Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Įėjimas



Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia

Skyrelyje ISKCON - Dialogas galite perskaityti pirmą kartą lietuvių kalba skelbiamą oficialų ISKCON'o pareiškimą apie tarpreliginį dialogą su Dievą tikinčiais žmonėmis.

Atsidavimo poreikis

Siūlome jūsų malonumui posmų rinkinį iš šventraščių, kurie kalba apie atsidavimo (śaranāgati) poreikį.

1. Atsidavimas labai gerai pagrįstas śāstrose

śruti-smṛty-adi-śāstreṣu, prapatir yan nirūpyate
tad uktaṁ dvitiyādhyāye, śrī śāstra-vacanāmṛte (1)

2. Priežastis, kodėl reikia atsiduoti paaiškinta smṛti literatūroje

yo brahmāṇaṁ vidadhāti-purvaṁ yo brahma-vidyāṁ
tasmai gāḥ pālayati sma kṛṣṇaḥ
taṁ hi devam ātma-vṛtti-prakāśaṁ
mumukṣur vai śaraṇam amuṁ vrajet (2)

Tāpanyām (Brahma-saṁhitā, tikā)

Tas, kuris kūrinijos pradžioje sukūrė visatos kūrėją Brahmą ir tada perteikė Brahmai žinias apie Brahmaną, Absoliutą, Jis yra tas pats Viešpats Krišna, kuris gano karves (arba maitina Vedas [gaḥ reiškia ir karvės ir Vedos]). Trokštantys išsivadavimo turėtų atsiduoti šiam Viešpačiui, kuris atskleidžia įgimtą sielos funkciją.

3. Žodžio namaḥ - lenktis - reikšmė

ahaṅkṛtir ma-kāraḥ, syān, na-kāras tan niṣedhakah
tasmāt tu namasā kṣetri, svātantryaṁ pratiṣidhyate (3)

bhagavat-paratantro ‘sau, tad āyatātma-jīvanaḥ
tasmāt sva-sāmarthya-vidhiṁ, tyajet sarvam aśeṣataḥ (4)

Padma-uttara-khaṇda

Skiemuo ma reiškia "save įtvirtinantis ego" (klaidinga idėja laikyti save "veikiančiuoju"), o skiemuo na rodo jo užkirtimą. Taigi, siūlant nusilenkimus (namah) šis veiksmas anuliuoja besilenkiančio nepriklausomybę. Siela yra natūraliai pavaldi Visagaliam Viešpačiui, o jos vidinė prigimtis ir įgimta funkcija yra tarnauti Aukščiausiam Viešpačiui.Todėl visų veiksmų, atliekamų su mintimi: "Aš esu veikiantysis" derėtų visiškai atsisakyti. 

 

JM Sacinandana swamis apie guru

Mano kelionė į Indiją 2011 – Vrindavano Guru – Juodasis Šuo, lapkritis 2011.

Nenustygstu vietoje, kaip noriu papasakoti jums apie vieną iš mano išaukštintų šikša guru iš Vradžos: juodąjį šunį.
Viena rytą, kai Lalita kundos kairėje ramiai kartojau japą, išgirdau jį pirmą kartą. Jo intensyvi dejonė draskė širdį. Verksmas sklido už metalinių vartų kažkur mūsų ašramo gale. Jo dejonėje buvo justi kažkas stipraus, beveik žmogiško, kas iš karto privertė mane išeiti iš kambario pasižiūrėti ar galėčiau kuo nors padėti. Bet tuo metu, kai pravėriau vartus ieškodamas šuns, jis jau buvo dingęs.
Sekantį rytą jis grįžo, dejuodamas dar garsiau. Šį kartą jį užtikau. Šuo buvo vidutinio dydžio, o jo galva buvo nukreipta virš Radha-kundos į Lalita-kundhos pusę. Ak, jis raudojo, inkštė ir aimanavo. Jis buvo vienui vienas su savo širdgėla. Jis sugebėjo ištirpdyti dviejų beždžionių širdis, kurios dažniausiai būna gana egocentriškos. Jos priėjo prie šuns ir viena iš kairės, kita iš dešinės kuždėjo kaip mokėdamos padrąsinimus jam į ausis, glostydamos jo kaklą bei galvą, visaip bandė jį nuraminti. Scena buvo virpinanti širdį! Aš prisiminiau ištrauką iš Rumi eilėraščio :

Pasiklausyk, kaip šuo aimanuodamas šaukiasi šeimininko.
Šis verksmas yra juos jungiantis saitas.

yra meilės šunys
kurių vardų nežino niekas

paskirk savo gyvenimą,
kad būtum vienu iš jų.

Angl. klb.

“Listen to the moan of a dog for its master.
That whining is the connection.

