Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Įėjimas



Komentarai
  • labai prasau nesmerkite iš pyrmo žvilksnio : :-)
  • as esu irmanto žemaičio dukra ir noriu pasakyti ka...
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
Pradžia

 

"Dualizmas yra pančiai iki išsivadavimo (mokšos) ir išmintis po išsivadavimo. Dualizmas siekiant bhakti yra saldesnis netgi nei nedualizmas." (Iš mangalacaranos „Advaitasiddhi Sara sangraha“, Madhusūdana Sarasvati, buvęs advaitinas)

 

Materialaus pasaulio palaikymas vaišnavų požiūriu

Palaikymas

„Śrīmad Bhāgavatam“ 2.10.1 išvardija dešimt temų, apie kurias kalbės Śukadeva Gosvāmis. Tarp jų sthiti (palaikymas) ir pośana (malonė) kalba apie tai, kad Viešpats Viṣṇu palaiko šį materialų pasaulį. Jīva Gosvāmis komentuodamas šiuos posmus sako:

Sthiti (arba sthanaṁ) parodo Viešpaties Viṣṇu pergalę, Jo sugebėjimą palaikyti tvarką visatoje.

Viešpaties Viṣṇu pergalė reiškia Jo viršenybę palaikant įvairias taisykles bei įstatymus gyvoms būtybėms Jo kūrinijoje. Ši funkcija parodo Jo pranašumą prieš Viešpatį Brahmā ir Viešpatį Śivą, kurie atitinkamai atsakingi už antrinį kūrimą ir naikinimą. Kad palaikytų visatą (sthiti), Viešpats įsikūnija kiekvieną epochą, kaip mini „Bhagavad-gīta“ (4.8):

paritrāṇāya sādhūnāṁ
vināśāya ca duṣkṛtām
dharma-saṁsthāpanārthāya
sambhavāmi yuge yuge

„Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau nedorėlius, taip pat kad atstatyčiau religijos principus, Aš pats nužengiu epocha po epochos.“

Viešpats Viṣṇu palaiko šį kosmosą suteikdamas kiekvienai gyvai būtybei jos padėtį ir funkcijas, vadinamas dharma. Viešpats Viṣṇu yra taip pat varnāśrama dharmos Dievybė. Viešpats Viṣṇu taip pat nustatė yajños – aukojimo procesą, kurio dėka gyvos būtybės gali palaikyti savo egzistenciją ir būti laimingos. Tie, kurie dalyvauja šiuose dviejuose procesuose: vykdydami pareigas, kylančias iš užimamos padėties, ir atlikdami aukų atnašavimus Viešpačiui bei pusdieviams, pelno Viešpaties malonę ir globą.

Viešpaties malonė, parodyta šventoms asmenybėms, gyvenančioms šioje kūrinijoje, yra vadinama pośana. Tai asmeninis Viešpaties dėmesys Jo bhaktams, pašventusiems savo gyvenimą meilės tarnystei Viešpačiui. Viešpats asmeniškai atneša tokiems atsidavusiems tai, ko jiems trūksta ir išsaugo tai, ką jie turi.

 

Pasaulio sukūrimas Vaišnavų požiūriu

Kas sukuria pasaulį?

Sankhyos pasekėjai sako, kad prakṛti (pradhāna) yra nepriklausoma materiali pasaulio priežastis. kaip pienas, kuris yra negyvas daiktas, savaime virsta rūgpieniu.

Vaišešikos pasekėjai sako, kad atomai yra materialioji priežastis.

„Vedānta sūtra“ 1.1.2 sako: janmādy asya yataḥ - kūrimas, palaikymas ir naikinimas kyla iš Dievo (brahmano). Toliau „Vedānta sūtra“ paaiškina, kad Dievas yra pasaulio veiksmingoji (efektyvioji), medžiaginė (materialioji) ir instrumentinė priežastis. Tai reiškia, kad Vienintelė realybė yra Dievas. Tai jis sukuria dvasinį ir materialų pasaulį iš savęs ir savimi, amžinai egzistuodamas keturiais pavidalais: savo asmeniniu pavidalu (svarūpa), dvasiniu pasauliu ir skaitlingais pavidalais jame (tad rūpa vaibhāva), gyvomis esybėmis (jīva) ir materija (pradhāna).

Lokavat tu līlā kaivalyam – „Dievas kuria pasaulį neturėdamas jokio motyvo. Nes tokia jo prigimtis ir žaidimas.“ („Vedānta sūtra“ 2.1.33)

„Pradžioje, mano brangusis, buvo tik jis vienintelis ir nebuvo nieko kito. Jis pagalvojo: „lai aš tapsiu daugeliu. Lai aš išaugsiu.“‘ („Chandogya Upaniṣad“ 6.2.1)

„Pradžioje visa tai buvo savastis, viena pati; nebuvo nieko kito, nei vieno mirksinčio. Jis pagalvojo: „Aš paskleisiu pasaulius.“ Ir jis paskleidė šiuos pasaulius.“ („Aitareya Upaniṣad“ 1.1.2)

„Brahmanas yra materialioji priežastis taip pat, nes šis požiūris neprieštarauja iliustracijai ir pasiūlymui, kurie yra pateikiami aptariamame Upaniṣados posme.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.23)

„Brahmanas yra operatyvioji ir materialioji visatos priežastis, nes yra teigiama, kad kūrimas vyksta jo valia ir ankstesnis kūrimas taip pat vyko jo valia.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.24)

„Jis užsinorėjo: „lai aš tapsiu daugeliu, lai aš tapsiu daugeliu, Lai aš išaugsiu.“ Jis mąstė apie save (kaip žmogus, atliekantis atgailą). Po to kai jis taip mąstė, jis paskleidė (sukūrė) visa tai kas yra. Paskleidęs tai, jis įžengė į tai. Įžengęs į tai jis tapo sat (tai kas apreikšta) ir tyat (tai kas neapreikšta).“ („Taitirīya Upaniṣad“ 2.6.1)

„Abu dalykai yra teigiami tiesiogiai, todėl Brahmanas yra tiek materialioji tiek operatyvioji priežastis.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.25)

„Kas buvo medis ir kas mediena iš tiesų, iš ko tas medis padarytas, iš ko jie sukūrė žemę ir dangų? Taip, savo dvasioje klausinėja išminčiai, ant ko jis stovėjo, kai jis įkurdino visus dalykus.“ Brahmanas buvo mediena, Brahmanas buvo medis iš kurio jie suformavo dangų ir žemę; Taip, garbūs išminčiai, sakau jums, jis stovėjo ant Brahmano, laikančio pasaulius. („Ṛg Veda“ 1.81.4) ir „Taitirīya Brahmana“ 2.8.9.6)

Čia klausimas ir atsakymas parodo, kad Brahmanas yra tiek materialioji tiek operatyvioji visatos priežastis. Medis čia reiškia materialioji priežastis, o jos pasekmės yra dangus ir žemė.

Pasaulio Viešpats sukūrė dangų ir žemę iš medžio, kuris buvo materialioji priežastis, o tas medis buvo Jis pats. „Jie sukūrė“ yra daugiskaita, bet prasmė yra "jis sukūrė.“ Daugiskaita naudojam vienam Viešpačiui yra leistina Vedose. Klausimas užduodamas pasauliečio požiūriu: kas buvo medis, kas buvo medžio atrama, kas buvo visatos atrama, kokias medžiagas ir instrumentus naudojo Brahmanas kurdamas. Į visus šiuos pasaulietinius klausimus pateikiamas transcendentinis atsakymas, kuris parodo, kad Brahmano negalima vertinti materialiu požiūriu. Jis yra transcendentinis savo atributais ir sandara, ir todėl Jis yra tiek operatyvioji, tiek materialioji visatos priežastis.

