalin.
Visomis keturiomis kryptimis visi šaukia: „Jaya! Jaya!" Instrumentų muzika pripildė ir žemę ir dangų.
Kiek daug žmonių šoka? Aš negaliu suskaičiuoti. Žmonės mėto jogurtą, pieną ir ciberžolę.
Kiekvieną akimirką gimsta vis didesnė ir didesnė palaima. Palaima jau užlieja kiekvieno žmogaus širdį.
Visi, kurie prašo palaiminimų, yra patenkinami. Pasauliai prisipildė Śrī Rādhikos šlovės. Taip dainuoja Narahari dasa.
412. Kamoda-raga:
aju ki mangala-abhireka subha-krane bilasaye radhika ratana-simhasane
dekha dekha o na rupa nayana bhariya kun bidhi niramila ki madhuri diya
kanaka-kamini-dama rupa ki upama candera garaba hare o-mukha-candrama
ki madhura madhura madhura madu hasi bariraye sada-i amiya rasi rasi
bhubana-mohana-mana-mohana cahani nayana nichani mina khanjana harini
jagat andhara kare kala-kesa-chata bijuri-sikhare yena jaladera ghata
adhara-parase nasa besara su-bhanti bhuru bhujangini ki e bhramera panti
madana muruche heri' cikurera abha kanaka-manala jini' bhuja-yuga-sobha
jhalake anguri-guli campara kalika ranga kara-tala nakhe phutila mallika
ki madhura gribara bhangima bakra pina magapati nindi maja-khani ati krina
nirupama lalita nitamba parisara ulata kadali uru parama sundara
carana-kamala-tale aruna-udaya narahari-hiyara majhare bilasaya
Dabar, atėjus tinkamai akimirkai, prasidėjo palankioji abhišekos ceremonija. Sėdėdama ant savo simhasanos Śrī Rādhika atrodo nuostabi, šlovinga.
Pažvelk! Pažvelk! Pripildyki akis šlovingos formos žavesiu! Koks gi saldumas glūdi šitame pavidale!
O kokios gražios jos auksaspalvės draugės? Jos veido mėnuo atima mėnulio, švytinčio danguj, puikybę.
O koks saldžių saldžiausiasis saldumas švelnioj jos šypsenoj, kuri visad užlieja vis naujomis nektaro srovėmis.
Žavingas josios žvilgsnis sužavi visų pasaulių širdis. Net stirnos, žuvys ir khandžanos paukščiai garbina išdykusias ir neramias akis.
Juodi plaukai jos - kaip aklina tamsa, užpildanti pasaulius. Jos veidas ir plaukai juodi kaip debesys akinantis kaip žaibo blyksnis.
Jos nosies blizgantis papuošalas veik liečia lūpas. Jos antakiai - gyvatės juodos arba juodųjų bičių eilės.
Išvydęs Rādhikos plaukų puikumą Kāmadeva susijaudinęs be žado krito. Śrī Rādhikos rankų žavumas nugali auksinių lotosų stiebus.
Jos pirštai – spindintys čampakos pumpurai. Rausvi pirštų nagai lyg išsiskleidę mallikos žiedai.
Koksai žavus grakštus jos kaklas ir jos pilnos krūtys! Liemuo grakštesnis ir už liūto juosmenį.
Jos grakštūs klubai nepranokstami, o jos subtilios meilios šlaunys – lyg apversti bananų medžiai.