There are love dogs

no one knows the names of.

Give your life
to be one of them.”

Žadinantis užuojautą šio šuns verksmas buvo nei kiek nepagrąžinta emocija, išreiškianti neribotą troškimą, kuris negali leisti būti ilgiau atidėliojamas.
Vos tik šuo suprato, jog aš jį stebiu pro vartus, jis greitai nusiramino, aiškiai sutrikdytas mano atėjimo be pakvietimo ir išėjo. Neklystu, mačiau ašaras jo akyse.
Praėjo kelios dienos – šuo nesirodė.
Ir tada aš jį vėl sutikau. Šį kartą Radha Gopinathos šventykloje ant tako, vedančio aplink Radha Kundą pabaigoje. Jis tyliai sėdėjo priešais dievybes, ir tik tos nuostabios ašaros spindėjo jo akyse.  Šį kartą aš nenorėjau jo sutrukdyti ir sugadinti jo ekstazės.
Stovėdamas priešais šventyklą supratau, jog kai išvydau jį pirmą kartą drauge su beždžionėmis, jis žiūrėjo virš dviejų ežerų tiesiai į šventyklą. Nebuvo jokių abejonių, kam buvo skirtas jo verksmas.

Šis šuo yra vienas iš mano guru, kuris patvirtino Šrilos Prabhupados mokymą: vienintelė kaina už Krišnos sąmonę yra tavo nuoširdžios ašaros. Ašaros, kuriomis apsilieji ilgėdamasis Vrindavano miško karaliaus ir karalienės, Šri Šri Radha ir Krišnos.

 

Nuostabi tikra istorija

Papasakojo Indradyumna Svamis

Pamenu kaip kartą Kalėdų maratoną mes darėme Paryžiuje, ir mes siųsdavome bhaktus platinti į traukinių stotis. Merginos platindavo knygas traukiniuose prieš jiems išvažiuojant. Vos tik traukinys pradėdavo judėti, jos iššokdavo. Buvo viena jauna mergina iš Prancūzijos - maža, labai graži, gležna. Pamenu kokia ji buvo šauni knygų platintoja. Jai pasitaikė prieiti prie vieno vyro traukinio kupė.

Ji įėjo į kupė ir padavė jam knygą “Krišna Aukščiausias Dievo asmuo”. Jis sekundę pasižiūrėjo į ją, tada paėmė knygą, ir kadangi jis buvo stiprokas vyrukas, perplėšė knygą beveik pusiau. Tada jis numetė ją ant žemės, atsistojo ir pradėjo ją trypti. Mergina apsipylė ašaromis. O jis buvo toks demonas, jog pagriebė ją už plaukų ir nusitempė per kupė ir išsviedė iš traukinio. Traukinys tik ką pradėjo važiuoti, o jis išmetė ją lauk. Ji išsinarino petį, plaukai ir kaklas buvo kruvini. Ji keletą savaičių turėjo mėlynę. Man atrodo, jai skilo kaulas. Aš buvau netoliese ir kažkas atbėgo manęs pakviesti. Taigi, kai atėjau, mes ją nunešėme į šventyklą. Mes keikėme tą vyrą. Mes jį prakeikėme. Bet vis dėlto, buvo maratonas ir po keturių dienų mergina vėl grįžo prie knygų platinimo.

 

Reportažas iš Vrindavano

Vrindavanas, jo gamta, gatvės, žmonės ir gyvūnai. Medžiaga filmuota lietuvių vaišnavų kelionės po Indiją 2011 spalio lapkričio mėn. metu. Bus daugiau reportažų. Sekite naujienas www.krishna.lt

 

Naujos knygos lietuvių kalba!!!!!

Išleistos naujos knygos lietuvių kalba! Ta proga skelbiame akciją atrakciją!

SRIMAD BHAGAVATAM Į NAMUS!

Atvešime jums naujų knygų komplektą į tiesiai į namus:
Srimad Bhagavatam 3 giesmė 1dalis (Šrila Prabhupada)
Srimad Bhagavatam 3 giesmė 2dalis (Šrila Prabhupada)
Dharma (Šrila Prabhupada)
Indijos didybė (Styvas Rosen)
Gyvenimas po gyvenimo (Šrila Prabhupada)

Komplektas tik 40lt ir tiesiai į namus.
Galite užsisakyti  SMS žinute ar skambinti nr. 860531933, kviesti Vaišnavi.
arba rašyti el.p Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
Parašykite savo adresą ir kada jums patogu sulaukti knygų:)

 