„Brahmanas yra operatyvioji ir materialioji visatos priežastis, nes jis pats save tokiu padaro transformuodamas save į visatą.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.26)

 

Materiali egzistencija

Išvaduotos ir sąlygotos sielos

Jīvos egzistuoja dviejose būsenose: išvaduotame būvyje (mukta-daśā) ir materialaus sukaustymo būvyje (saṁsāra-baddha-daśā). Jīvos, kurios yra tyri Śrī Kṛṣṇos bhaktai ir kurių niekuomet nesupančiojo māyā, arba kurios išsivadavo iš materialios egzistencijos Kṛṣṇos malonės dėka, vadinamos mukta-jīvomis. Išvaduotas egzistencijos būvis vadinamas mukta-daśā. Iš kitos pusės baddha-jīvos yra tos, kurios užmiršo Śrī Kṛṣṇą ir yra māyos naguose nuo neatmenamų laikų. Jų sąlygota egzistencija vadinama saṁsāra-baddha-daśā. Jīvos, laisvos nuo māyos, vadinamos cinmaya – visiškai dvasinės, o jų gyvenimo esmė yra tarnystė Kṛṣṇai (kṛṣṇa-dāsya). Jie gyvena ne šiame materialiame pasaulyje, o viename iš tyrų dvasinių pasaulių, tokių kaip Goloka, Vaikuṇṭha arba Vṛndāvanas. Jīvų, laisvų nuo māyos, yra nesuskaičiuojama gausybė.[1]

Kaip māyā suriša sielas?

Māyos surištų sielų taip pat yra nesuskaičiuojama gausybė. Jos nusisuko nuo Kṛṣṇos (kṛṣṇa-vimukhatā), todėl Kṛṣṇos šešėlinė energija (chāya-śakti) arba māyā, surišo jas savo trigubomis virvėmis, padarytomis iš trijų materialios gamtos savybių: sattva-guṇos (dorybės), rajo-guṇos (aistros) ir tamo-guṇos (neišmanymo). Sąlygotos sielos patenka į pačius įvairiausius egzistencijos būvius, priklausomai nuo šių gunų įtakos proporcijų. Tik pagalvokite apie jīvų kūnų, nuotaikų, išvaizdų, prigimčių, gyvenimo sąlygų ir judėjimo įvairovę.[2]

Kas yra materiali egzistencija?

Kai jīva patenka į materialią egzistenciją, ji įgyja naujo tipo ego. Tyrame egzistencijos būvyje jīvos ego reiškia: „Aš esu Kṛṣṇos tarnas“, tačiau sąlygotame būvyje atsiranda daugybė skirtingų ego tipų, kurie verčia gyvą būtybę mąstyti: „aš esu žmogus“, „aš esu devatā“, „aš esu gyvulys“, „aš esu karalius“, „aš esu brāhmanas“, „aš esu neliečiamasis“, „aš esu ligonis“, „aš esu alkanas“, „aš esu paniekintas“, „aš esu dosnus“, „aš esu vyras“, „aš esu žmona“, „aš esu tėvas“, „aš esu sūnus“, „aš esu draugas“, „aš esu mokslininkas“, „aš esu gražus“, „aš esu turtingas“, „aš esu vargšas“, „aš esu laimingas“, „aš esu liūdnas“, „aš esu stiprus“, „aš esu silpnas“. Šios nuotaikos vadinamos ahaṁtā, pažodžiui tai reiškia „aš“ pojūtis arba klaidingas ego.

Be šios ahaṁtā yra kita funkcija, vadinama mamatā („savininkiškumas“ arba pojūtis „mano“), kuri įsiskverbia į jīvos prigimtį.

Tokios nuotaikos pavyzdžiai yra: „Tai mano namas“, „tai mano nuosavybė“, „tai mano turtas“, „tai mano kūnas“, „tai mano vaikai“, „tai mano žmona“, „tai mano vyras“, „tai mano tėvas“, „tai mano motina“, „tai mano kasta“, „tai mano rasė“, „tai mano jėga“, „tai mano grožis“, „tai mano savybės“, „tai mano išsilavinimas“, „tai mano atsižadėjimas“, „tai mano žinios“, „tai mano išmintis“, „tai mano darbas“, „tai mano tarnai ir pavaldiniai“.

Visas šis kolosalus reikalas, paleidžiantis „aš“ ir „mano“ mechanizmą, vadinamas saṁsāra (materiali egzistencija).

Sampratos „aš“ ir „mano“ egzistuoja ir išvaduotame būvyje, tačiau čia jos dvasinės ir neturi jokių trūkumų. Išvaduota siela dvasiniame pasaulyje suvokia savo tyrą prigimtį tiksliai taip, kaip ją sukūrė Bhagavānas. Dvasinėje buveinėje veikia įvairūs tikro ego tipai, iš kurių kiekvienas turi sau būdingą „aš“ pojūtį, todėl ten taip pat yra daugybė tipų cid-rasos, transcendentinių jausmų mainų. Visi skirtingi dvasiniai reikmenys (cinmaya upakarana), sukuriantys konstitucinius rasos elementus, patenka į „mano“ kategoriją.[3]

Kuo blogos įvairios „aš“ ir „mano“ sampratos sąlygotame būvyje?

Tyrame būvyje sampratos „aš“ ir „mano“ yra tikros, o materialioje egzistencijoje jos yra įsivaizduojamos, primestos gyvai būtybei. Tai reiškia, kad šios sampratos nėra tikri jīvos aspektai, bet yra viso labo tik klaidingos tapatybės ir santykiai. Atitinkamai, visa materialių tapatybių įvairovė materialioje egzistencijoje yra nepastovi ir nereali, ir sukelia tik momentinę laimę ir kančią.[4]

Mahabhārata apie materialią egzistenciją

Mahabharatoje, 11 knygoje 5-6 dalyse, pasakojama istorija apie materialią egzistenciją:

Vidura tarė: „Vienas brāhmanas, gyvenantis didžiuliame pasaulyje, kartą atsidūrė dideliame, neįžengiamame miške, knibždančiame plėšrių žvėrių. Iš visų pusių puolė liūtai ir kiti žvėrys, dideli kaip drambliai. Visi jie garsiai riaumojo. Tokia buvo šio miško ypatybė, dėl kurios pats Yama jo bijotų. Dairantis po šį mišką, brāhmano širdis labai sunerimo. Jo plaukai pasistojo piestu, o kartu pasirodė ir kiti baimės požymiai.  Pakliuvęs į mišką, jis pradėjo lakstyti šen bei ten, žvalgydamasis visomis kryptimis, ieškodamas prieglobsčio. Norėdamas išvengti šių baisių padarų, jis bėgo išsigandęs. Tačiau jam nepavyko atitrūkti ar išsilaisvinti nuo jų. Tuomet jis pamatė, kad šį siaubingą mišką juosia tinklas, ir kad baisi moteris stovi ten, ištiesusi rankas. Šis didelis miškas taip pat buvo apsuptas daugybės bauginančių penkiagalvių gyvačių, aukštų kaip uolos, liečiančių dangų.  Miške buvo duobė, kurios anga buvo padengta daugybės kietų ir nelanksčių vijoklių bei augalų. Beklaidžiodamas brāhmanas įkrito į šią nematomą duobę. Jis susipainiojo tarp vijoklių, tankiai susipynusių tarpusavy, ir atrodė tarsi didelis duonmedžio vaisius, kabantis ant stiebelio.  Jis kabėjo taip, pėdomis į viršų, o galva žemyn. Kol jis buvo tokioje pozoje, jį užpuolė kitos nelaimės. Duobės dugne jis pastebėjo didelę ir galingą gyvatę. Šalia duobės jis taip pat pamatė milžinišką dramblį. Dramblys buvo tamsios spalvos ir turėjo šešis veidus bei dvylika kojų. Gyvūnas po truputį artinosi prie duobės, padengtos vijokliais ir medžiais. Tarp medžio (augusio prie duobės krašto) šakelių skraidė daugybė baisių bičių, nesenai gėrusių medaus, surinkto koryje, aplink kurį skaidė didelis spiečius. Vėl ir vėl jis svajojo paragauti šio medaus, kuris nors ir saldus visoms būtybėms, patrauklus tik vaikams. Medus (surinktas koryje) daugybe srovelių tekėjo žemyn. Žmogus, kabantis duobėje, nuolat gėrė šias sroveles. Tačiau gerdamas medų tokioje apgailėtinoje situacijoje, jis niekaip negalėjo numalšinti troškulio. Nepasotintas išgertu medumi, žmogus norėjo vis daugiau. Net ir tuomet jis nepasidarė abejingas gyvenimui. Net ir čia žmogus tikėjosi gyventi toliau. Juodos ir baltos žiurkės graužė šio medžio šaknis. Žmogus bijojo plėšrūnų, baisios moters miško pakrašty, gyvatės duobės dugne, dramblio prie duobės krašto, bijojo, kad medis nugrius, pagraužtas žiurkių ir galiausiai bijojo bičių, skraidančių aplink ir geriančių medų. Tokioje būklėje jis leido laiką laukiniame miške, praradęs visus pojūčius, bet neprarasdamas vilties pratęsti savo gyvenimą.“

Dhṛtarāṣṭra tarė: „Vaje, didelė buvo to žmogaus kančia ir skausmo kupinas jo gyvenimas! Pasakyk man, geriausias iš pasakotojų, iš kur tas jo prisirišimas prie gyvenimo ir kur jo laimė? Kur tas kraštas, toks nepalankus dorybei, kuriame gyvena šis žmogus? O, pasakyk man, kaip gali šis žmogus išsivaduoti iš tokio didelio siaubo? Pasakyk man visa tai! Mes dėl jo kažkaip pasistengsime. Mano užuojauta buvo stipriai sujaudinta, išgirdus apie sunkumus, neleidžiančius jam išsigelbėti!“

Vidura tarė: „Žmonės, išmanantys mokṣos religiją, o karaliau, cituoja šią istoriją kaip palyginimą. Supratęs teisingai šią istoriją, žmogus gali pasiekti palaimą pomirtiniuose pasauliuose. Laukinė gamta yra didysis pasaulis. Neįžengiamas miškas jame yra ribota mūsų gyvenimo sfera. Plėšrūnai, kurie buvo paminėti, yra ligos, kurios mus puola. Milžinišką moterį, gyvenančią miške, išminčiai vadina senatve, sunaikinančia kūno grožį ir spindesį. Duobe yra vadinamas kūnas, arba visų įkūnytų būtybių fiziniai rėmai. Milžiniška gyvatė duobės dugne yra laikas – visų įkūnytųjų būtybių naikintojas. Iš tiesų laikas yra pasaulio naikintojas. Vijoklių pynės, augančios virš duobės, ant kurių tas žmogus kybojo žemyn galva, yra gyvenimo troškimai, kuriuos puoselėja visos gyvos būtybės. Šešiagalvis dramblys, o karaliau, einantis prie medžio ant duobės krašto, yra metai. Jo šeši veidai yra metų laikai, o jo dvylika kojų yra dvylika mėnesių. Žiurkės ir gyvatės, graužiančios medį, yra dienos ir naktys, trumpinančios visų gyvų būtybių gyvenimo trukmę. Bitės, šioje istorijoje, yra mūsų troškimai.  Iš korių tekančio medaus srovelės yra malonumai, patiriami tenkinant troškimus, prie kurių žmonės taip stipriai prisirišę. Išminčiai žino, jog gyvenimo eiga yra būtent tokia. Tokio žinojimo dėka jie gali sutraukyti gyvenimo pančius.“

 

Srimad Bhagavatam 1.7.13-14

Šrilos Prabhupados paskaita iš Šrimad Bhagavatam 1.7.13-14. 1976 m. rugsėjo 12 d. Vrindavanas.

 

Šrimad Bhagavatam 7.9.54 - Daugiau jokių troškimų

Šrimad Bhagavatam paskaita, 7.9.54, Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A. C. Bhaktivedanta Svami Prabhupada. Įrašyta 1976 m. balandžio 9 d., Vrindavane.

 

Dievas neturi nieko, nes jis yra viskas

Vienas iš tų genialių (gilių) posmų bei komentarų iš Śrīmad-Bhāgavatam. Komentaras yra jungtinis: pradžia Višvanātha Čakravarti Thākuro, o pabaiga Hridayananda Dās Gosvāmio.

Śrīmad Bhāgavatam, Pokalbis tarp Krišnos ir Rukmini, 10.60.37:

niṣkiñcano nanu bhavān na yato 'sti kiñcid
yasmai baliṁ bali-bhujo 'pi haranty ajādyāḥ
na tvā vidanty asu-tṛpo 'ntakam āḍhyatāndhāḥ
preṣṭho bhavān bali-bhujām api te 'pi tubhyam

Tu neturi nieko, nes nėra nieko anapus Tavęs. Net didžiausi dievai, besimėgaujantys aukų atnašomis – Brahmā ir kiti – lenkiasi Tau. O tie, kuriuos apakino jų turtai, kurie paniro į juslių tenkinimą, neatpažįsta Tavęs mirties pavidalu. Tačiau dievams, priimantiems aukų atnašas, Tu esi pats brangiausias, kaip ir jie Tau.

KOMENTARAS:

Čia Śrīmatī Rukmiṇī-devī atsako į Viešpaties Kṛṣṇos teiginį 14-tame tekste:

niṣkiñcanā vayaṁ śaśvan
niṣkiñcana-jana-priyāḥ
tasmāt prāyeṇa na hy āḍhyā
māṁ bhajanti su-madhyame

„Mes neturime materialios nuosavybės ir Mes esame brangūs tiems, kurie taip pat nieko neturi. Todėl, lieknaliemene, turtuoliai vargiai garbina Mane.“

Karalienė Rukmiṇī pradeda savo teiginius sakydama niṣkiñcano nanu, „Tu iš tiesų esi niṣkiñcana." Žodis kiñcana reiškia „kažkas“, o priešdėlis – nir - arba  kaip jis atrodo šiame posme - niṣ - parodo neigimą. Tokiu būdu įprastine prasme žodis niṣkiñcana reiškia „tas, kuris kažko neturi,“ arba kitais žodžiais, „tas, kuris neturi nieko.“

Tačiau šiame posme Karalienė Rukmiṇī sako, kad Viešpats Kṛṣṇa „neturi nieko“ ne todėl, kad jis yra skurdžius, o todėl, kad Jis pats yra viskas. Kitaip tariant, kadangi Kṛṣṇa yra Absoliuti Tiesa, viskas kas egzistuoja, egzistuoja Jame.  Nėra jokio kito dalyko, kažko anapus Viešpaties egzistencijos, ką Jis galėtų turėti. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti namą arba automobilį arba vaiką arba pinigų, bet nei vienas iš šių dalykų netampa pačiu žmogumi: Jie egzistuoja anapus jo. Mes sakome, kad jis juos turi tik ta prasme, kad jis gali juos kontroliuoti. Bet Viešpats ne tik kontroliuoja savo kūriniją: Jo kūrinija iš tiesų egzistuoja Jame. Todėl nėra nieko anapus Jo, ką Jis galėtų turėti lygiai taip pat, kaip mes turime išorinius objektus.