Rausvas saulėtekis ant jos lotosinių pėdų, spindi Narahari daso širdyje.
ahe śrīnivāsa dekho e ‘rāvala’ grāma; etha vṛṣabhānura vasati anupāma
śrī rādhikā prakaṭa hoilā eikhāne; yāhāra prakaṭe sukha vyāpilo bhuvane
āji ki ānanda vṛṣabhānura mandire; janmilā rādhikā devī kṛttikā udare
diśā daśa ālo kore rūpera chaṭāya; ye dekhe bāreka tāra tāpa dūre yāya
sukomala tanu jini kanaka labanī, āhā mari! kibā prati aṅgera balanī
jananī janaka dhṛti dharite nā pāre; koto sādhe cāṅda mukha dekhe bāre bāre
jaya jaya kalarave bharilo bhuvana; gāoye maṅgala gīta gopanarī-gaṇa
bājaye vividha vādya parama rasāla; nācaye sakala loka, bole bhālo bhālo
dadhi dudha haldi aṅgane chaḍāiyā; hāsaye hāsāya koto bhaṅgī prakāśiyā
vipra vandī-gaṇe dāna kore nānā bhāti; dekhi ghanaśyāma onā rāṅga sukhe māti
„Tik pažvelk, Šrīnivasa, į kaimą vardu Ravala! Čia yra neprilygstama Maharajo Vrisabhanu buveinė.
Būtent čia apsireiškė Śrī Rādhika ir palaima pripildė visą pasaulį.
Kokia palaima čia, Vrišabhanu namuose – šiandien Rādhika devi apsireiškė iš Kirtidos įsčių! Jos kūno spindesys apšviečia visas dešimt pasaulio krypčių, atima sielvartą iš visų, kurie bent kartą jį pamato.
Jos švelnus kūnas spindi skaisčiau nei auksas. O Dieve! Tik pažvelkit į kiekvienos jos kūno dalies grakštumą!
Jos motina ir tėvas negalėjo nusiraminti, jie vėl ir vėl su nekantrumu žvelgė į jos mėnuliu spindintį veidą.
Šūksniai 'jaya! jaya!' pripildė visą pasaulį, o piemenų moterys dainavo palankias dainas.
Labai skoningai grojo įvairūs muzikiniai instrumentai ir visi žmonės šokdami kalbėjo: ‚Labai gerai! Bravo!‘
Svaidydamiesi kieme vienas į kitą jogurtu, pienu ir haldi jie kvatojo, juokavo ir rodė gausybę gestų.
Didžiulė labdara buvo išdalinta brāhmanams ir poetams, o Ghanašyama, tai regėdamas, išprotėjo nuo palaimos.“
anande vibhora, suramuni nara, praśaṁsita kīrtidāra garbha rūpa khani, mājhāre ye maṇi rādhā nāme camatkāra
yethā āvirbhūta, ho’ye sukhāpluta, korechena carācara rāvala nāmaka, gopa gopī dhenu, suveṣṭita manohara
vṛṣabhānu pura, prati sumadhura, piriti pravāha rāśi e hṛdaya mājhe, sadā yeno rāje, rahibo se rase bhāsi
Kupini palaimos pusdieviai, išminčiai ir kiti žmonės šlovina Kirtidą. Jos įsčios yra brangakmenių kasykla, iš kurių pasirodė šis stulbinantis brangakmenis vardu Rādhā.
Jos apsireiškimas panardino džiaugsme visas judančias ir nejudančias būtybes. Ši žavinga vieta vadinasi Rāvala. Joje gyvena daug piemenų, piemenaičių ir karvių.
Šis Vrišabhanu miestas sukelia labai stiprią saldžios meilės srovę. Lai ji užvaldo mano širdį, kad visuomet galėčiau joje plaukti.
pracīnānāṁ bhajanam atulaṁ duṣkaraṁ śṛṇvato me nairāśyena jvalati hṛdayaṁ bhakti-leśālasasya viśva-drīcīm agha-hara tavākarṇya kāruṇya-vīcīm āśā-bindūkṣitam idam upety antare hanta śaityam
pracīnānām – didžių praeities bhaktų; bhajanam – pasiaukojimo tarnystė; atulam – neprilygstama; duṣkaram – sunkiai atliekama; śṛṇvataḥ - klausantis; me – man; nairāśyśena – su neviltim; jvalati – dega; hṛdayam – širdis; bhakti – pasiaukojimo; leśa – mažytę dalį; alasasya – silpnas ir apatiškas; viśvadrīcīm – nuo Brahmos iki pačios menkiausios esybės; aghahara – o Aghasuros žudike; tava – apie Tavo; akarṇya – išgirdęs; karuṇya – malonės; vīcīm – bangas; āśā – vilties; bindu – lašeliu; ukṣitam – pašlakstytas; idam – šis; upeti – atgauna; antare – viduje; hanta – išties; śaityam—ramybę.