Hari He Doyāl Mor

Dainya O Prapatti - "Nuolankumas ir atsidavimas su pasiaukojimu"
autorius - nežinomas Vaiṣṇavas poetas

hari he doyāl mor jaya rādhā-nāth
bāro bāro ei-bāro loho nija sāth

bahu yoni bhrami' nātha! loinu śaraṇ
nija-gue kṛpā koro' adhama-tāraṇ

jagata-kāraṇa tumi jagata-jīvan
tomā chāḍā kār nāhi he rādhā-ramaṇ

bhuvana-maṅgala tumi bhuvaner pati
tumi upekhile nātha, ki hoibe gati

bhāviyā dekhinu ei jagata-mājhāre
tomā binā keho nāhi e dāse uddhāre

(1) O Hari! O mano gailestingasis Viešpatie! Visa šlovė Tau, Rādhos Viešpatie! Vis meldžiau ir meldžiau Tavęs, o dabar dar kartą prašau, priimk mane kaip savo.

(2) Viešpatie! Be jokios vilties gimdamas vėl ir vėl, dabar aš atėjau Tavo prieglobsčio. Prašau, parodyk savo gailestingą prigimtį ir išvaduok šią apgailėtiną sielą.

(3) Tu esi visatos priežastis ir jos gyvybė. Be Tavęs, Rādhos mylimasis, nėra kito prieglobsčio.

(4) Tu suteiki pasauliui palankumo. Tu taip pat esi visų pasaulių šeimininkas. Viešpatie, kas atsitiks su manim, jei mane paliksi?

(5) Apsvarstęs savo keblią padėtį, aš supratau, kad šiame pasaulyje be Tavęs nėra nė vieno, kuris galėtų išvaduoti šį tarną.

Daugiau tradicinių ir netradicinių bhadžanų galima rasti šiame dainyne.

 

Įsitikinimas

Brangus Šrila Prabhupada, mes pasikliausime tavais nurodymais ir kasdieną eisime pamokslauti. Pamokslausime ir skleisime visur kur tik įmanoma ir neįmanoma šia nuostabią žinią apie krišna-premą. Tokiu būdu Krišnos sąmonės judėjimas bus nenugalimas ir mes būsime patenkinę savo dvasinį mokytoją, kuris amžinai pamokslauja ir skleidžia Viešpaties Čaitanjos misiją ir šoka ekstazėje.

Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė
Harė Rama   Harė Rama  Rama Rama  Harė Harė

(iš vyasa pudžos, Klivlendo šventykla 1974m.)

 

Dina Bandhu Vrindavane, III dalis

Tęsiame vaizdo reportažus iš kelionės po Indiją. Šis reportažas jau ketvirtas apie Dina Bandhu prabhu, kuris yra Šrilos Prabhupados mokinys, ir tikras Vrindavano gyventojas. Jo pasakojimai apie Vrindavaną - neprilygstami.

Ankstesni reportažai čia: Radhos ir Krišnos vestuvės, Dina Bandu Vrindavane, I dalis, Dina Bandu Vrindavane, II dalis.

Skanaus žiūrėjimo.

 

Dviem pirštais per trumpa

Šrila Vishwanatha Čakravarti Thakuro „Sārārtha Darśinī“ komentaras „Śrīmad Bhāgavatam“ 10.9.18

Jašoda norėjo pamokyti savo sūnų. Dėl savo atkaklumo ji nenorėjo atsisakyti minties surišti Viešpatį. Varžybose tarp Krišnos ir jo atsidavusio galiausiai laimi atsidavusiojo atkaklumas. Matydamas motinos Jašodos triūsą, Viešpats Krišna kupinas malonės atsisakė savo užsispyrimo ir leidosi būti surišamas. Krišnos malonė, kuri, kaip karalienė tarp visų kitų Krišnos galių, nustelbia jas visas, ištirpdo Viešpaties širdį ir paverčia ją minkšta tarsi sviestas. Krišnos malonės galios pasirodymas privertė jo satya-sankalpa-śakti -  transcendentinio ryžto energiją, ir vibhu-śakti, prabangos ir didybės energiją, akimirksniu pranykti.  Dviejų pirštų atstumą užpildė atsidavusiojo pastangos (pariśrama) ir Viešpaties nepriežastinė malonė  (kṛṣṇa-kṛpa). Bhakta-niṣṭha – tvirtas atsidavusiojo pasiryžimas, parodytas nenuilstančiomis pastangomis garbinant Viešpatį, ir sva-niṣṭha – Viešpaties nuolatinis pasiryžimas suteikti malonę, regint atsidavusiojo triūsą ir nuovargį – tai priežastys, leidusios surišti patį  Krišną.  Jei nebūtų buvę šių dviejų dalykų, virvė ir būtų likusi dviem pirštais per trumpa. Bet, kai kartu apsireiškia bhakta-niṣṭha ir sva-niṣṭha, Viešpatį galima surišti. Šiame žaidime Krišna parodė Jašodai, o kartu ir visam pasauliui, kad tik meilė gali surišti Viešpatį.