Ācāryos paaiškina žodį niṣkiñcana taip: Teiginys, kad žmogus turi kažką numato, kad jis neturi visko.

Kitaip tariant, jei mes sakome, kad žmogus turi kažkokią nuosavybę, mes turime omeny, kad jis neturi visos nuosavybės, o greičiau tik kažkokią konkrečią nuosavybę. Standartinis Amerikiečių žodynas apibrėžia žodį „some“ (kažkas) kaip „tam tikrą neapibrėžtą ar neapibūdintą skaičių ar kiekį ir pan. kaip skirtingą nuo likusios visumos.“ Sanskrito žodis kiñcana perteikia tą pačią prasmę dalinį visumos kiekį. Tokiu būdu Viešpats Kṛṣṇa yra vadinamas niṣkiñcana tam, kad paneigti idėją, jog Jis turi tik kažkokį kiekį grožio, šlovės, turtų, intelekto ar kitų vertybių. Greičiau, Jis turi begalinį grožį, begalinį intelektą, begalinius turtus ir taip toliau. Taip yra todėl, kad Jis yra Absoliuti Tiesa.

Śrīla Prabhupāda pradeda savo įvadą Śrīmad-Bhāgavatam pirmai giesmei teiginiu, kuris gana svarbus mūsų dabartinei diskusijai: „Dievo ir Absoliučios Tiesos sampratos nėra to paties lygio. „Śrīmad-Bhāgavatam“ taikosi į Absoliučią Tiesą. Dievo samprata kalba nurodo valdovą, o Absoliučios tiesos samprata nurodo summum bonum, arba galutinį visų energijų šaltinį.“ Čia Śrīla Prabhupāda paliečia pamatinį filosofinį momentą. Dievas paprastai apibrėžiamas kaip „aukščiausia būtybė“ ir žodynas aukščiausią apibrėžia kaip (1) aukščiausias pagal rangą, galią, autoritetą ir t.t.; (2) aukščiausias pagal kokybę, pasiekimus, atlikimą ir t.t.; (3) aukščiausias pagal laipsnį; ir (4) paskutinis, galutinis. Visi šie apibrėžimai neišreiškia tinkamai absoliučios egzistencijos.

Pavyzdžiui, mes galime sakyti, kad kažkoks amerikietis yra visų turtingiausias ta prasme, kad jis yra turtingesnis už bet kokį kitą amerikietį. Arba mes galima kalbėti apie šalies Aukščiausiąjį Teismą, nors jis tikrai neturi absoliučios galios visais politiniais ir socialiniais klausimais, nes tose srityse dalijasi autoritetu su įstatymų leidyba bei prezidentu. Kitaip tariant, žodis „aukščiausias“ parodo geriausią hierarchijoje, todėl galima pamanyti, jog aukščiausia būtybė yra tiesiog geriausia arba didžiausia iš visų būtybių, o ne pats visų būtybių šaltinis, arba išties viso to, kas egzistuoja, šaltinis. Todėl Śrīla Prabhupāda tikslingai pažymi, kad Absoliučios Tiesos, Kṛṣṇos, samprata yra aukštesnė nei aukščiausios būtybės samprata, ir šis momentas labai svarbus norint aiškiai suvokti Vaiṣṇavų filosofiją.

Viešpats Kṛṣṇa nėra tiesiog aukščiausia būtybė: Jis yra absoliuti būtybė ir būtent tai pažymi Jo žmona. Todėl žodis niṣkiñcana nereiškia, kad Kṛṣṇa neturi turto, greičiau, kad Jis turi visus turtus. Ta prasme ji sutinka su apibrėžimu  niṣkiñcana, kurį Jis taiko sau.

14-tame tekste Viešpats Kṛṣṇa taip pat teigė: niṣkiñcana-jana-priyāḥ: "Aš esu brangus tiems, kurie nieko neturi.“ Tačiau čia karalienė Rukmiṇī pažymi, kad pusdieviai, turtingiausios sielos visatoje, reguliariai atnašauja Aukščiausiam Viešpačiui. Mes galime daryti prielaidą, jog pusdieviai, Viešpaties paskirti Jo atstovai, žino, kad viskas priklauso Jam ta prasme, kad viskas yra Jo dalis, kaip buvo paaiškinta aukščiau. Todėl teiginys niṣkiñcana-jana-priyāḥ yra teisingas ta prasme, jog neegzistuoja nieko kito išskyrus Viešpatį ir Jo galias. Tad nesvarbu kokie turtingi Viešpaties garbintojai, meilės veiksmu jie iš tiesų atnašauja Jam ne ką  kitą, o Jo paties energiją. Tos pačios idėjos pavyzdys yra žmogus, garbinantis Gangą ir atnašaujantis jai Gangos vandenį, arba vaikas, kuris gavęs pinigų iš savo tėvo, jo gimtadieniui nuperka dovaną. Tėvas pats sumoka už savo dovaną, tačiau iš tiesų jį domina vaiko meilė. Taip pat ir Aukščiausias Viešpats apreiškia kosmosą, o tuomet sąlygotos sielos kaupia įvairius Viešpaties kūrinijos dalykus. Doros sielos dalį geriausių surinktų dalykų vėl pasiūlo Viešpačiui kaip atnašą ir tokiu būdu apsivalo pačios. Kadangi visas kosmosas ir tai kas yra jame yra tiesiog Viešpaties energija, mes galime tarti, kad tie, kurie garbina Viešpatį, neturi nieko.

Paprasčiau kalbant, žmonės, besididžiuojantys savo didžiuliais turtais, nenusilenkia Dievui. Karalienė Rukmiṇī taip pat mini šiuos kvailius. Patenkinti savo laikinais kūnais, jie nesupranta juos persekiojančios dieviškos mirties galios. Tačiau pusdieviai, turtingiausios gyvos būtybės, reguliariai atnašauja Aukščiausiam Viešpačiui, todėl Viešpats jiems yra pats brangiausias, kaip teigiama aukščiau.

 

Širdies joga - Radhanatha Svamis

 

Viešpaties keliai nežinomi

Šis pokalbis iš Śrīmad Bhāgavatam 10.49.26-29 (Akrūra lankosi Hastinapure) parodo, kad, nors karalius Dhṛtarāṣṭra ir buvo aklas savo geradarių pamokymams, vis dėlto panašu, jog jis gana aiškiai suvokė savo fatališką vaidmenį Krišnos žaidimuose. Vėlgi, tai kelia klausimą apie laisvą valią ir lemtį. Ar tikrai Dhṛtarāṣṭra negalėjo nieko pakeisti ir taip išvengti brolžudiško karo? O gal Dhṛtarāṣṭra iš pat pradžių suvokė savo misiją ir nebuvo toks aklas, kaip kitiems atrodė? Juk Akrūra taip pat daugybę metų savo valia ir ištikimai tarnavo demoniškajam Kamsai, žinodamas, kad kažkada galės pasitarnauti Krišnai ypatingoje misijoje.