O Aghāsuros žudike (tas, kuris sunaikini nuodėmes)! Kai aš išgirstu apie tai, kokią ypatingai sunkią sādhaną ir bhajaną ankstesniais laikais atliko didžios sielos, tokios Śrī Śuka ir Mahārāja Ambarīṣa, mano širdis, kurioje nėra nei pėdsako bhakti, prisipildo nevilties ir liūdesio, nes tokia sunki sādhana ir bhajana man niekada nebus įmanoma. Todėl aš jaučiu, kad niekada negalėsiu pasiekti Tavo lotosinių pėdų. Bet, kai aš pamatau Tavo malonės bangas, kurios užlieja visus, pradedant Brahmā ir baigiant bjauriausiais nusidėjėliais, mano širdis vėl nurimsta ir pamato vilties spindulėlį.
(Tri-bhaṅgī-pañcakam, Stava-mālā, Śrīla Rūpa Gosvāmī)
bhaktyā vihīnā aparādha-lakṣaiḥ kṣiptāś ca kāmādi-taraṅga-madhye kṛpāmayi tvām śaraṇaṁ prapannā vṛnde namas te caraṇāravindam
Neturiu bhakti nei lašo, tik milijonus įžeidimų troškimų blaškomas materialiam vandenyne o gailestingoji deive, tavo prieglobsčio šaukiuosi o Vrinda, tavo lotosinėms pėdoms lenkiuosi
Caitanya Caritamrita, Antya, 20.38
prema dhana vina vyartha daridra-jivana dasa kari vetan more deha prema dhana
Gyvenimas be meilės - tuščias ir skurdus. Paskirk mane tarnu, o Viešpatie. Lai meilė man atlyginimu bus.
Caitanya Caritamrita, Madhya 2.40
śuna mora prāṇera bāndhava nāhi kṛṣṇa-prema-dhana, daridra mora jīvana, dehendriya vṛthā mora saba
Śrī Caitanya Mahāprabhu tęsė: Brangūs draugai, jūs - mano gyvybė, mano siela, todėl sakau jums, neturiu aš meilės Kṛṣṇai dovanos. Todėl, gyvenimas man tuščias ir skurdus. O kūnas ir jutimai visiškai beverčiai.
Madhya 2.41
punaḥ kahe,—hāya hāya, śuna, svarūpa-rāmarāya, ei mora hṛdaya-niścaya śuni karaha vicāra, haya, naya—kaha sāra, eta bali’ śloka uccāraya
Ir vėl su liūdesiu jis kreipės į Svarūpą Dāmodarą ir Rāyą Rāmānanda:
„Ach! Paklausykite draugai, dabar jūs žinot įsitikinimą mano širdyje. Tatai žinodami nuspręskit patys, ar aš teisus, ar ne. Tik man sakykit tiesą."
Tada Mahāprabhu pradėjo kitą posmą.
Madhya 2.42
ka-i-avarahi-aṁ pemmaṁ ṇa hi hoi māṇuse loe ja-i hoi kassa virahe hontammi ko jīa-i
Materialiam pasauly meilė Dievui be apgaulės neįmanoma. Jei tokia meilė būtų, gi nebūtų išsiskyrimo skausmo. O jei jau tektų išsiskirt, nejau gyventum?