Iš sanskrito vertė Bhanu Svamis.

 

Dina Bandhu Vrindavane, II dalis

Tęsiame vaizdo reportažus iš kelionės po Indiją. Šis reportažas jau trečias apie Dina Bandhu prabhu, kuris yra Šrilos Prabhupados mokinys, ir tikras Vrindavano gyventojas. Jo pasakojimai apie Vrindavaną - neprilygstami.
Apie Dina Bandhu prabhu bus dar vienas video reportažas.
Skanaus žiūrėjimo
 

Dina Bandhu Vrindavane, I dalis

Kviečiame pasižiūrėti seriją vaizdo fragmentų iš Indijos. 2011 m. spalio 11-lapkričio 10 dienomis grupė bhaktų iš Lietuvos lankėsi piligrimystės kelionėje Indijoje. Vaišnavi dd. filmavo ryškiausias akimirkas. Šioje vaizdo reportažų serijoje pateikiama pagal temas suskirstyta jos filmuota medžiaga. Vaizdo kokybė pakankamai gera, todėl jei turite spartų interneto ryšį, galite atidaryti vaizdą youtube.com ir ten pasirinkti aukštos raiškos (HD 720p) transliaciją.

Ši vaizdo medžiaga apie Dina Bandhu prabhu, kuris yra Šrilos Prabhupados mokinys, ir tikras Vrindavano gyventojas. Jo pasakojimai apie Vrindavaną - neprilygstami. Čia, tiesą sakant, jau antroji dalis. Pirmoji dalis pasiekiama čia Radhos ir Krišnos vestuvės. Apie Dina Bandhu prabhu bus dar du video reportažai.

Skanaus žiūrėjimo

 

 

Radhos ir Krišnos vestuvės

Dina Bandhu pasakoja istoriją iš Brahma Vaivarta Puranos apie Radhos ir Krišnos vestuves Bhandiravane. Labai nuostabi istorija anglų kalba su vertimu į rusų kalbą.

 

Menas numirti slypi žinojime kaip gyventi

“Kaip tu?” - “Gerai, dėkui” (vertimas: “Nieko tragiško šiandien nenutiko” arba “Jaučiuosi siaubingai, bet kam tai rūpi?”)

Soren Kirkegaard yra sakes, jog žmonės leidžia savo gyvenimus tylioje neviltyje. Toks egzistencinis mastymas parodo, jog mūsų laimė tėra paviršutiniška, malonumai – ne kas kita, kaip akimirksniu praeinantis susijaudinimas – prošvaistėmis pasireiškiantis virpėjimas, staigus apsvaigimas, o mūsų tikroji padėtis yra nesiliaujanti kančia.

Vos tik sutaisę dantį, sutvarkę kompiuterį, išgiję po ligos, mes jaučiame palaimą. Bet be abejo yra malonumas, kuris yra daugiau nei skausmo nebuvimas. Jeigu akys gali išduoti mūsų mintis, protą arba būti sielos langais, tuomet kiekvieno žmogaus veide galime pamatyti jo ar jos sąmonės būklę. Apsidairyk aplinkui. Ką matai?

Priešingai šiandieninio marketingo spaudimui įpiršti viską, kas greitai ir lengvai suvartojama, pradedant transportu, baigiant sausais pusryčiais, „Gīta“ siūlo kitos rūšies laimę (5.24), kuri susijusi labiau su vidiniu susitvardymu bei pasitenkinimu, nei su jauduliu, sužadintu narkotikais, seksu, šokiais, lenktynėmis, lošimu, sportu ar romanais. Visi šie dalykai turi savo pradžią ir pabaigą. Transcendentinė laimė subtilesnė, tačiau gilesne ir be to amžina, nepriklausanti nuo išorinių dirgiklių.

Senovinė išmintis sako, kad tokia laimė yra mūsų vidaus dalis. Kai kurie mokslininkai neurologai tai vadina “Dievo tašku” žmonių smegenyse, tačiau jį stimuliuojant dirbtinai galima pasiekti trumpai trunkantį apsvaigimą.

Kai kurie žmonės tokią “vidinę laimę” laiko tiesiog haliucinacija arba egoistišku bėgimu nuo tikrovės („Gīta“ 2.69). Kita vertus, pradedantieji transcendentalistai mano, kad racionalizmas ar kitaip mechanistinis–redukcionistinis požiūris yra išskirtinai žmogiškas išsigalvojimas.  Nepaisant didelės mokslo ir technologijų pažangos, išplėtusios mūsų namų jaukumo ribas, augantis vartotojiškumas prisideda prie beribių troškimų ir suteikia begalines pasirinkimo galimybes, kai anksčiau žmonės turėjo paprastą poreikių hierarchiją ir kelias paprastas pasirinkimo galimybes. “Progresas” dažnai laikomas abejotinu.