Dhṛtarāṣṭra tarė: O labdaros meistre, aš niekaip negaliu pasisotinti klausydamasis tavo palankių žodžių. Išties, aš esu tarsi mirtingasis, kuris gavo nemirtingo dievų nektaro. (26) Bet vis dėlto, malonusis Akrura, mano netvirta širdis yra šališka dėl meilės mano sūnums, todėl šie malonūs tavo žodžiai, negali likti joje ilgam, kaip žaibas negali ilgai pasilikti debesyje. (27)

Kas gali paneigti Aukščiausiojo Viešpaties paliepimus? Dabar Jis nužengė Yadu dinastijoje, kad sumažinti žemės naštą. (28)

Višvanatha Čakravarti Thakuro komentaras: Dhṛtarāṣṭra tarė: „Kas gali nusižengti Viešpaties nustatytai tvarkai (vidhi) bent kokiu būdu (anyatha)? Niekas negali. Tu esi geriausias įrodymas. Nepaisant tavo visų pamokymų, tu negali priversti manęs nuspręsti tinkamai.“

Akrura atsakė: „Bet tas pats Aukščiausias Viešpats dabar yra tavo paties dinastijoje!“

Dhṛtarāṣṭra atsakė žodžiu bhūmer (žemė). „Šis Viešpats dabar yra tavo namuose, ir Jis gimė Yadu dinastijoje, kad palengvintų žemės naštą. Todėl tu tiesiog turi grįžti pas Kṛṣṇą ir pranešti Jam, kad bandei paveikti mano protą, bet tau nepavyko.“

Aš pagarbiai lenkiuosi Jam, Aukščiausiam Dievo Asmeniui, kuris sukuria šią visatą nesuvokiamu Jo materialios galios veikimu ir tada, įžengdamas į savo kūriniją, paskleidžia įvairias gamtos guṇas. Iš Jo, kurio žaidimų prasmė yra nesuvokiama, kyla tiek supančiojantis gimimų ir mirčių ratas, tiek būdas iš jo išsivaduoti. (29)

Višvanatha Čakravarti Thakuro komentaras: Dhṛtarāṣṭra tuomet parodė savo pagarbą Viešpačiui: „Jis sukuria šią visatą nesuvokiamu Savo materialios energijos veikimu. Įžengęs į šią visatą, jis padalina guṇas į dorybę, aistrą ir neišmanymą. Aš pagarbiai lenkiuosi Aukščiausiam Viešpačiui, kuris išvaduoja iš samsaros rato, ir kurio žaidimus sunku suprasti. Akrura, Kṛṣṇa įkvėpė tave 'apšviesti Dhṛtarāṣṭrą‘, ir atsiuntė tave čia, kad mane pamokytum. O Kṛṣṇa įkvėpė ir mane: 'Neapsišviesk.' Kas gali suvokti Kṛṣṇos nesuvokiamų žaidimų prasmę? Ir nesakyk man, kad aš įpuoliau į samsaros ratą, nes aš žinau, kad ateityje Kṛṣṇa mane iš jo taip pat išvaduos (samsara cakra gati).“

 

Filmas apie Radha Raman šventyklą Vrindavane

Filmo autorius Sundara Madhava. Originalus video čia: https://www.youtube.com/watch?v=75oY2EFrCoY&feature=youtu.be

O čia vertimas į lietuvių kalbą:

 

Garso įrašai iš Vrindavano, 2015 pavasaris

Vrindavanas, Uttar Pradesh

Bhajanas Ašta Sakhi (aštuonių gopių) šventykloje, netoli Banke Bihari šventyklos, 2015-03-10:

Parikrama aplink Radha Damodaros šventyklą Vrindavane, 2015-03-11:

Bhajanas prie Raman Reti, Vradža, pakeliui į Gokulą, 2015-03-12:

Vakarinė programa Radha Raman šventykoje, 2015-03-12

Bhajanai vakare, po sandhya arati Radha Raman šventykoje, 2015-03-12

Bhajanai vakare, po sandhya arati Radha Raman šventykoje. Lijo stiprus lietus, o šventyklos salė be stogo. 2015-03-13:

Bhajanai vakare, po sandhya arati Radha Raman šventykoje, 2015-03-14:

Bhajanas Mor Kutire, Varšanoje, 2015-03-15. Visą dieną buvo šalta ir lijo lietus:

Vakarinė programa (arati ir bhajanai) Radha Raman šventykoje, 2015-03-15:

Sandhya arati, vakare, Radha Raman šventykoje, 2015-03-16:

Bhajanai po sandhya arati Radha Raman šventykoje, 2015-03-16:

Bhajanas vėlai vakare Radha Raman šventykoje, 2015-03-16:

Sandhya arati, vakare, Radha Raman šventykoje, 2015-03-17, paskutinė diena Indijoje ir Radha Raman šventykloje:

 

Garso įrašai iš Mayapuro ir Navadvipos, 2015 pavasaris

Mayapur ir Navadvipa, Vakarų Bengalija:

Garsai iš ISKCON Gošalos (karvidės). Įrašas darytas 2015-03-02, vakare kambaryje, kurio langas kaip tik žvelgė į Gošalą:

Kelionė iš Mayapur ISKCON šventyklos iki kelto į Navadvipą. Tai buvo 2015-03-05, Gaura purnimos diena, kai bengalai švenčia Čaitanjos Mahaprabhu apsireiškimą 1486 metais ir taip pat švenčia Holi šventę - dažų šventę. Įraše matosi, kaip žmonių minia traukia iš Navadvipos į Mayapur ISKCON ir Yogapithos šventyklas. Visas kelių kilometrų atstumas iki kelto - tai ištisinė judančių žmonių minia.

Gaura purnima - Čaitanjos Mahaprabhu apsireiškimo diena, 2015-03-05. Įrašas darytas prie Jagannatha Das Babaji samadhi, Navadvipoje, Dhamešvara Mahaprabhu šventykloje, kurioje stovi Višnuprijos garbinta Mahaprabhu Dievybė ir Jo sandalai.

 

Garso įrašai iš Purio, 2015 vasaris

Puris, Orissa:

Sandhya arati Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-22 vakare:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-22 vakaras po sandhya arati:

Sandhya arati Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-23 vakare:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-24 vakaras po sandhya arati:

Moteris dainuoja Tota Gopinathos šventykloje prieš vakarinę arati, 2015-02-25:

Kelionė nuo ISKCON šventyklos iki Viešpaties Jagannathos šventyklos, 2015-02-25:

Parikrama aplink Viešpaties Jagannathos šventyklą, 2015-02-25:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-26 vakaras po sandhya arati:

Skaitome tekstą apie senovinę vietą, kur buvo apsistojęs Viešpaties Čaitanja ir kiti jo palydovai:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-27 vakaras po sandhya arati:

Sandhya arati Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-28 vakare, prieš pat išvykstant iš Purio:

 

 

 

Viešpatie Nityananda, prašau neatstumk manęs

Daina 96 (Suha-i-rāga)

(Priedainis) jaya jaya nityānanda rāya
aparādha pāpa mora       tāhāra nāhika ora
uddharaha nija karuṇāya

āmāra asata mati      tomāra nāme nāhī rati
kahite nā bāsī mukhe lāja
janame janame kata       kariyāchī ātma-ghāta
ata eba se mora e-ī kāja

tumī-o karuṇā-sindhu       pātakī janāra bandhu
ebāra karaha yadī tyāga
patita-pābana nāma       nirmala se anupāma
tāhāte lāgaye baḍa dāga

pūrube yabana-ādi          kata kata aparādhī
tarā-icha śuniyāche kāṇe
kṛṣṇa-dāsa anumāni       ṭhelite nāribe bumi
yadī ghṛṇā nā karaha mane

1. (Priedainis) O Viešpatie Nityānanda Rāya, šlovė, šlovė Tau! O Viešpatie, prašau, negalvok apie mano nuodėmes ir įžeidimus. Prašau, būk maloningas, ir išvaduok mane.