Madhya 2.43
akaitava kṛṣṇa-prema, yena jāmbūnada-hema, sei premā nṛloke nā haya yadi haya tāra yoga, nā haya tabe viyoga, viyoga haile keha nā jīyaya
Neveidmaininga meilė Kṛṣṇai - tarytum auksas iš Jāmbū upės. Neegzistuoja ji žmonių pasauly. Jei egzistuotų, negalėtų būti išsiskyrimo skausmo. Jei tektų išsiskirti, negalėtum juk gyventi.
Madhya 2.44
eta kahi’ śacī-suta, śloka paḍe adbhuta, śune duṅhe eka-mana hañā āpana-hṛdaya-kāja, kahite vāsiye lāja, tabu kahi lāja-bīja khāñā
Po to Śrīmatī Śacīmātos mylimas sūnus pasakė kitą gražų posmą, o Rāmānanda Rāya ir Svarūpa Dāmodara klausės dėmesingai.
„Jaučiu didžiulę gėdą kalbėdamas jums apie tai, kas vyksta mano širdyje. Bet vis dėlto nurijęs gėdos sėklą kalbėsiu tiesiai. Išklausykit.“
Madhya 2.45
na prema-gandho ’sti darāpi me harau krandāmi saubhāgya-bharaṁ prakāśitum vaṁśī-vilāsy-ānana-lokanaṁ vinā bibharmi yat prāṇa-pataṅgakān vṛthā
Mano širdy nėra nei kvapo meilės Viešpačiui Hari. O ir verkiu tik rodydamas didžią savo sėkmę. Išties, nors Kṛṣṇos veido nematau ir negirdžiu jo fleitos, Toliau tempiu gyvenimą tarsi vabzdys, be tikslo.
Madhya 2.46
dūre śuddha-prema-gandha, kapaṭa premera bandha, seha mora nāhi kṛṣṇa-pāya tabe ye kari krandana, sva-saubhāgya prakhyāpana, kari, ihā jāniha niścaya
Man tolima netgi užuomina apie nepriekaištingą meilę. O tariamoji meilė nepririš manęs prie Kṛṣṇos lotosinių pėdų. Kai aš verkiu, darau tai, kad pademonstruočiau savo sėkmę. Jūs galit tuo neabejoti.
Madhya 2.47
yāte vaṁśī-dhvani-sukha, nā dekhi’ se cāṅda mukha, yadyapi nāhika ‘ālambana’ nija-dehe kari prīti, kevala kāmera rīti, prāṇa-kīṭera kariye dhāraṇa
Nors nematau skaistaus tarsi mėnulis Kṛṣṇos veido, kai laimės kupinas fleita jis groja, Ir neturiu vilties jį susitikti, vis tik aš rūpinuosi kūnu. Tai geismo kelias. Bet toliau kaip kirminas laikausi įsikibęs į gyvenimą.
Madhya 2.48
kṛṣṇa-premā sunirmala, yena śuddha-gaṅgā-jala, sei premā—amṛtera sindhu nirmala se anurāge, nā lukāya anya dāge, śukla-vastre yaiche masī-bindu
Juk meilė Kṛṣṇai be dėmelės, taip pat tyra kaip Gangos vandenys. Ši meilė – tai nektaro vandenynas. Potraukis Kṛṣṇai - nepriekaištingas, bet kokia dėmelė ant jo išlystų, Kaip rašalo dėmė ant balto drabužio.
