Reklama
WebBanner.JPG
Reklaminis skydelis
Įėjimas



Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia

Skyrelyje ISKCON - Dialogas galite perskaityti pirmą kartą lietuvių kalba skelbiamą oficialų ISKCON'o pareiškimą apie tarpreliginį dialogą su Dievą tikinčiais žmonėmis.

Šri Čaitanja Šrimati Radharanės nuotaikoje

Daugumai žmonių širdis ir mintys yra vienas ir tas pats, ir visgi, kadangi mano mintys niekada nebūna atskirai nuo Vrindavano, mano protas ir Vrindavanas yra viena ir tas pats. Mano protas - Vrindavanas, ir kadangi tu mėgsti Vrindavaną, ar būsi man toks maloningas ir ateisi čia Savo lotosinėmis pėdomis? Aš manau, kad tai būtų Tavo didžiausia malonė. Mano brangus Viešpatie, prašau išklausyk mano nuolankią maldą. Mano namai yra Vrindavanas ir aš noriu Tavos draugijos. Bet jeigu aš jos negausiu, man bus labai sunku išlikti gyvai.

Mano brangus Krišna, kadaise, kai  gyvenai Mathuroje, Tu atsiuntei Uddhavą, kad išmokytų mane spekuliatyviosios filosofijos ir mistinės jogos. Dabar Tu taip pat kalbi tą patį, o visgi mano protas nenori su tuo sutikti. Mano mintyse nėra vietos gjana ar dhjana jogai. Ir nors Tu Mane labai gerai pažįsti, vis duodi man tuos pačius nurodymus. Tai, ką Tu darai, yra neteisinga. Aš noriu atitraukti Savo sąmonę nuo Tavęs ir pasinerti į materialią veiklą, bet, kad ir kaip bandyčiau, man neišeina. Aš iš prigimties linkusi tik prie Tavęs. Tavo nurodymas man medituoti į Tave yra tikras absurdas. Taip Tu mane žudai.

Nėra labai gerai, jog Tu laikai mane tinkama kandidate Tavoms instrukcijoms. Gopės ne tokios kaip jogai-mistikai, jos niekada nebus patenkintos tiesiog medituodamos į Tavo lotosines pėdas ir imituodamos tuos taip vadinamus ‘jogus’.  Mokyti gopes meditacijos yra dar viena dviveidiškumo forma.  Kai joms nurodoma užsiimti mistinės jogos praktika, jos tikrai nėra patenkintos. Priešingai, jos pradeda dar labiau pykti ant Tavęs.

Gopės įkrito į bekraštį išsiskyrimo vandenyną ir jas ryja svajonių pasitarnauti Tau timingilos žuvys. Už tai, kad jos yra tyrai atsidavusios, jas privalu būti išvaduotos iš timingilos žuvies nasrų. Kadangi jos nesuvokia materialaus gyvenimo, kam gi joms siekti išsivadavimo? Gopės nenori išsivadavimo, kurio siekia gjaniai, nes jos jau yra išvaduotos iš materialios egzistencijos vandenyno.

Mane stebina, jog tu pamiršai Vrindavanos žemę. Ir kas gi nutiko, kad tu pamiršai Savo motiną, tėvą ir draugus? Kaip tu pamiršai Govardhaną, Jamunos upės krantus ir tą mišką, kuriame mėgavaisi rasa-lila? Krišna, Tu be jokios abejonės esi išauklėtas, doras, su visom gerom savybėm. Tu esi gerų manierų, jautrios širdies ir gailestingas. Aš žinau, jog Tavyje neįmanoma rasti nė menkiausios trūkumo, bet visgi Tavo mintys nė neužklysta pas Vrindavano gyventojus. Tai ne kas kita, kaip mano nesėkmė.

Man visiškai nerūpi mano nelaimė, bet kai aš matau Tavo motinos Jašodos nusiminusį veidą  ir dūžtančias dėl Tavęs Vrindavano gyventojų širdis, aš galvoju, nejau Tu nori juos visus nužudyti? O gal Tu nori juos visus nudžiuginti atvykdamas? Kodėl Tu palaikai jų gyvybes? Vrindavano gyventojai nenori matyti Tavęs apsirengusio princo drabužiais, nei jie nori, kad Tu bendrautum su didžiais kariais svetimoje šalyje. Jie negali palikti Vrindavano žemes, o nematydami Tavęs jie miršta. Kokia jų lemtis? Mano brangus Krišna, Tu esi Vrindavana Dhamos gyvybė ir siela. Ypač Tu esi Nanda Maharadžo gyvenimas. Tu esi vienintelis Vrindavano turtas, ir be to Tu esi gailestingas. Ateik, ir leisk Vrindavano gyventojams gyventi. Prašau, tegu Tavo lotosinės pėdos būna Vrindavane.

(Cc  2.13.137-47)

 

JM Višnujana svamis apie Radharani

 

Šlovė, visa šlovė Šrimati Radharani, Madhavos mylimajai, labiausiai garbinamai piemenaitei Gokula Mandaloje! Pasipuošusi suknele iš Viešpaties Damodaros augančios palaimos, Tu esi Viešpaties Hari namų ir Vrindavano giraičių mergelė. Iš Vrišabhanu vandenyno pakilo naujas mėnulis, kuris nustelbia Lalitos ir Vašakos savybes. O Deive, Tavo savybės nupasakojo tokie didingi rišiai kaip Sanaka ir Sanatana, taip pat ir Sanatana Gosvamis. Prašau suteik man savo malonę.(CC Adi 01.04.06)