2. Mano širdis labai nuodėminga. Manęs netraukia Tavo šventi vardai. Man nepatinka kalbėti apie tokius dalykus. Gėda pripildė mano burną. Kas suskaičiuos tuos gyvenimus, kai aš pražudydavau bet kokią galimybę dvasiškai tobulėti? Štai kodėl esu tokioje būklėje.

3. Tu esi malonės vandenynas. Tu esi visų nusidėjėlių draugas. Jei dabar Tu paliksi mane, tuomet Tavo neprilygstama ir garbinga reputacija kaip Patita-pāvana (apvalantis puolusius) yra tik didelis triukas.

4. Kiek daug yavanų ir kitų įžeidėjų Tu jau išvadavai? Aš girdėjau savo ausimis, kaip Tu juos išvadavai. Aš, Kṛṣṇa dāsa, manau taip: O mano Viešpatie, jei savo širdyje nejauti man priešiškumo, prašau, neatstumk manęs.

 

Prisiimdamas atsakomybę būti Guru

Šrilos Bhaktisiddhantos kalba savo Vyasa pujos proga Cuttacke, 1927 m. liepos 10 d.:

Mes prisiėmėme sau atsakomybę už šią sunkią naštą. Visi susirinkusieji atsisėdo į paprastas vietas. Man vieninteliam pasiūlė ištaigingą krėslą. Visiems iš esmė buvo pasakyta: „Štai, pažvelkite į tą didelį gyvulį iš zoologijos sodo. Koks išpuikimas! Kaip kvaila! Kaip baisu! Ar jūs kada nors matėte tokį didelį stuobrį? Jam ant kaklo uždėjo gėlių girliandas! Kokios ovacijos! Kokie skambūs ir ilgi hiperboliški apibūdinimai! Ir koks patenkintas jis klausosi visų tų pagyrų apie jo paties pasiekimus, kaip dėmesingai ir savo paties ausimis! Akivaizdu, kad jis džiūgauja. Argi jo elgesys nėra akivaizdus Mahāprabhu mokymo laužymas? Ar šis didelis stuobrys, toks savanaudiškas ir įžūlus, kada nors galės atpirkti savo brutalumą?“

Taip atsitiko, kad aš esu vienas iš didžiausių kvailių. Dėl mano pasipūtimo niekas man neduoda gerų patarimų.. Kadangi niekas globėjiškai nesutinka pamokyti manęs, man šovė į galvą, kad aš turiu savo atvejį pateikti pačiam Mahāprabhu, ir tada pažiūrėti, ką Jis man patars. Tuomet Śrī Caitanya-deva man pasakė: „Ką tu besutiktum, mokyk juos apie Krišną. Mano paliepimu tapk guru ir išvaduok šį kraštą. Tokiu būdu tau nesukliudys šio pasaulio srovės. Tu vėl susitiksi mane šioje vietoje.“

Šiuose posmuose yra tinkamai paaiškintas tas akivaizdus neatitikimas, kurį aprašiau aukščiau. Tas, kurio vienintelis mokymas yra būti nuolankesniam už žolės kuokštą, pasakė: „Mano paliepimu tapk guru ir išvaduok šį kraštą.“ Šiuo atveju Mahāprabhu pats duoda nurodymą: „Atlik guru pareigas, taip kaip Aš tai darau. Perduok tą patį paliepimą kiekvienam kurį tau pavyks sutikti.“ Caitanya-deva sako: „Pasakyk jiems tuos pačius žodžius: 'Mano paliepimu tapk guru ir išvaduok šį kraštą.‘ Išvaduok žmones nuo jų kvailumo.“

Kiekvienas, kuris išgirs šiuos žodžius, pradės natūraliai protestuoti sudėtais delnais: „Bet aš iš tiesų esu didelis nusidėjėlis; kaip galiu būti guru? Tu esi pats Dievas, jagad-guru. Tik tu gali būti guru.“ Į tai Mahāprabhu atsako: „Tokiu būdu tau nesukliudys šio pasaulio tėkmės. Tu vėl susitiksi mane šioje vietoje. Nepraktikuok guru darbo tam kad savo blogybėmis žeistum kitus. Netapk guru dėl pragyvenimo, kad dar labiau neįklimptum šiame pasaulyje. Tačiau jei išties gali būti mano atviraširdis tarnas, tu turėsi Mano galią. Tau nereikia bijoti.“

Aš nebijau. Mano gurudeva girdėjo šį paliepimą iš savo gurudevo. Būtent dėl šios priežasties mano gurudeva priėmė netgi tokį didelį nusidėjėlį kaip aš, ir pasakė man: „Mano nurodymu tapk guru ir išvaduok šią šalį.“ Tik tie, kurie niekada negirdėjo šių Śrī Gaurasundaros žodžių, gali pasakyti: „Kaip keista yra klausytis savo paties pagyrų!“ Jų nuomone, kai guru moko savo mokinį iš Bhāgavatam 11 giesmės, jis atlieka didžiulę nuodėmę. Ką turi daryti ācārya, kai jam reikia paaiškinti posmą ācaryam mām vijānīyāt – „Niekuomet neignoruok ācāryos ir nelaikyk jo lygiu sau jokia prasme"? Tai yra paties Śrī Krsnos žodžiai, iš kurių jīva gauna didelę naudą. Ar guru turi palikti savo krėslą, ācāryos krėslą, iš kurio šie žodžiai turi būti aiškinami? Šią padėtį jam perdavė jo paties gurudeva. Jei jis nesielgs kaip reikalinga, jis yra pasmerktas prakeikimui už tai kad įžeidė šventą vardą, neparodydamas pagarbos guru. Jis turi atlikti savo pareigas nepaisant to, kad jo elgesys gali būti apkaltintas egoizmu.

Kai guru perduoda mantrą savo mokiniui, ar jis neturėtų jam liepti su šia mantra garbinti guru? Ar vietoj to jis turėtų sakyti: „Trenk savo guru kelis kartus batu arba ašutine"? „Guru niekada negalima menkinti. Guru yra visų dievų buveinė“ – ar skaitydamas savo mokiniui Bhāgavatam guru turėtų susilaikyti nuo šitų žodžių? „Tik tam, kuris turi nepalaužiamą dvasinį pasišventimą guru, tokį pat kaip ir pačiam Krišnai, tik jam atsiskleis visos šventos paslaptys“ – ar guru neturėtų šių dalykų sakyti savo mokiniui? Ādau guru-pūjā - „Guru garbinimas yra svarbesnis nei visa kita; guru reikia tarnauti taip pat kaip tarnaujama Krišnai; guru reikia garbinti tam tikru būdu" - ar guru turėtų pasitraukti iš savo krėslo nepasakydamas šių dalykų mokiniui?

Kampas visada turi trūkumą, kuris reiškia išbaigtumo nebuvimą, ar tai būtų 180 laipsnių lygumas, ar mažiau nei 360 laipsnių. Tačiau plokštumoje, 360 laipsniuose nėra tokio trūkumo. Paprastai kvaili žmonės nesugeba suprasti paprastos tiesos, kad išvaduotame būvyje nebėra jokio trūkumo.

Kaip sako patarlė: „Pradėjus šokį, nebėra prasmės dengti veidą vualiu.“ Aš atlieku guru pareigą, ir vis tik jei aš pamokslaučiau, kad niekas neturėtų man šaukti Jaya! – tai reikštų iš esmės, kad aš sakau aplinkiniu keliu: „Dainuokite man Jaya! Tai būtų ne kas kita kaip veidmainystė. Mūsų gurudeva nemokė tokio nenuoširdumo. Taip pat ir Mahāprabhu nemokė tokio nenuoširdumo. Aš turiu tarnauti Bhagavānui tiesiai šviesiai.