Madhya 2.49
śuddha-prema-sukha-sindhu, pāi tāra eka bindu, sei bindu jagat ḍubāya kahibāra yogya naya, tathāpi bāule kaya, kahile vā kebā pātiyāya
Tyra meilė Kṛṣṇai - laimės vandenynas. Jei bent vieną lašą gaučiau, pasaulį visą paskandintų. Išreikšti meilę atvirai netinka, tačiau beprotis priverstas kalbėti. Bet net jei kalba jis, ar kas juo tiki?“
Madhya 2.51
ei premā-āsvādana, tapta-ikṣu-carvaṇa, mukha jvale, nā yāya tyajana sei premā yāṅra mane, tāra vikrama sei jāne, viṣāmṛte ekatra milana
Patirti tokią meilę Dievui – Lyg degančią cukrašvendrę kramtyti - Burna liepsnoja, o tu negali sustoti. Kieno širdy yra truputį meilės, Tikrai galės pajust jos galią, Taip susitinka tik nektaras ir nuodai
Madhya 2.52
pīḍābhir nava-kāla-kūṭa-kaṭutā-garvasya nirvāsano nisyandena mudāṁ sudhā-madhurimāhaṅkāra-saṅkocanaḥ premā sundari nanda-nandana-paro jāgarti yasyāntare jñāyante sphuṭam asya vakra-madhurās tenaiva vikrāntayaḥ
Meilė gi sukelia kančias, sunaikinančias šviežių nuodų aštrumo išdidumą, o liedama palaimą ant galvos, sumenkina ambrozijos saldumo egoizmą. Gražioji drauge, ta širdis, kurioj pabudo meilė Nandos sūnui, suprast akivaizdžiai galės kreivas ir tuo pačiu saldžias jos galimybes. Atnaujinta (Penktadienis, 10 Balandis 2015 17:01)
Ištrauka iš Jīvos Gosvāmio "Gopala Campu", 1 dalies, 7 skyriaus:
Kai praėjo vieneri džiaugsmo kupini metai, vieną dieną vyresni vyrai ir moterys buvo užsiėmę savo darbais, o Yaśodā kieme rūpinosi Kṛṣṇa.
Ji glaudė savo veidą prie Kṛṣṇos veido ir jį bučiavo. Kalbėjosi su juo ir juokėsi prajuokindama jį. Yaśodā net sumirko nuo gausaus laimės lietaus. ||4||
Nužudęs Pūtaną ir Śakatāsurą Kṛṣṇa Kaṁsos planus suardė, todėl šis pasiuntė Tṛnāvartą, ypatingai nekenčiantį pusdievių. Skriedamas danguj dar iš toli jis matė vaiką ir galvojo:
„Šis tamsaus gymio vaikas sėdi motinai ant kelių didžiulio pastato kieme. Visus priversdamas drebėti, paimsiu motiną ir vaiką su savim į dangų. Norėdama prigauti juos, Pūtanā pasirinko kitą formą, Śakaṭa neregimas slėpės vežime. O aš įgysiu dar kitokią formą negu jie – vėjo pavidalu į Vrają įsiveršiu.“
Yogamāyā, ieškodama žaidimams galimybių, įėjo į Kṛṣṇos kūną ir apreiškė savo galią Kṛṣṇą atskirdama nuo motinos. Savo jėgomis Yaśodā nebegalėjo išlaikyti Kṛṣṇos svorio, nors jis tebuvo dar švelnus kaip žydras lotosas. Nustebusi, staiga padėjo jį ant žemės susimąsčius: „Juk niekas kitas nepakeltų tokio svorio.“ Ji medituoti pradėjo šios visatos antaryāmī. Išsigandusi, ji troško garbint Viešpatį, norėdama išvengt nelaimės.
Įgijęs viesulo pavidalą Tṛṇāvarta pačiupo vaiką, tarsi užnerdamas ant kaklo kilpą, ir apipylė Vrają kietų akmenų kruša, beveik sunaikindamas viską. Tiek judantys tiek nejudantys padarai siaubingai išsigando.
Kai viesulas užpuolė, gūdi tamsa apgaubė ne tik kiekvieną daiktą, bet taip pat kiekvieno širdį. ||5||
Kol blogio demonas kamavo žmones, iš baimės jie vienas su kitu kalbėjo.