Mirimas yra tai, ką turime patirti, nors apie tikrą jo prigimtį dažnas nežino. Tačiau šio trumpo miego metu nusprendžiama mūsų ateitis.

Gyvenimas yra pasiruošimas mirčiai. Savo dainoje, “Menas numirti”, eks bitlas George Harrisonas aiškiai davė suprasti, kad žmogaus kasdienė, į ateitį nukreipta meditacija neturi atitverti mus nuo realybės, ar padaryti mus apkerpėjusiais bei  liguistais. Tai yra protingas pasiruošimas dangaus žydrynei, kuri mūsų laukia anapus.

Mukunda Gosvamis laikraščiui "Hindustan Times", 2011-10-27

 

Aindros prabhu kirtanas Vrindavane

Mažai girdėtas (ir matytas) Aindros prabhu kirtanas Vrindavane.

 

Ar Dievas taip pat romantikas?

"Śrīmad Bhāgavatam" 10.30.34:

[Śukadeva Gosvamis tęsė:] Viešpats Kṛṣṇa mėgavosi su šia gope, nors Jis mėgaujasi tik savyje, savyje yra patenkintas ir pilnas savyje. Tad priešybėmis Jis parodė paprastų geidulingų vyrų ir kietaširdžių moterų menkumą.

Paaiškinimas

Šis posmas tiesiogiai paneigia paviršutinišką kritiką, kurią materialistiški žmonės kartais nukreipia į Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus. Filosofas Aristotelis teigė, kad įprasta veikla neverta Dievo, ir su šia mintimi kai kurie žmonės teigia, kad Viešpaties Kṛṣṇos veikla panaši į paprastų žmonių, todėl Jis negali būti Absoliuti Tiesa.

Tačiau šiame posme Śukadeva Gosvāmis pabrėžtinai pažymi, kad Viešpaties Kṛṣṇos veiksmai grindžiami dvasinio vidinio pasitenkinimo suteikta laisve.   Šį faktą čia pažymi terminai: ātma-rata, ātmārāma ir akhaṇḍita. Paprastiems žmonėms nesuvokiama, kad žavaus jauno vaikino ir gražios jaunos merginos romantiški santuokiniai santykiai miške, mėnesienos šviesoje, gali būti tyra veikla, be egoistinių norų ir geismo. Vis gi, nors Viešpats Kṛṣṇa yra nesuvokiamas paprastiems žmonėms, tie, kurie Jį myli, gali lengvai suprasti absoliučią, tyrą Jo veiklos prigimtį.

Kažkas gali ginčytis, kad "grožis yra tik stebinčiojo akyje", todėl Kṛṣṇos bhaktai tik įsivaizduoja, kad Viešpaties veikla yra tyra. Šis argumentas neatsižvelgia į daugelį svarbių faktų. Visų pirma, Kṛṣṇos sąmonės, meilės Kṛṣṇai ugdymo kelias, reikalauja, kad bhaktas griežtai laikytųsi keturių reguliatyvių principų: jokių neleistinų lytinių santykių, jokių azartinių žaidimų, jokių kvaišalų ar svaigalų, jokios mėsos, žuvies ar kiaušinių. Kai žmogus atsikrato materialaus geismo ir pakyla iki laisvės lygmens, kur nebėra materialių norų, tada jis supranta absoliutų Viešpaties Kṛṣṇos grožį. Šis procesas nėra vien teorija: jį praktikavo ir tobulumą pasiekė daugybė tūkstančių didžių išminčių, kurie paliko mums puikų pavyzdį ir savo nuostabius pamokymus apie Kṛṣṇos sąmonės kelią.

Tikrai, grožis yra stebinčiojo akyje. Tačiau tikrą grožį suvokia sielos, o ne materialaus kūno geidulinga akis. Todėl Vedų raštai nuolat pabrėžia, kad tik išsilaisvinę iš materialių siekių, tyros sielos akimi, sutepta meile Dievui, gali pamatyti Viešpaties Kṛṣṇos grožį. Galiausiai, galima būtų pažymėti, kad, suvokęs Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus, žmogus išsilaisvina nuo visų lytinio troškimo atspalvių. Tai tokia proto būsena, kurią vargu ar galima būtų pasiekti medituojant į materialius lytinius santykius.