Žodis Bhagavān pasiekė mus per guru. Aš turiu paklusti jam su visu nuoširdumu.. Aš nerodysiu guru nepagarbos primygtinai reikalaujant kvailiems ir piktavaliams sektantams, ypač kai Śrī Gurudeva liepė man: „Mano nurodymu tapk guru ir išvaduok šią šalį.“ Mano gurudeva mokė mane šio paliepimo ir savo ruožtu perdavė jį man. Aš nebūsiu kaltas nenuoširdumu vykdant šį jo nurodymą. Šiuo požiūriu aš nepriimsiu neišmanančio, nenuoširdaus, pseudo-asketiško sektantizmo idealo. Aš nesimokinsiu nenuoširdumo. Materialistai, piktavaliai, apsimetėliai atsiskyrėliai bei savanaudžiai negali suprasti, kaip Bhagavāno bhaktai atmetę viską šiame pasaulyje Bhagavāno paliepimu dvidešimt keturias valandas nei sekundei nenukrypsta nuo tarnystės Dievui.

Veidmainiai sektantai ir pseudo vaišnavai, viduje puoselėjantys troškimus žemiškai šlovei, natūraliai pagalvos: „Kokia gėda yra sėdėti guru krėsle ir klausytis mokinių liaupsinimų!“ Tačiau kiekvienas vaišnavas visus kitus vaišnavus laiko savo garbinimo objektais.. Kai Thākura Haridāsa parodė savo ypatingą nuolankumą, Mahāprabhu tarė: „Tu esi didžiausias šiame pasaulyje, visų brangakmenis. Prašau, papietaukime kartu.“ Jis savo rankose nešė Thākura Haridāsos sac-cid-ānanda pavidalą. Śrī Rūpos pasekėjų tarpe visiškai pasireiškia tokios savybės kaip netrokšti pagarbos sau ir būti pasiruošusiam rodyti tinkamą pagarbą kitiems. Tie, kurie čia mato kažkokį neatitikimą, yra tarsi pelėdos, kurios yra aklos šviečiant saulei. Tokiu savo elgesiu jie atlieka įžeidimus.

Jei aš nepaklusčiau įstatymui, kuris pasiekė mane per mokinių seką, tuomet įžeidimas už tai, kad aš nevykdžiau savo guru nurodymo, atkirstų mane nuo lotosinių Śrī Gurudevo pėdų. Jei tam, kad įvykdyčiau vaišnava guru nurodymą, aš turėsiu būti pasipūtęs ir grubus, arba kentėti amžiną pasmerkimą, aš esu pasiruošęs sutikti tokį amžiną pasmerkimą, ir netgi iš anksto pasirašyti sutartį dėl to.. Aš nesiklausysiu piktavalių žmonių žodžių vietoje Śrī Gurudevo paliepimo. Su nepalaužiama drąsa ir įsitikinimu aš vaikysiu viso likusio pasaulio minčių tėkmes, pasikliaudamas jėga, gauta iš Śrī Gurudevo lotosinių pėdų. Aš prisipažįstu tokiu išdidumu.

Viena dulkelės dalelytė nuo mano mokytojo lotosinių pėdų išvaduos dešimtis milijonų tokių kaip jūs. Nėra tokio išprusimo pasaulyje, nėra tokio prasmingo mąstymo visuose keturiolikoje pasaulių, nei tarp žmonių nei tarp dievų, kurie svertų daugiau nei viena dulkės dalelytė nuo mano gurudevo lotosinių pėdų. Mano gurudeva, kuriuo aš visiškai pasitikiu, niekada manęs neatstums. Aš visiškai nenoriu klausytis kažkieno, kas nori mane įskaudinti; arba tokį piktavalį žmogų laikyti savo mokytoju.

Jūs visi pasigailėkite manęs, labiausiai luošo iš visų būtybių, kadangi jūs esate tokie atviri. Jūs visada atleidžiate patiems įvairiausiems žmonėms.. Padarykite gera ir man, atleisdami šiam labiausiai pasipūtusiam iš žmonių, ne kam kitam, o man.

 

6 atsidavimo požymiai - II skyrius

Žemiau pateikiame ištrauką iš Bhakti Rakšaka Šridhara Svamio knygos "Prapanna Jivanamritam" - "Atsidavusiųjų sielų pozityvaus nemirtingumo nektaras". Ši knyga pateikia šventraščių ir šventų asmenybių liudijimus apie śaranāgati - Viešpaties prieglobstį ir šešias sudedamasias śaranāgati dalis (ṣad viddha śaranāgatiḥ). II šios knygos skyrius "Śāstra vacanāmṛta" - "Šventraščių žodžių nektaras" pateikia posmus iš šventraščių, aprašančius poreikį rasti ir priimti Viešpaties prieglobstį.

1. Atsidavimas labai gerai pagrįstas śāstrose

śruti-smty-adi-śāstreu, prapatir yan nirūpyate
tad ukta
dvitiyādhyāye, śrī śāstra-vacanāmte (1)

Šis antrasis skyrius, Śrī Śāstra-vacanāmṛta, šventraščių žodžių nektaras, aprašo atsidavimą, kaip jis pateiktas apreikštuosiuose šventraščiuose, pradedant Vedomis (Śruti) ir religiniuose tekstuose (Smṛti).

2. Priežastis, kodėl reikia atsiduoti paaiškinta smti literatūroje

yo brahmāa vidadhāti-purva yo brahma-vidyā
tasmai g
ā pālayati sma kṛṣṇa
ta
hi devam ātma-vtti-prakāśa
mumuk
ur vai śaraam amu vrajet (2)

Tāpanyām (Brahma-sahitā, tikā)

Kūrimo pradžioje, Jis, kuris sukūrė visatos kūrėją, Brahmą, ir suteikė Brahmai žinias apie Brahmaną, Absoliutą, Jis yra tas pats Viešpats Krišna, ganantis karves (arba puoselėjantis Vedas). Kas troška išsivaduoti, turi atsiduoti šiam Viešpačiui, atskleidžiančiam vidinę sielos funkciją.

2.1 Žodžio nama - lenktis - reikšmė

ahaktir ma-kāra, syān, na-kāras tan niedhakah
tasm
āt tu namasā ketri, svātantrya pratiidhyate (3)

bhagavat-paratantro ‘sau, tad āyatātma-jīvana
tasm
āt sva-sāmarthya-vidhi, tyajet sarvam aśeata (4)

Padma-uttara-khada

Skiemuo ma reiškia save įtvirtinantį ego (klaidingą sampratą: „Aš esu veikiantysis“), o skiemuo na reiškia ego neigimą. Tokiu būdu nusilenkimo veiksmas (namaḥ) panaikina besilenkiančiojo nepriklausomybę. Siela natūraliai pavaldi Visagaliui. Jos vidinė prigimtis ir jos vidinė funkcija - tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Todėl reikia visiškai atsisakyti tų veiksmų, kurie atliekami galvojant: „Aš esu veikiantysis“.

(„Ma“ reiškia ego - aš esu veikiantysis, „na“ - reiškia neigimą. Todėl kai žmogus lenkiasi (namaḥ) jis atsisako savo nepriklausomybės ir pripažįsta save Viešpaties tarnu.)

3. Vienintelė kliūtis, trukdanti atsiduoti, yra klaidingas ego

ahakāra-nivttānā, keśavo nahi dūraga
aha
kāra-yutānā hi, madhye parvata-rāśaya (5)

Brahma-vaivarta Purāa

Aukščiausias Viešpats Keśava visada pasilieka su tais, kurie neteuri materialios gyvenimo sampratos; Tačiau panašu, jog tarp save tvirtinančių egoistų ir Viešpaties yra didelių kalnų grandinė.