Pasiutęs vėjas dangun pakėlė sudužusių puodynių šukes ir kėlė triukšmą kaip griaustinis. Medžius išvartė, atimdamas iš jų gyvybę, namus sugriovė, tvartus: „Ach! Nesėkmė! Kas gi čia vyksta? Švelnus vaikelis žydro lotoso spalvos štai ten!“ ||6||
O Nandos namuose grėsmės metu Yaśodā nebematė Kṛṣṇos ten, kur anksčiau padėjo jį. Mylėdama vaikelį labiau nei karvė myli savo vaiką, Yaśodā prarado sveiką nuovoką, ir sąmonei aptemus tapo tarsi žemė. ||7||
Nurimus vėjui Yaśodā negalėjo rast sūnaus! Ji susijaudino kaip karvė, praradus ką tik gimusį veršelį, nebesuvokdama ką žmonės sako. ||8||
Pradedant Yaśodā visur aplinkui žmonės ėmė garsiai verkti. Visa Gokula buvo kupina raudų, vaitojimo.
Nebesuvokdami juos supančios nelaimės, piemenys bėgiojo ir visi paskendo sielvarto vandenyne.
Kai Tṛṇāvarta pavogė jos Kṛṣṇą, Yaśodos kūnas tapo jai našta, lygiai taip pat kitiems – jų kūnai. Atrodė, kad jų kūnai tuoj suirs. ||9||
Visos moterys raudojo. Yaśodā mąstė: „O Rohiṇī! Tu man numirt neleidi, ką gi man daryti? Jei nematysiu savo vaiko, argi aš nemirsiu? Kaip Vrajos viešpačiui išdrįsiu veidą rodyti?“ Jei kas susimąstys apie Yaśodos sielvartą, jai stovint ties mirties slenksčiu, ach, jo širdis kaip ghi ištirps. Kaip galima šią sceną aprašyti? Ką galima dar pasakyti? Madhukaṇṭha, pergyvendamas, kad visi praras savitvardą, tuoj pat pradėjo pasakoti.
Kai Kṛṣṇa, kuris teikia džiaugsmą, buvo nuneštas į dangų, jo artimieji, panardinti į nepakeliamo skausmo vandenyną, labai greit pasiekė palankų krantą.
Kaip išsigandęs vaikas rankom apkabinęs kaklą, Kṛṣṇa pradėjo smaugti demoną. Tarsi Varunos gyvatės kilpa jis apsivijo aplink Tṛnavartos kaklą. ||10||
Tvirčiau glėby suėmęs demoną už sprando, jis tapo vis sunkesnis. Štai demonas neįgali pakelti Kṛṣṇos, ir negali jo atsikratyti. Jis visiškai negali sustabdyti Kṛṣṇos! ||11||
Kṛṣṇa, kurio girliandos nuimt negalima, demono svorio ir gyvybės naštą sau paėmė. ||12||
Taip kaip žmogus, supainiojęs gyvatę su girlianda, auka gyvatės tampa, ir žmogus, sumąstęs, kad meška yra apklotas, įkliūna meškai, Kṛṣṇa apsivijo demoną ir pėdomis ir rankom. Kaip vėjo demonas įstengtų jį nupurtyt? ||13||
Jau demono gerklė užspringo, kvėpavimas ir jo gyvybės orai strigo. Nejau kvėpavimas ir gyvybės orai jį paliko? Ar jis jau mirė? ||14||
Demono kūnas krito iš dangaus su dideliu trenksmu į kiemą, pilną akmenų. Ir nors jo kūnas buvo toks stiprus, visi jo sąnariai išniro.
„Kas gi čia? Iš kur jisai nukrito?“ Apsupę mirusiojo kūną jie šnekėjo. Tada ant demono krūtinės jie pamatė Kṛṣṇą, kurio visi ieškojo. ||15||
Jie matė demoną išsprogusiom akim, ir vaiką ant krūtinės; jis dairėsi aplinkui, šią vietą padarydamas sėkminga. Greitai paėmę jį ant rankų, atidavė jį motinai. ||16||
Moterys, žodžius naudodamos kaip mantras, žadino Yaśodą.