Ir paskutinė pastaba: Santuokiniai Kṛṣṇos žaidimai tobulai patvirtina Jo, kaip Aukščiausios Absoliučios Tiesos padėtį. Vedānta teigia, kad Absoliuti Tiesa yra visa ko šaltinis, todėl Absoliutui tikrai negali trūkti ko nors iš šio pasaulio gražių dalykų. Tik todėl, kad romantiški santykiai Absoliute  egzistuoja  tyru dvasiniu pavidalu, jie gali pasireikšti šiame pasaulyje iškreiptu, materialiu pavidalu. Taigi, negalima kategoriškai atmesti šio pasaulio grožio. Priešingai, grožį reikėtų suvokti jo tyru, dvasiniu pavidalu.

Nuo laiko pradžios vyrus ir moteris įkvėpdavo poetinis romantinio meno žavesys. Deja, šiame pasaulyje romantika paprastai sukelia gniuždantį nusivylimą, kylantį dėl širdies pokyčių arba mirties. Tad, nors iš pradžių romantiški santykiai gali atrodyti gražūs ir malonūs, galiausiai juos sugadina materialios gamtos puolimas. Visgi, visiškai atmesti romantikos idėją būtų neprotinga. Priešingai, turėtume pripažinti santuokinį potraukį absoliučiu, tobulu, tyru pavidalu, kuris egzistuoja Dievuje, ir kuris  neturi materialaus geismo ar savanaudiškumo atspalvio. Šis tyras santuokinis potraukis - Aukščiausios Tiesos aukščiausias grožis ir malonumas, apie kurį mes skaitome „Śrīmad-Bhāgavatam“ puslapiuose.

 

Kas blogai su tuo žmogum?

Ištrauka iš Giriraj Svamio paskaitos per Nrisimha Čaturdaši, 2011.05.16, New Dvaraka.

"Jei matome ką nors rodantį blogas savybes arba žemus polinkius, mes turėtume manyti, kad šis žmogus negavo Vaišnavų malonės - štai kodėl jis yra toks. Jei kas nors iš Vaišnavų būtų jam gailestingas, tada jis galėtų pasikeisti. Taigi, mes nekaltiname kitų dėl jų padėties - materialiame pasaulyje kiekvienas yra sąlygotas. Bet mes turėtume manyti, kad šiam žmogui reikia Vaišnavų malonės. Ir tada, ar aš esu tas Vaišnavas? Žinoma, nei vienas vaišnavas nemano, kad jis yra vaišnavas, bet mes turėtume galvoti, "Aš stengiuosi būti vaišnavų tarnu. Ar aš esu tas tarnas, kuris bandys suteikti šiam asmeniui bent truputį malonės, kurią aš gavau iš savo dvasinio mokytojo?" Tada nebelieka klausimo apie tai, kas negerai su tuo kitu žmogumi; liko tik klausimas apie mane - "Ar aš esu tinkamas mano dvasinio mokytojo ir guru paramparos tarnas, kad galėčiau jų malonę išplėsti ir šiam varganam žmogui?" Tokia turėtų būti mūsų kontempliacija".

 

Krišnos pėdų saldumas

 

JŠ Bhakti Purušottama Svamis vienoje paskaitoje kalbėjo apie vieną iš priežasčių, kodėl žmonės niekada netaps Dievu, nors taip stengiasi. Visi žmonės nori būti kaip galima didesni, pasiekti kaip galima aukštesnę padėtį. Niekas nenori būti mažas. Dievas, gi, kuris yra pats didžiausias, yra taip pat ir pats mažiausias. Ir ne tik, kad jis yra pats mažiausias, jis mėgaujasi tokia padėtimi. Būdamas viso pasaulio mokytoju (guru), jis nebijo būti ir mažu vaiku, kuris čiulpia savo paties pėdos pirštą. Apie tai kalba Devahūti, Kapiladevos motina posme iš Śrīmad Bhāgavatam 3.33.4:

sa tvaṁ bhṛto me jaṭhareṇa nātha
kathaḿ nu yasyodara etad āsīt
viśvaḿ yugānte vaṭa-patra ekaḥ
śete sma māyā-śiśur ańghri-pānaḥ

"Kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Tu gimei iš mano pilvo. O mano Viešpatie, kaip tai įmanoma aukščiausiajam, kurio pilve glūdi visas kosminis pasaulis? Atsakymas yra, kad tai įmanoma, nes epochos pabaigoje Tu guliesi ant banjano medžio lapo, kaip mažas kūdikis, ir čiulpi Savo lotosinės pėdos pirštą."