Višnujana svami: Mums čia pateikiama užuomina apie dvasinės meilės prigimtį. Netgi dvasinio kūno suknelė yra iš prigimties amžinai auganti ekstazė Aukščiausiajam Viešpačiui. Radharani supasi supynėse su Krišna ir yra pasakojama, kad jos suknelė ne iš medvilnės ir ne iš šilko . Tai ne medvilnė, tai ne tai ir ne tai. O kas tuomet? Jos suknelė yra nuausta iš vis augančios meilės Krišnai. Dabar tik įsivaizduokite, kas yra dvasinis pasaulis. To mes negalime įsivaizduoti, nes mes įpratę gaminti daiktus iš materijos. Bet dvasiniame pasaulyje daiktai yra padaryti iš vis didėjančios ekstazės. Mums duodama maža užuomina kitur.. Šrimad Bhagavatam yra pasakojama, kad Radharani plaukų segtukas nėra paprastas. Jis apibūdinamas kaip slaptas ir gilus sielvartas dėl Krišnos. Lygiai taip pat kaip materialiame pasaulyje jauti sielvartą dėl kažko, ką myli. Net Jos plaukų segtukas yra sievarto Krišnai parodymas. Tokiu pat būdu visi kiti skirtingi Radharani atributai: Jos karūna, auskarai, viskas, kas susiję su Jos kūnu yra transcedentiškai pilni meilės Krišnai. Taigi, tai mums duoda mažytę užuominą apie dvasinio pasaulio prigimtį...

Transkribuota iš: http://www.youtube.com/watch?v=9Heu3hmEXmg

 

Iš JM Sacinandana svamio knygos "Transformacijos menas"

 

 

JM Sacinandana swamis su JDM Šrila Prabhupada džiaugsme

Aš asmeniškai manau, kad tai yra didžiausia kelionė mūsų dvasiniame gyvenime ir mūsų bandymuose tapti įsisąmonusiais Krišną – suvokti, kad Krišna savo švento vardo pavidalu nesiskiria nuo Krišnos, savo svarūpos pavidalu, savo pirminiu pavidalu. Jei jūs galite pakelti šydą nuo šios misterijos, tuomet vien tik su Krišnos vardu jūs turėsite viską. Nėra nieko daugiau, ką vertėtų turėti, kadangi jūs turite Krišną. Kuomet Prabhupāda iškeliavo į Vakarus, jis atsisėdo Tompkins Skvero parke ir giedojo: „Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė / Harė Rāma, Harė Rāma, Rāma Rāma, Harė Harė“, o kai jis paliko šį pasaulį, jis buvo supamas jį mylinčių atsidavusiųjų, kurie taip pat giedojo šventą vardą. Kartą San Franciske žmogus paklausė Prabhupādos: „Bet ką daryti su mano protu?“ Prabhupāda atsakė: „Aš turiu tik šventą vardą, prašau, paimk šventą vardą.“

Išmokti giedoti šventą vardą su visišku tikėjimu ir paprastu džiaugsmu kaip vaikas, vengiant įžeidimų, yra tikrasis iššūkis mūsų gyvenime. Šventas vardas suteiks mums viską, ko mums reikia – bendravimą su gerais atsidavusiais ir nurodymus mūsų dvasiniame gyvenime, kurių mums reikia. Galiausiai, šventas vardas suteiks mums tyrą meilę Krišnai. Prašau, tikėkite tuo. Bandykite patikėti tuo. Prašau, bandykite stengtis patikėti tuo. Jūsų dvasinis gyvenimas pradės įgauti labai puikią dimensiją, gilią dimensiją.

Bhaktivinode Ṭhākura sako, kad visiškas dėmesys šventam vardui yra pats svarbiausias faktorius, kuris išgydys jus nuo visų įžeidimų, kad jūs galėtumėte giedoti šventą vardą tokiame lygmenyje, kur vardas atskleis save, kur Krišna atskleis save. Kad sutelkti visą dėmesį, jums reikia gyvenime turėti situaciją, kurioje jūs būtumėte netrikdomas. Trukdymai gali kilti iš išorinių faktorių, pavyzdžiui, kalbantys žmonės, trankomos durys. Bet trukdymai taip pat gali kilti iš vidinių faktorių, pavyzdžiui: neišspręstų santykių. Kartais mes negalime sutelkti visiško dėmesio į šventą vardą, kadangi mums paprasčiausiai nerūpi. Jei jūs jaučiate, kad jūsų santykis su japa yra tolimas, tuomet jums reikia eiti bendrauti su sādhu, su tinkamais atsidavusiais, kurie labai brangina šventą vardą. Kartais mes nesidomime šventu vardu, kadangi mes paprasčiausiai esame per tingūs. „Tingioji Pula popietė. Ant mano skaičiuoklės tik aštuoni karoliukai...“ Jei jūs jaučiate tingulį savo dvasiniame gyvenime, tuomet jums reikia atsigerti iš gilaus dvasinio entuziazmo šulinio, kurį jūs galite rasti tik bendraudami su tinkamais atsidavusiais.

 

Iš JM Sacinandana svamio knygos "Transformacijos menas"

 

 

Dabar aš truputį užsipulsiu grupinę sąmonę. Nors tai kai kuriuos jūsų įskaudins, tai yra skirta prašviesėjimui. Daugybę kartų, atsidavusieji, kurie prisijungia prie ISKCON bendrijos, galvoja: „O, dabar aš esu sėkmingoje spiritualistų grupėje,“ ir po kurio laiko jie truputį dvasiškai aptingsta, kadangi jie galvoja, kad grupė pasirūpins jais. Bet dvasinis gyvenimas ir dvasinė pažanga visuomet yra kažkas labai individualaus. Jūs turite surasti savo paties kelią dvasiniame gyvenime. Prabhupāda visuomet pateikdavo paukščių, skraidančių kartu, pavyzdį. Ar esate matę tuos paukščius, kurie skrenda V-formacijoje? Tai tikra tiesa, kad jie turi stiprų lyderį, o kiti paukščiai skrenda iš paskos. Yra lengviau skristi būriu, kadangi tuomet jūs negaunate tiek daug vėjo. Jūs gaunate truputį mažiau vėjo, nes kiti pasidalina vėją. Bet jei jūs nustosite skristi, jūs nukrisite. Jūs turite skristi pats, net jei jūs skrendate paukščių būryje. Institucinių religijų klaidingas pažadas yra: „Jūs tik prisijunkite prie mūsų ir jums viskas bus aišku. Jūs automatiškai darysite pažangą.“ Būkite atsargūs su šia iliuzija. Tai ne tai, ką sakė Šrīla Prabhupāda, ar ką sakė āčārjos, ir tikrai ne tai, ką Krišna sako. Jis nori, kad mes visi individualiai atsiduotume Jam. Mūsų individualus atsidavimas visuomet atrodys kitaip, nei mūsų kaimynų, kadangi mes esame skirtingi – tai yra mūsų gyvenimas. Tam mums reikia truputį šraddhos – tikėjimo, kad Krišna yra čia ir kad jis priims mus, jei mes atiduosime savo gyvenimą Jam ir pakviesime Jį į mūsų gyvenimą. "Aš kviečiu Krišnos saulę į savo gyvenimą, o Jis sutvarkys tai, ko man reikia.“