Jos sakė: „O Yaśodā, kuri taip myli savo sūnų! Mirtis (šis demonas) jau mirė. Kurį mirtis paėmus buvo, gyvas. Štai, imk jį!“ Naudodamos žodžius kaip mantras, o kaip vaistą - Kṛṣṇą, Yaśodai jos gyvybę sugražino. ||17||
Kaip indragopos vabalas atgyja nuo vandens pavasario metu, Yaśodāi gyvenimas sugrįžo atgavus vaiką, kurį negailestingai buvo demonas atėmęs. ||18||
Nanda, o su juo kiti, greit susirinko vietoje stebėdamiesi bet ir išsigandę. Jie negalvojo grįžti į namus, nes pergyveno tik dėl Kṛṣṇos. ||19||
Pametę Kṛṣṇą iš akių, matydami tik demoną, jie susirinko čia, kad pamatytų Kṛṣṇą, nes juos visus gi valdo tiktai meilė Kṛṣṇai. ||20||
Nanda, vaiko globėjas, lietė Kṛṣṇą virpančia ranka ir nužvelgė jį, kupinomis ašarų akim. Jis vaiką paėmė nuo motinos Yaśodos kelių. ||21||
Jie pergyveno, kad vaiko demonas nebūt sužeidęs.
Moterys įdėmiai apžiūrinėjo vaiko kūną, o Nanda taip pat žiūrėjo ypatingai, tarsi jis būtų jų visų tikroji savastis. Todėl kiekvienas jį norėjo kruopščiai apžiūrėti. ||22||
Kažkas, kas pergyveno dėl visų gerovės, Nandos akivaizdoje sunerimęs kalbėjo su kitais:
„Kas šis stiprus mėsėdis demonas, kur guli nužudytas? Kas tas berniukas, išvengęs demono nasrų? Kaip nusidėjėlį nužudo nuodėmės, žmogų be nuodėmės išgelbsti gerosios savybės. ||23||
Todėl labai teisinga, kad visus mus gera sėkmė aplankė.
Nors demonas pačiupo jį, jis grįžo pats, nudžiugindamas savo artimuosius. Kokias askezes, beribę premą ar labdarą atlikome ankstesniuose gyvenimuose, patenkindami Viešpatį! ||24||
O piemenys! Šis Nanda sklidinas didingos bhakti, kuri suteikia visą gėrį. Ką kitą, jei ne bhakti, mes galime atlikti šito vaiko dėlei? ||25||
Jeigu žmogaus mintis tesiekia tyro pasišventimo Viešpačiui, jam Viešpats tuo pačiu atlygins ir jo turtai tik didės. ||26||
O pusdieviai apie Kṛṣṇos ketinimus kalbėjosi: „Esu tik vaikas. Neskiriu, gerai kas, ar blogai. Laikau apsikabinęs kaklą bet kurio, kas paima mane ant kelių. Jei tu mirei, tai jau ne mano problema. Argi ne taip?“ ||27|| Atnaujinta (Sekmadienis, 21 Balandis 2013 16:39)
sadā sarvatrāste nanu vimalam ādyaṁ tava padaṁ tathāpy ekaṁ stokaṁ na hi bhava-taroḥ patram abhinat kṣaṇaṁ jihvā-grastaṁ tava tu bhagavan nāma nikhilaṁ sa-mūlaṁ saṁsāraṁ kaṣati katarat sevyam anayoḥ
„Tavo pirmapradė tyra egzistencija yra amžinai visa persmelkianti, vis dėlto ši visa persmelkianti egzistencija nenuplešia nei mažiausio gabalėlio nuo vieno iš daugybės materialios iliuzijos medžio lapų. Tačiau, Visagali Viešpatie, net jeigu akimirkai liežuvis pasigauna Tavo vardą, materialios egzistencijos medis yra sunaikinamas iš pašaknų. Tad kas nusipelno mūsų dėmesio - Tavo visa persmelkianti egzistencija, ar Tavo šventas vardas?“ Cituojama iš Brhad Bhagavatamrta, II (Sanatana Gosvami)
|
|