Prabhupados komentaras:

Naikinimo metu Viešpats kartais pasirodo kaip mažas kūdikis, gulintis ant banjano medžio lapo, plūduriuojančio naikinimo vandenyse. Todėl Devahūti spėja: "Tai, jog Tu guli paprastos moters, tokios kaip aš, pilve, nėra nieko stebėtino. Tu gali atsigulti ant banjano medžio lapo, ir kaip mažas kūdikis plūduriuoti naikinimo vandenyse. TodTodėl nėra labai stebėtina, kad Tu gali atsigulti į mano pilvą. Tu mus mokai, kad tie, kurie materialiame pasaulyje labai mėgsta vaikus, ir kurie šeimas kuria, norėdami mėgautis vaikais šeimoje, taip pat gali Aukščiausią Dievo Asmenį, turėti savo vaiku. O nuostabiausias dalykas yra tai, kad Viešpats pats kiša savo pėdos pirštą į burną."

Visi didieji išminčiai ir bhaktai visą energiją ir visą veiklą skiria tarnauti Viešpaties lotosinėms pėdoms, todėl turi būti tam tikras transcendentinis malonumas Jo lotosinių pėdų pirštuose. Viešpats čiulpia savo pėdos pirštą ragaudamas nektarą, kurio visada siekia Jo bhaktai. Kartais Aukščiausiasis Dievo Asmuo pats stebisi, kiek Jame yra transcendentinio malonumo, todėl, siekdamas patirti savo paties galias, jis kartais užima padėtį, kurioje ragauja pats save. Viešpats Čaitanja yra pats Kṛṣṇa, bet Jis nužengia kaip bhaktas, kad savyje patirtų transcendentinių skonių saldumą, kuriuo taip mėgaujasi Śrīmatī Rādhārāṇī, geriausia iš visų bhaktų.

 

 

Šrilos Prabhupados paskaita, BG 2.11

Kviečiame pasiklausyti paskaitos: Bhagavad Gita Kokia ji yra, 2 skyrius 11 posmas. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Įrašyta 1975 metų vasario 11 d. Meksiko.

 

Šrilos Prabhupados paskaita, BG 1.24-25

Kviečiame pasiklausyti paskaitos: Bhagavad gita, Kokia ji yra, 1 skyrius, 24-25 posmai. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Įrašyta 1973 metų liepos 20 dieną Londone.

 

Čaitanya Mahaprabhu - gailestingiausia avatara

Ištrauka iš Jo Šventenybės Niranjana Svamio paskaitos:

 

Neilgai trukus po to, kai Viešpats jam apreiškė savo formą, Sarvabhauma Bhattacarya sukūrė šimtą posmų, dabar žinomų kaip Sarvabhauma-śataka, šlovinančių Viešpatį Čaitanją. Jis turėjo tikrą talentą rašyti eiles todėl galėdavo tai daryti visiškai spontaniškai ir išreikšti savo mintis puikia gramatine forma. Sukūręs Sarvabhauma-śataką, jis taipogi sukūrė kitus du posmus, kuriuos mes ką tik perskaitėme. Tuo metu Sarvabhauma Bhattacarya jau buvo pripažintas kaip didis atsidavęs. Gopinatha Acarya, jo svainis, buvo laimingas matydamas, kad Sarvabhauma tapo didžiu Vaišnavu.

Sarvabhauma Bhattacarya parašė tuos posmus ant dviejų palmių lapų ir įdavė juos Džagadanandai ir Damodarai Panditui kartu su daug maha prasado, kurį Sarvabhauma surinko iš Viešpaties Džagannathos valgio likučių.

Dar prieš šį įvykį, vieną rytą, Sarvabhaumai Bhattacaryai tik prabudus iš miegų, Viešpats Čaitanja atnešė jam truputį maha prasado. Nors žmogui ir nederėtų valgyti prieš nusimaudant, išsivalant burną ir pilnai neapsivalius, Sarvabhauma Bhattacarya nedvejodamas paėmė maha prasadą iš Viešpaties rankos ir greitai įsidėjo sau į burną – padare tai, ko anksčiau niekada nedarydavo. Tačiau, kadangi jis tapo tikru atsidavusiu, jis gerai suprato maha prasado neįkainojamą vertę, kad jis niekuo nesiskiria nuo paties Viešpaties, ir dėlto spontaniškai ji pagerbė.

Viešpats Čaitanja labai nusistebėjo: „Sarvabhauma, tau tai nebūdinga!“ Ir tuomet Sarvabhauma Bhattacarya pradėjo cituoti ślokas iš šventraščių, sakančias, kad vos tiktai žmogus pamato maha prasadą, negalioja jokios aplinkybės, jokie kriterijai, ir bet kokiu atveju žmogus turėtų tučtuojau paimti maha ir jį pagerbti.