 

Tyro vaišnavo malda

Viešpatie, padaryk mane
savosios ramybės pasiuntiniu
ir leisk man nešti
meilę, kur siaučia neapykanta;
santaiką, kur vyrauja barniai;
vienybę, kur yra skilimas;
tikėjimą, kur kankina abejonės;
tiesą, kur viešpatauja klaida;
viltj, kur braunasi nusiminimas;
džiaugsmą, kur slegia liūdesys;
šviesą, kur užgulusios tamsybės.
Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau
kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;
kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;
kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,
nes kas duoda - gauna,
kas atleidžia, tam atleidžiama,
kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.

Šv. Pranciškus

 

Mahamantra Music Party

Встроенное изображение 1

Transcendentinis tūsas. vasario mėn. 29 d, trečiadienį, 18:30 val

Restorano "Tabero" patalpose, Tilto g.16.
Važiuojant visuomeniniu transportu išlipti stotelėje "Vinco Kudirkos aikštė"


KAS GROS? Vytautė Pupšytė (vokalas), Paulius Adomėnas (bosinė gitara), Kumara das (vokalas, saksofonas, harmonija), Laimonas Jančas (vokalas, gitara, harmonija), Nerijus Mocevičius (mridanga, karatalai) ir kiti. 
Patalpos – „Taberos“. Garsas – Svajuno iš „Stage Guru“. Projektorius - Modesto, www.projektoriausnuoma.lt
Galesite atsinešti savo mušamuosius ir prisijungti.
Renginį ves aktorius, Egidijus Bakas (gal dar poeziją skaitys bei dainuos).
KAS DAR? Vegetariniai skanumynai. Video projekcijos. Piešimas ant kūno su chna. Galimybė įsigyti Vedinės literatūros.
KIEK KAINUOS? Įėjimas nemokamas, paaukoti - palanku.

Renginio profilis Facebook‘e: http://www.facebook.com/events/327262967309371/

Organizatorius: ISKCON Vilnius

 

Śiva ratri

Śrī Śivāṣṭakaṁ

Śrī Caitanyos Mahāprabhu žodžiai Bhuvaneśvare

namo namas te tri-daśeśvarāya
bhutādi nāthāya mṛḍāya nityam
gaṅgā-taraṅgotthita-bāla-candra-
cūḍāya gaurī-nayanotsavāya

sutapta cāmīkara-candra-nīla-
padma-pravālāmbuda-kānti-vastraiḥ
sanṛtya-raṅgeṣṭa-vara-pradāya
kaivalya-nāthāya vṛṣa-dhvajāya

sudhaṁśu-suryāgni-vilocanena
tamo-bhide te jagataḥ śivāya
sahasra-śubhrāṁśu-sahasra-raśmi-
sahasra-sañjit-tvara-tejase ’stu

nāgeśa-ratnojjvala-vigrahāya
śārdūla-carmāṁśuka-divya-tejase
sahasra-patropari saṁsthitāya
varāṅgadā-mukta-bhuja-dvayāya

su-nūpurā-rāñjita-pāda-padma
kṣarat-sudhā-bhṛtya-sukha-pradāya
vicitra-ratnaugha-vibhuṣitāya
premāṇam evādya harau vidhehi

śrī rāma govinda mukunda śaure
śrī kṛṣṇa nārāyaṇa vāsudeva
ity-ādi nāmāmṛta-pāna-matta-
bhṛṅgādhi-pāyākhila-duḥkha-hantre

śrī nāradādyaiḥ satatam sugopya-
jijñāsitā-yāśu vara-pradāya
tebhyo harer bhakti-sukha-pradāya
śivāya sarva-gurave namo namaḥ

śrī gaurī-netrosava-maṅgalāya
tat-prāṇa-nāthāya rasa-pradāya
sadā samutkaṇṭha-govinda-līlā-
gāna-pravīṇāya namo ’stu tubhyam

etat śivasyāṣṭakam adbhutaṁ mahat
śṛṇvan hari-prema labheta śīghram
jñānañ ca vijñānam apurva-vaibhavam
yo bhāva-purṇaḥ paramaṁ samādaram

Aš vėl ir vėl lenkiuosi tau, kuris kontroliuoji trisdešimt pirminių pusdievių; tau, pirminiam visų sukurtų būtybių tėvui; kurio charakteris yra labai maloningas; kurio galva papuošta mėnulio pjautuvu, pakilusiu iš Gangos vandenų; ir kuris esi skaisčiosios deivės Gauri akių festivalis.

Aš lenkiuosi tau, kuris rengiasi drabužiais, primenančiais lydytą auksą, mėnulį, žydruosius lotosus, koralus ir tamsius lietaus debesis; tau, kuris savo žavingu šokiu suteikia labiausiai trokštamus palaiminimus savo bhaktams; kuris esi impersonalistų šeimininkas; ir kurio vėliavoje yra buliaus atvaizdas.

Aš lenkiuosi tau, kuris savo trimis akimis – mėnuliu, saule ir ugnimi – išsklaidai tamsą; tau, kuris sukuri palankumą visoms gyvosioms esybėms visatoje; ir kurio galia lengvai pranoksta tūkstančius mėnulių ir saulių.

Aš lenkiuosi tau, kurio pavidalą skaisčiai apšviečia gyvačių karaliaus Anantos brangakmeniai; tau, kuris apsigaubęs tigro kailiu, skleidi dievišką spindesį; kuris sėdi ant tūkstantlapio lotoso; ir kurio dvi rankos papuoštos žvilgančiomis apyrankėmis.

Aš lenkiuosi tau, kuris suteiki laimę savo tarnams, liedamas ant jų dviejų savo rausvų lotosinių pėdų skystą nektarą, sumaišytą su žavingu tavo kojų varpelių skambesiu. Lenkiuosi tau, kuris pasipuošęs gausiais brangakmeniais. Prašau, suteik man tyrą meilę Viešpačiui Hari.

“O Šri Rama!”, “O Govinda!”, “O Mukunda!”, “O Šauri!”, “O Šri Krišna!”, “O Narajana!”, “O Vasudeva!” Tu esi visų, apsvaigusių tarsi bitės, bhaktų, geriančių šių ir kitų šventų vardų nektarą, karalius; tu sunaikini visą sielvartą.

Aš pagarbiai lenkiuosi tau vėl ir vėl. Šri Narada ir kiti išminčiai amžinai tavęs klausinėja apie slaptingus dalykus; tu greitai jiems suteiki savo palankumą; tu suteiki laimę, patiriamą atliekant hari-bhakti; tu sukuri palankumą ir esi kiekvieno guru.

Aš lenkiuosi tau, kuris esi palankumo šventė deivės Gauri akims; tau, kuris esi jos gyvybės oro valdovas; kuris gali suteikti transcendentinę rasą; ir kuris su didele patirtimi ir didžiuliu ilgesiu per amžius gieda giesmes apie Viešpaties Govindos pramogas.

Kas kupinas meilės jausmų ir su dideliu dėmesiu klausosi šių nuostabių aštuonių maldų Viešpačiui Šivai, tas greitai gali pasiekti šri hari premą, taip pat transcendentines žinias, gilų šių žinių supratimą ir negirdėtas galias.

Bibliografija:
- Murari Gupta. Śrī Śrī Kṛṣṇa Caitanya Caritāmṛtam. Sanskritas su Hindi vertimu. Išleido Haridas Šastri. Vrindavan. 1984
- Murari Gupta. Śrī Caitanya Carita. Sanskritas ir angliškas vertimas Bhaktivedanta Bhagavata Svami. Gaura Vani Press. Platina: Nectar Books, Union City, Georgia. 1998.

 

Mūsų širdyse Dievo formos skylė :(

Labai graži Sačinandana Svamio įvadinė paskaita seminare "Širdies šventykla". Paskaita skaityta Alachua šventykloje, Floridoje 2011-09-21 dieną. Vertimas į lietuvių kalbą.

 

Radhos malonė

 

 

Raghunatha Dasa Gosvami savo "Śrī Vilāpa Kusumañjali", 102 sako:

āśā-bharair amṛta-sindhu-mayaiḥ kathañcit
kālo mayātigamitaḥ kila sāmprataṁ hi
tvaṁ cet kṛpāṁ mayi vidhāsyasi naiva kiṁ me
prāṇair vrajena ca varoru bakāriṇāpi

"Viltis palaiko ir maitina mano egzistavimą. Su šiuo lūkesčiu man kažkaip pavyksta gyventi diena iš dienos, tempiant savo gyvenimą per užsitęsusį laiką. Šis nektariškas vilties vandenynas vilioja mane ir palaiko gyvybę. Bet mano kantrybė jau išseko; Aš nebegaliu ilgiau kentėti. Nebegaliu laukti nei vienos akimirkos. Jei tu (Radharani) tuoj pat neparodysi man savo malonės, man galas. Aš amžiams prarasiu bet kokią viltį. Aš nebenorėsiu gyventi toliau, nes tai būtų visiškai tuščia. Be tavo malonės aš negaliu pakęsti nei vienos akimirkos. Ir Vrindavanas – jis man brangesnis už mano gyvybę – bet aš juo bjauriuosi. Man tai skausminga, mane tai slegia. Ką jau kalbėti apie kitus, aš bjauriuosi net ir Krišna. Nors ir gėda sakyti tokius žodžius, bet aš negaliu mylėti net Krišnos, kol tu nepriimsi manęs į savo artimų tarnaičių ratą. O Radha, jei negausiu tavo prielankumo, aš nenoriu viso kito.  Aš noriu tavęs ir tik tavęs. Aš negalėčiau pakęsti santykių su bet kuo kitu, jei jie būtų nesusiję su tavim. Tu turi būti pirma, o tada kiti. Be tavęs aš negaliu galvoti net apie savo atsirus santykius su Krišna."

Pacitavęs šį posmą savo mokiniams Bhaktisiddhanta Sarasvati Thākura paniro į transą ir visas išblyško. Jis taip pat pasakė, kad jo vardas, Šri Varšabhanavi-devi-dayita dasa susijęs su paskutinėmis šio posmo eilutėmis: "O Radha, jei nebūsi man gailestinga, tai kam reikalingas Krišna, Vradža ir netgi pats gyvenimas?"