Tad Sarvabhauma Bhattacarya žinodamas, koks vertingas yra maha prasadas, nedelsdamas jį paėmė. Taigi, jis nusiuntė Džagannathos maha prasadą kartu su šiais dviem jo sukurtais posmais. Jis paprašė Damodaros Pandito ir Džagadanandos perduoti tai Viešpačiui Čaitanjai. Prieš įeidamas į namus, kur buvo apsistojęs Viešpats Čaitanja, Mukunda pamatė tuos palmių lapus. Perskaitęs, kas buvo parašyta ant kiekvieno iš jų, jis žinojo, ką Viešpats Čaitanja padarys. Todėl jis perrašė abu posmus ant namo sienos.

Tada Mukunda nusiuntė abu posmus kartu su maha prasadu Viešpačiui Čaitanjai. Kai Viešpats Čaitanja pamatė tuos du posmus, užrašytus ant palmių lapų, paėmęs lapus, jis tuoj pat juos perplėšė. Kodėl Jis taip pasielgė? Mes žinome kodėl. Dėl lygiai tos pačios priežasties, kodėl Mukunda žinojo, kaip Viešpats pasielgs ir iš anksto užrašė posmus ant sienos, kad Vaišnavai jų neprarastų. Jie paėmė išsaugotus posmus ir perskaitę apkabino juos savo širdyse.

 

Tardymas

 

Šrila Dživa Gosvamio "Gopala Čampu", aštunta purāṇa

adho-mukhī-kṛtya balād udūkhalaṁ
niviśya tasyopari cañcalekṣaṇam
kīśāya sarpir dadataṁ prasūḥ sutaṁ
vīkṣya smitaṁ prāpa tathā ca vismitam


Kai motina Jašoda pamatė, jog jos sūnus pasinaudojo savo galia, kad apverstų aukštyn kojomis grūstuvę ir tada ant jos atsisėdęs dalintų beždžionėms sviestą, ji nustebo ir švelniai nusišypsojo.

gūḍhaṁ pratasthe kṛta-moṣam ātmajaṁ
dhartuṁ prasūr eṣa nirīkṣya cādravat
prasiddhir eṣā khalu lokataḥ śataṁ
dṛśor mataṁ hartari bhartari dvayam

Kad sugautų savo sūnų, kuris elgėsi kaip vagis, ji sėlino prie jo. Tačiau jis pamatė ją iš tolo ir greitai pabėgo. Tai gerai žinomas faktas, kad vagis turi šimtus akių, o sargas turi tik dvi.

sa khalu dṛptaḥ śākhā-mṛgas tu navanītānāṁ tṛptaḥ paṭa-veṣṭita-yaṣṭim etāṁ dṛṣṭvā drutam eva śākhām ārūḍhaḥ.

Išdidi beždžionė, kuri jau buvo visiškai pasisotinusi gautu sviestu, staiga pamatė Motiną Jašodą einant link jo su lazda, rankoje, suvyniota į audinį, todėl ji greitai užlipo ant medžio šakos.

atha dravantaṁ sutam anvagāt prasūḥ
prasūna-vṛṣṭi-pratha-keśa-bandhanā
kva yāsi re coravareti jalpitā
nātisphuṭa-krandana-hāsa-sundaram

Matydama savo sūnų taip pat bėgantį šalin, Motina Jašoda pradėjo jį vytis, o gėlės įrištos į jos plaukus, išsibarstė visur aplink. "Kur tu nuo manęs pabėgsi, O vagių karaliau?" Išgirdęs tai, Krišna tuo pat metu pradėjo švelniai verkti ir gražiai šypsotis.

tokaṁ dhartuṁ sā samīpe ’pi śīghraṁ
dhāvantī tat prāpa dhāvan na mātā
prāgañcantaṁ vāyu-vegāt pratīcī
stokāmbhodaṁ yadvad ambhoda-vīthī

Nors ji bėgo arti jo, ji negalėjo jo sugauti, kaip didžiulė masė debesų vakaruose, vėjo pučiamų į rytus, negali pasivyti rytuose esančių nedidelių debesėlių.

atha pura-dvāraṁ na mātur gamana-dvāram iti matvā palāyana-grahilas tad-diśam eva jagrāha.
jananī tu tadānīṁ tatrājanatāṁ jānatī tam evānuyātavatī. tataś ca,
yadādravat pṛṣṭham anīkṣamāṇas
tadā na lebhe pṛthuko jananyā
yadā bhayād vīkṣitavān sa paścāt
tadā tayāsau jagṛhe kareṇa

Pažvelgęs į vienus vartus ir galvodamas, kad šių vartų Motina Jašoda nenaudoja, Krišna greitai nubėgo ta kryptimi. Motina Jašoda sekė paskui jį, ten, kur nebuvo žmonių. Kol Krišna bėgo nesidairydamas atgal, jo motina negalėjo jo sugauti. Tačiau, kai jis baimingai pažvelgė atgal, ji greitai sučiupo jį už rankos.
 
Kalendorius