 

 

Visų religijų esmė

Radhanatha Svamio paskaita Unitarinėje bažnyčioje apie visų religijų esmę. Labai graži ir esminė paskaita. Vertimas į lietuvių kalbą. Dallas, TX 2010-10-09

Originalus video anglų kalba: http://www.youtube.com/watch?v=ygQ-n50bZbI&feature=related

 

Amžiaus ilgumas

Kai Dievas sutvėrė pasaulį ir visiems gyviems daiktams norėjo paskirti amžių, priėjo asilas ir paklausė:
- Viešpatie, kaip ilgai aš gyvensiu?
- Trisdešimt metų, – atsakė Dievas, – ar pakaks tiek?
- Oi Viešpatie, – atsiliepė asilas, – man per ilgas amžius. Tik prašom atsiminti mano sunkų gyvenimą: nuo ryto lig vakaro nešioju sunkius daiktus, tampau maišus į malūną, kad kiti galėtų valgyti, už tai tegaudamas mušti ir spardyti.Numesk mano amžiaus dalį!
Dievas pasigailėjo ir numetė jam aštuoniolika metų. Pasitraukė patenkintas asilas, ir priėjo šuo.
- Kaip ilgai nori tu gyventi? – tarė Dievas. – Asilui trisdešimt metų buvo per daug, o tau toks amžius turbūt patiks.
- Viešpatie, – atsiliepė šuo, – argi tokia būtų Tavo valia? Pagalvok tik, kiek aš turėsiu lakstyti, taip ilgai neišturės mano kojos; o kai neteksiu balso loti ir dantų kąsti, turėsiu slankioti iš kertės į kertę ir urgzti.
Dievas pamatė, kad šuo teisus, ir dovanojo jam dvylika metų. Paskui priėjo beždžionė.
- Tu tikrai norėsi gyventi trisdešimt metų, – tarė Dievas, – tau nereikės tiek dirbti kaip asilui ir šuniui, ir visados esi smagi.
- Oi Viešpatie, – atsakė ji, – tik iš šalies taip atrodo, o iš tiesų yra visai kitaip. Kai sorų koše lyja, aš neturiu šaukštų. Aš turiu nuolat juokus daryti, visaip kraipytis ir linksminti žmones, o kai jie man numeta obuolį, prakandusi randu jį rūgštų! Kaip dažnai juokaujant verksmas ima! Ne, trisdešimt metų man per daug!
Dievas pasigailėjo ir jai dovanojo dešimtį metų.
Pagaliau priėjo žmogus, jis buvo smagus, sveikas, skaistus ir paprašė Dievo paskirti jam amžių.
- Gyvensi trisdešimt metų, – tarė Dievas, – ar užteks?
- Koks trumpas amžius! – sušuko žmogus. – Tik pasistatysiu namus ir susikursiu savo lizdą, tik mano pasodinti medžiai ims žydėti ir nešti vaisius, tik pradėsiu džiaugtis gyvenimu –  Viešpatie, pailgink man gyvenimą!
- Aš tau pridėsiu aštuoniolika asilo metų, – tarė Dievas.
- Dar negana, – atsiliepė žmogus.
- Tai dar gausi dvylika šuns metų.
- Vis dar mažai.
- Gerai, – tarė Dievas, – dar pridėsiu dešimtį beždžionės metų, bet daugiau nebegausi.
Žmogus pasitraukė, bet nebuvo patenkintas.
Vadinasi, žmogus gyvena septyniasdešimt metų. Pirmutiniai trisdešimt, geriausias jo amžius, praeina greitai; jis sveikas, smagus, ir viską dirba su džiaugsmu. Paskui eina aštuoniolika asilo metų; tada jam krauna vieną naštą po kitos, jis nešioja maišus grūdų, kuriuos valgo kiti, ir dažnai už savo ištikimą tarnavimą būna mušamas ir spardomas. Toliau eina dvylika šuns metų; tada guli kur susirietęs kertėj, bamba ir nebeturi dantų kąsti. O kai praeina tas laikas, dešimtis beždžíonės metų baigia amžių. Tada sumenkėja ne tik žmogaus sveikata, bet ir protas, dažnai elgiasi neišmintingai, ir iš jo darbų kartais juokiasi net vaikai.

 

PADAJATRA – LIETUVA 2012

Festivalis vyks birželio 19-24 dienomis.

Planuojami festivalio svečiai:

 

  • JŠ Bhakti Caitanya Svamis
  • JŠ Bhakti Šaran Šanta Gosvamis
  • JŠ Bhakti Ananta Krishna Gosvamis
  • JK Nruhari Prabhu

 

Daugiau informacijos netrukus!

Svečių vizito išlaidom padengti reikalingi rėmėjai. Jais galite tapti Jūs.

Daugiau informacijos tel. +370 662 90468 (Ana), el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai .

Ačiū!

 

 

Krišna katha

Kai tėviškus jausmus Krišnai puoselėjantys bhaktai kaimynai skųsdavosi motinai Jašodai dėl Krišnos elgesio, ji atsakydavo jiems taip, kad Krišnos trūkumai pavirsdavo jo pašlovinimu.

"Tavo sūnus paleidžia mūsų karves!"

"Argi jis nepadeda jums atlikti jūsų pareigas?"

"Bet ponia, jis tai daro be jokios priežasties."

"Tai kodėl jūs jo neišbarat?"

"Jei mes jį baram, bet jis tiesiog juokiasi."

"Tai duokit jam pieno?"

"Jis valgo tik vogtus dalykus."

"Tai kvaila! Padėkit pieną taip, kad jis jo nepasiektų."

"O jis iš tolo puode padaro skylę."

"Iš kur jis žino, kad puode pienas?

"Jis labai gerai išmano, kas yra visa ko viduje."

"Tai padėkit puodą namuose į tamsųjį kampą."

"Jo spindintis kūnas viską apšviečia." 

"Tai ką jūs sakote, yra nesuvokiama."

 

Maistas ar malonė

Šridhara Maharadžas pasakojo istoriją, apie vieną didelį Krišnos sąmonės festivalį, kurį organizavo Bhaktisidhanta Sarasvati Thakura. Jame dalyvavo daugybė žmonių ir natūralu, kad ten taip pat buvo dalinamas prasadas (Krišnai pasiūlytas maistas). Tuo metu Šridhara Maharadžas dar buvo jaunas bhaktas, pačioje savo Krišnos sąmonės pradžioje. Jis gyveno viename iš Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros įkurtų vienuolynų (gaudīya māthų). Festivalio metu jam davė tarnystę susirinkusiems žmonėms dalinti prasadą. Didžiulėje virtuvėje milžiniškuose puoduose buvo gaminama chalava. Žmonės stodavo į eilę ir, gavę savo dalį, sėsdavo lauke eilėmis ir valgydavo. Taigi, Šridhara Maharadža vieno vyresnio bhakto prižiūrimas dalino prasadą.  Jis pamatė vyruką, kuris gavęs savo porciją, atsisėdo, pavalgė ir vėl atsistojo į eilę. Šridhara Maharaja pastebėjo: „O šis vyrukas jau antrą kartą. Tiek to.“ Jam įdėjo antrą kartą. Po kurio laiko jis pamatė tą patį vyruką eilėje jau trečią kartą. Galvodamas, kad šis žmogus jau trečią kartą, o daugybė žmonių stovi eilėje, ir dar negavo savo porcijos, jis atsisakė įdėti prasado tam žmogui. Jo vadovas paklausė: „Ko suabejojai? Kas nutiko?“  –„ Na, šis žmogus jau trečią kartą, o daug žmonių dar negavo.“ Tada vyresnysis bhaktas jo paklausė: „Ką tu čia dalini? Maistą ar prasadą?“ Žinoma, prasadas reiškia malonė. Kitaip tariant, ką tu dalini, maistą ar malonę? Šis bhaktas į situaciją pažvelgė kitaip. Šiuo požiūriu tariamas žmogaus trūkumas buvo jo privalumas – troškimas gauti kiek galima daugiau malonės.

 

JM Sacinandana svamis: Jauskite išsiskyrimą, jauskite troškulį

Dabar aš noriu pakalbėti apie labai nuostabų būdą, kaip praktikuojant atsiminti Krišną. Aš turiu pasakyti jums, kad tai padėjo mano paties dvasiniame gyvenime tapti žymiai gilesniu ir laimingesniu mano Krišnos sąmonėje. Tai yra kai kas, saldi paslaptis. Tai yra mokytis jausti išsiskyrimą su Krišna. Tai skamba labai nepatogiai, ir aš tikiuosi kad pusė palapinės dabar nepaliks manęs! „Jausti išsiskyrimą? Ką tai bendro turi su meile ir galvojimu apie Krišną? Išsiskyrimas yra kažkas labai blogo.“ Ne. Jūs neteisūs. Jausti išsiskyrimą yra gerai.

Prabhupāda sako: „Jausti nuolatinį išsiskyrimą ir tuo pat metu užsiimti tarnyste Viešpačiui yra Krišnos sąmonės tobulumas. Dvasinis mokytojas turi praturtinti atsidavusius iki šio aukščiausio atsidavimo tobulumo.“ Kitą kartą jis sakė: „Kuo labiau jūs jaučiate išsiskyrimą su Krišną, tuo labiau jūs turite suprasti, kad darote pažangą.“ Kuomet jūs jaučiate poreikį kažkam, tuomet jūs jaučiate išsiskyrimą. „Man reikia tai turėti.“ Kai paskaita yra per ilga ryte, ir jau dešimta valanda, tuomet visi jaučia stiprų išsiskyrimą su prasādam. Jūs turite žiūrėti, kada baigsis paskaita ir tuomet jūs visi pašokate – palapinė tuščia per vieną sekundę, kadangi išsiskyrimas su prasādu traukia jus į tą vietą, kur jūs galite pripildyti savo skrandžius iki visiško pasitenkinimo! Išsiskyrimo jausmas atsiranda kuomet jūs jaučiate aštrų poreikį savo gyvenime, kai jums reikia Krišnos. Tuomet jūs jaučiate išsiskyrimą. Atsidavęs ilgisi tarnauti Krišnai ir būti su Juo ir jausti Jo buvimą šalia, kadangi jis žino, kad yra nepatenkintas savo gyvenime, jei šalia nėra Krišnos. Atsidavęs turi įgyti tokį supratimą, kad „Jei mano gyvenime nėra Krišnos, tuomet ką aš veikiu?“ Prabhupāda paaiškina labai puikiai išsiskyrimo poveikį atsidavusiojo širdyje:

„Išsiskyrimo su Viešpačiu jausmas yra be abejonės skausmingas atsidavusiam, bet, kadangi jis yra susijęs su Viešpačiu, jis turi specifinį transcendentinį poveikį ir nuramina širdį. Išsiskyrimo jausmai taip pat yra transcendentinės palaimos šaltinis, ir jų niekuomet negalima lyginti su užterštais materialiais išsiskyrimo jausmais.“ Šventraščiai pateikia mums pavyzdį, kaip padidinti išsiskyrimo jausmą. Pirmoji stadija yra paukščio savo lizde, laukiančio savo motinos. Šis ilgesys nėra tokiame aukštame lygyje, kadangi jis ne tiek domisi savo motina. Jis domisi maistu. Panašiai Krišnos sąmonės pradžioje jūs labiau domitės Dievo dovanomis. Kuomet mes atlikome nāma-yajña Pietų Prancūzijoje, atsidavęs užrašė savo maldas ant popieriaus ir kai reflektoriaus šviesa krito ant jo, aš netyčia pamačiau tekstą, kuris buvo: „Brangus Krišna, aš noriu iš Tavęs puikios žmonos Krišnos sąmonėje. Tai yra mano širdies troškimas.“ Tai yra išsiskyrimo jausmo pradžia. Jūs norite iš Krišnos kažko, ką savo pažangos lygyje jūs galite suvokti kaip reikalingą jums. Kita stadija yra veršelio stadija. Veršelis taip pat nori pieno, bet jis turi daugiau prieraišumo savo motinai nei paukštis. Paukščiai nėra tokie prieraišūs ir todėl jie labai lengvai išskrenda, kai tik gali skraidyti patys. Veršelis yra labiau prieraišus savo motinai, bet pirmiausia jis taip pat nori pieno, o ne motinos. Bet jis gali išreikšti savo prieraišumą labiau nei paukštis ir jis taip pat gali eiti link motinos. Paukštukas negali. Pradžioje atsidavęs nori materialių dovanų iš Krišnos ir geresnės situacijos, bet jis turi truputį pakilti ir judėti link Krišnos, o ne vien sėdėti ir laukti: „O Viešpatie, duok man Mersedes Benz, pieno ar moterį Krišnos sąmonėje.“ Jis turi judėti link Krišnos, bent po truputį.

 

Įsteigtas "Labdaros ir paramos fondas "Vedų Žinios"

Mieli bhaktai ir Krišnos draugai,

Jo Šventenybė Bhakti Šaran Šanta Gosvamio Maharadžo prašymu siunčiame šį pranešimą:

Įsteigtas "Labdaros ir paramos fondas "Vedų Žinios", skirtas Šrilos Prabhupados knygų leidybai lietuvių kalba. Norinčius prisidėti prie šios misijos kviečiame aukoti į sąskaitą Danske banke: LT127400039936523810.

 

Nitjanandos šventė

Vasario 5-ta (sekmadienis)

Kviečiame į šventinę programą Viešpaties Nitjanandos apsireiškimui paminėti. Vilniuje, „TABERO“ restorano patalpose, pradžia – 12.00. Šventės programoje: badžanai, Dievybių maudymas (galės dalyvauti tie, kas bus apsirengę švariais vaišnaviškais rūbais), paskaita (Višvavasu pr), kirtanas, šventinės vaišės.

 

Meilė ir neapykanta

Bhakti Vigjana Gosvami Maharadžas

‎2012-02-02.

Šiandien galvojau, kodėl šiame pasaulyje žmonės taip dažnai pyktį ir pavydą laiko meilės išraiška. Galvojau ne be priežasties. Vienas mūsų pažįstamas "kovotojas prieš sekas" internete sukėlė labai aršią kampaniją, bandydamas viešąją nuomonę nuteikti prieš Krišnos sąmonės Bendriją. Tuo pačiu atrodo, kad jis labai įsitikinęs, kad atlieka gerą darbą, kad eina meilės Dievui keliu, ir būtent dėl tos meilės triumfo jis pakeičia faktus, kuria intrigas, žmones supriešina vieną su kitu, demaskuoja... Įdomiausia, kad jis tikriausiai turi daugybę pasekėjų, kurie neapykantą, pavydą ir pagiežą savo artimui laiko meile. Gi turi būti kažkas bendro tarp meilės ir pykčio, kad žmonės vieną galėtų palaikyti už kitą. Bet kas tai? Žinoma, yra viena savybė, kuri jungia dvasinę meilę ir materialų pyktį - tai jų neišsenkamumas. Tikra meilė žmoguje pagimdo neišsemiamą kantrybę ir begalinį nuolankumą, begalinį pasiaukojimą ir begalinį gailestingumą. Bet ir pyktis žmogų padaro neišsenkamai išradingu, be galo gudriu ir žiauriu. Iš kur gi materialus pyktis gavo dvasinę begalybės savybę? Tikroji meilė visuomet yra begalybės ilgesys, desperatiškas baigtinės esybės bandymas peržengti savo ribotumą. Meilės priešingybė - pyktis - atvirkščiai, visada bailus baigtinės esybės bandymas kovoti už savo teisę į ribotumą.  Bet ir pyktyje ir meilėje žmogus susiliečia su begalybe. Kodėl? Nes pyktį, pavydą, pagiežą, konkurenciją (matsarya) pagimdo neišsenkanti ribotos gyvos esybės baimė. Jeigu šiame baigtiniame ir ribotame pasaulyje kas nors nori patirti begalybę, yra tik vienas būdas - įsiklausyti ir įsižiūrėti į savo paties baimes ir pamatyti neįžvelgiamas baimės bedugnes žmonių akyse. Nes baimė - tai Dievo nebuvimas, o tuštuma širdyje, kurią sukėlė Dievo nebuvimas, tokia pat begalinė, kaip ir pats Dievas. Žmogus pasidaro piktas, kai jo skrandyje tuščia. Bet kiek piktesnis turi būti tas, kurio širdyje tuščia?

 

kirtanas

 

Viešpaties Advaitos šlovės aprašymas, Čaitanya bhagavata, antya lila, 9 skyrius

Viešpaties Advaitos šlovės aprašymas

Visa šlovė, visa šlovė Šri Krišna Čaitanjai, deivės Lakšmi mylimajam! Visa šlovė Viešpačiui Čaitanjai, kuris yra toks brangus visiems bhaktams!

Visa šlovė, visa šlovė gailestingajam Vaikunthos karaliui! O Viešpatie, prašau pažvelk savo gailestingu žvilgsniu į sąlygotas sielas.

Tokiu būdu Aukščiausias Dievo Asmuo džiaugsmingai atliko kirtaną su savo bhaktais.

Grupelė vaišnavų žinojo, kokį maistą mėgsta Viešpats Čaitanja nuo pat savo vaikystės.

Su didele meile jie Jam atnešdavo šiuos patiekalus.

Su didele meile jie gamindavo įvairius patiekalus ir kviesdavo Viešpatį pasivaišinti.

Tą dieną, kai bhaktai Jį pakviesdavo, Viešpats ateidavo ir valgydavo su džiaugsmu.

Visos vaišnavų žmonos buvo deivės Lakšmi amša (pilnutinės) ekspansijos. Kokius nuostabius patiekalus jos pagamindavo? Aš neįsivaizduoju.

Kiekvieno burna buvo visą laiką pilna Viešpaties Krišnos šventų vardų, o kiekvieno akys buvo kupinos ašarų.

Navadvipos vaišnavai žinojo kokie mėgstamiausi Viešpaties Čaitanjos patiekalai.

Su didele meile jie gamino šiuos patiekalus ir su didele meile Viešpats Čaitanja juos valgė.

Vieną dieną kilniaširdis liūtas tarp bhaktų Advaita Ačarja tarė Viešpačiui Čaitanjai: „Prašau pavalgyk šiandien mano namuose.

Viešpatie, savo paties rankomis aš tau pagaminsiu. Prašau priimk maistą iš mano rankų.“

Viešpats Čaitanja atsakė: „Kiekvienas kuris valgo tavo pagamintą maistą įgis meilę Dievui. Jis pasieks tyrą pasiaukojimo tarnystę Viešpačiui Krišnai.

Ačarja, tavo gaminamas maistas yra mano gyvybė. Viską, ką tu pagamini, Viešpats Krišna valgo. Aš labai noriu valgyti maistą, kurį tu asmeniškai pagaminai“

 

Mano kelionė į Indiją 2011

Mano kelionė į Indiją 2011 – Visada Vrindavane, Vartai į Vradžą, Vadovas Protui apsistoti: Śrutekṣita kelias - Matyti ausimis,  Gruodžio 21

Kai mes kalbame apie šventą dhamą, turime nepamiršti, kad iš tiesų yra dvi dhamos, ne viena. Abi dhamos, tik viena iš jų yra matoma, kita – nematoma. Iš šių dviejų antroji daug stipriau sukelia transcendentinius jausmus.

Lygiai taip pat kaip materialiomis akimis neįmanoma pamatyti sielos ir Dievo, lygiai taip  sunku materialiomis juslėmis atpažinti dhamą.
Vis dėlto sąlygotoms sieloms yra įmanoma išvysti dhamą. Tai įvyksta tokiu pat metodu kuriuo mes galime ‘matyti’ tolimus objektus mintyse pasitelkdami į pagalbą aprašymus arba per kitų akis, kurie tai patiria tiesiogiai. Tokiu pat būdu, mes galime matyti dhamą per šventraščių akis ir didžius atsidavusius.

Regėti girdint iš atsidavusiųjų ar klausant šventraščių yra geriausias būdas pamatyti tai, kas negali būti matoma sąlygotomis materialiomis akimis. Tai yra gražiai paaiškinta Šrimad Bhagavatam (3.9.11) :

"O mano Viešpatie, Tavo bhaktai gali matyti Tave ausimis, bona fide klausymosi proceso metu. Taip jų širdis apsivalo, ir tada Tu joje gali įsikurti. Tu toks gailestingas savo bhaktams, kad apsireiški jiems tuo savo amžinu  transcendencijos pavidalu, apie kurį jie visada galvoja."

Kartą Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura pademonstravo kaip dhamos neįmanoma išvysti materialiomis akimis. Kartu su keliais mokiniais jis buvo išėjęs  ryte pasivaikščioti keliuku priešais jo ašramą Majapure. Kaip Indijoje yra įprasta, keli kaimo gyventojai buvo pritūpę abejose kelio pusėse, kad atliktų rytinius tualeto reikalus, kas vėliau aitria smarve persmelkdavo orą. Šrilos Bhaktisiddhantos mokiniai buvo pasibjaurėję ir sureplikavo: “O Gurudeva, atleiski, čia taip nepakečiamai dvokia. Leiski mums eiti kitu maršrutu.” Tačiau  Šrilos Bhaktisiddhantos Šventos Dhamos suvokimas buvo kitoks – jis nemate to, ką matė materialios akys, nei jis užuodė tai, ką užuodė materialios nosys. Su džiaugsmu jis atsake: “Kodėl jūs neužuodžiate svaiginančio čampakos gėlių aramoto? Šventa Dhama negalima žavėtis materialiomis juslėmis”

Lygiai taip pat kaip tie mokiniai prieš 70 metų, dauguma iš mūsų šiandien dar nėra užtektinai pažengę tinkamai suvokti dhamą. Tol kol mūsų transcendentinės juslės nebus pilnai atgaivintos, mes turime suvokti dvasinę realybę per sadhu, guru ir šastrų akis – taip pat kaip aklas žmogus gali pamatyti pasaulį girdėdamas iš tų, kurių akys yra sveikos.

Pasiklausykime transcendentinio Vrindavano miško aprašymo iš Šukadevos Gosvamio. Išgirskime kaip jis ekstatiškai nupasakoja ir mato savo transcendentinėmis akimis. Akimirkai mes galime mintimis atsisėsti jo nupasakotame transcendentiniame miške ir panirti į jo pasakojimą. Būk labai atidus šio pratimo metu, galbūt Šri Krišna apsireikš tavo mintyse.

Švelnūs vėjeliai, sklindantys nuo skaidrių ežerų, vėsino Vrindavano mišką. Lotosai, augantys tuose ežeruose savo aromatu prisodrino orą. Kur tik benueitum, visur skambėjo saldžios apsvaigusių, pulkais tarp medžių skraidančių, paukščių giesmės. Šri Krišna, lyg ant scenos besiruošiantis užlipti šokėjas, įžengė į mišką su povo plunksna plaukuose. Už kairiosios ausies Jis laikė užsikišęs trimito formos gėlytę – karnikarą. Kartas nuo karto Jis ją perkeldavo už dešinės ausies, o po kiek laiko vėl užkišdavo už kairės, taip visiems parodydamas, jog Jis džiugios ir žaismingos nuotaikos. Geltonas dhotis, geltonumo sulig žaibas audros debesyje, dengė Jo transcendentinę formą. Jis nešiojo penkių spalvų pergalės girliandą, siekiančią Jo kelius. Žemė nekantriai laukė Jo prisilietimo, tad Jis dulkėse paliko savo lotosinių pėdų įspaudus, tokius kaip čakra ir linija. Jis grojo savo garsiąja fleita ir šoko pagal kerinčią melodiją, kuri liejosi iš Jo mylinčios širdies. Daugybė  piemenukų šokinėjo aplinkui Jį, nesugebėdami sulaikyti džiaugsmo, garsiai apdainuodami Jo šlovę.

Matyti per šventraščių ir sadhu akis yra galingas metodas, suteikiantis galimybę įžengti į Vrindavaną. Tuo metu, kai girdėsim atsidavusius pasakojant apie amžiną ir transcendentinį Vrindavaną mes negalvosim apie dulkėtus Vrindavano keliukus, o  įžengsime į transcendentinę dimensiją, kuri amžinai laukia tų, kas apsirūpinęs troškimu ir tyrumu.

JM Sacinandana svamis
Vertė bh Eglė

 
Kalendorius