4. Tie, kurie nepriima Viešpaties prieglobsčio, tiesiog klaidžioja gimimų ir mirčių pasaulyje

yāvat pthaktvam idam ātmana indriyārtha
m
āyā-bala bhagavato jana iśa paśyet
t
āvan na sastir asau pratisakrameta
vyarth
āpi dukha-nivaha vahati kriyārthā (6)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.9.9

O Viešpatie, o sielų siela, salygotos sielos suvokia Tave ir visatą kaip atskirtus vienas nuo kito ir galvoja, kad visata skirta jų jusliniams malonumams. Tačiau tai tik Tavo klaidinančios energijos (māyos) padarinys. Kol gyvosios esybės laikosi įsikibusios savo iliuziškų atskirų interesų, jos negali palikti apgailėtino materialaus pasaulio, sudaryto iš veiksmų ir pasekmių, gimimo ir mirties, nepaisant jo beprasmiškumo.

5. Neatsidavusi siela yra nuolat apgaunama

prāpyāpi durllabhatara, mānuya vibudhepsitam
yair āśrīto na govindas, tair ātmā vañcitaś ciram (7)

Brahma-vaivarta Purāa

Gimti žmogaus gyvybės formoje yra tokia vertybė, jog to siekia net pusdieviai. Kas, gimęs žmogumi, nepaiso tokios sėkmės ir nepriima Govindos lotosinių pėdų prieglobsčio, nuolatos save apgaudinėja.

5.1 Gyvenimas be atsidavimo yra tuščias

aśītiñ caturaś caiva, laksās tān jīva-jātiu
bhr
āmyadbhi puruai prāpya, mānuya janma-paryayāt (8)

tad apy aphalatā yātam, teām ātmābhimāninām
var
ākānām anāśrītya, govinda-caraa-dvayam (9)

Brahma-vaivarta Purāa

Aplankiusi 8.400.000 gyvybės formų siela galiausiai gimė žmogumi. Bet šis žmogaus gyvenimas yra visiškai bevertis tiems apgailėtiniems žmonėms, kurie taip didžiuojasi savo kūnais, jog atsisako priimti Viešpaties Govindos lotosinių pėdų prieglobstį.

6. Net žemiausi tarp žmonių išsivaduoja atsidavę

sarvācāra-vivarjitā śaha-dhiyo vrātyā jagad-vañcakā
dambh
āhakti-pāna-paiśuna-parā pāpāntyajā niṣṭhurāh
ye cānye dhana-dāra-putra-niratā
sarvādhamās te pi hi
śrī-govinda-padāravinda-śaraā muktā bhavanthi dvija (10)

Nsiha Purāa

O dukart gimęs, neturintys jokių dorų savybių ir neatliekantys dorų darbų, įvairūs atstumtieji, niekšai, apgavikai, pasipūtėliai ir egoistai, priklausantys nuo kvaišalų ir vaikščiojančios nuodėmių buveinės, piktavaliai, žiaurūs ar apsvaigę nuo savų vaikų, žmonų ir turtų – net tokios ypatingai puolusios asmenybės išsivaduoja, kai atsiduoda Śrī Govindos lotosinėms pėdoms.

7. Atsidavusi siela niekada nebepuola

paramārtham aśeasya, jagatām ādi kāraam
śaraya śaraa yāto, govinda nāvasidati (11)

Bhan-nāradiya Purāa

Śrī Govinda yra visų visatų šaltinis, Aukščiausia Tiesa ir visų prieglobstis. Kas atsiduoda Jo lotosinėms pėdoms, niekada nepražus.

8. Atsidavimas Viešpačiui sunaikina kančias ir pavagia širdį

sthita priya-hite nitya, ya eva puruarabha
r
ājas tava yadu-śreṣṭho, vaikuṇṭha puruottama (12)
ya ena
saśrayantīha, bhaktyānārāyaa harim
te tarant
īha durgāni, na me trāsti vicāraā (13)

Mahābhārata, Śānti-parva

O karaliau, ką dar galiu tau pasakyti? Geriausiasis iš Yadu dinastijos, neįveikiama didi asmenybė, kuri visada kupina geros valios tau ir yra brangus tavo draugas – Jis ne kas kitas, o Aukščiausiasis Viešpats Narayana, Śrī Hari. Kas su pasišventimu priima Jo visišką prieglobstį, tas perplaukia neįveikiamą materialios egzistencijos vandenyną.

9. Sunaikindamas visą baimę atsidavimas duoda gyvenimą, kupiną amžino nektaro

ye śakha-cakrābja-kara hi śārgia
khagendra-ketu
varada śrīya patim
sam
āśrayante bhava-bhīti-nāśana
te
śā bhaya nāsti vimukti-bhājān (14)

(Vāmana)

Sėkmės deivės šeimininkas rankose laiko kriauklę, diską, lotoso žiedą ir lanką; Jis yra Garudos šeimininkas. Jis sunaikina materialios egzistencijos baimę ir suteikia visus palaiminimus. Kurie priima Jo prieglobstį, nebeturi menkiausių būgštavimų dėl ateities, nes yra pasiruošę pozityviam nemirtingumui.

10. Atsidavusios sielos visos pastangos vaisingos

sasāre smin mahā-ghore, moha-nidrā-samākule
ye hari
śaraa yānti, te ktārthā na saśaya (15)

Bhan-nāradiya Purāa

Materialus pasaulio tamsoje, pripildytoje neišmanymo bei miego, kas atsiduoda Viešpaties Hari šventosioms pėdoms, be abejonių, patirs tik sėkmę ką ir bedarytų.

11. Net jei žmogus nekontroliuoja proto, atsidavus Viešpačiui niekas nebebus sunku

ki durāpādana teā, pusām uddāma-cetasām
yair
āśrītas tirtha-padaś, carao vyasanātyaya (16)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.23.42

Viešpaties Hari lotosinės pėdos sunaikina materialią egzistenciją. Atsidavus Jo lotosinėms pėdoms nelieka nieko, kas būtų sunkiai pasiekiama net ir tam, kieno protas sujaudintas.

12. Atsidavusiai sielai baigiasi trijų rūšių materialios kančios

śārirā mānasā divyā, vaiyāse ya ca mānuā
bhautikāś ca katha
kleśā, bādheran hari-saśrayam (17)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.22.37

O Vidura, kaip gi kūno bei proto neramumai, kylantys iš materialių elementų, kitų būtybių ar nepalankių astrologinių aplinkybių, gali pakirsti tą, kuris priėmė Śrī Hari lotosinių pėdų prieglobstį?

13. Atidavusios sielos lengvai pasiekia Viṣṇu buveinę

samāśrītā ye pada pallava-plava
mahat-pada
puya-yaśo murāre
bhav
ānbudhir vatsa-pada para pada
pada
pada yad vipadā na teśām (18)

Śrīmad-Bhāgavatam 10.14.58

Viešpats Śrī Hari šlovinamas kaip pati tyrumo esmė. Tiems, kurie visiškai priėmė Jo lotosinių pėdų prieglobstį-laivą, šis materialios egzistencijos vandenynas pasidaro nereikšmingas, kaip balutė veršelio pėdos įspaude. Jų tikslas yra Viešpaties aukščiausioji buveinė, o ne ši materiali vieta, kupina nelaimių.

14. Visiškai atsidavusi siela nugali kūniško susitapatinimo bei materialios nuosavybės iliuziją

yeśā sa eva bhagavān dayayed ananta
sarv
ātmanāśrīta-pado yadi nirvyalīkam
te dustarām atitaranti ca deva-māyā

nai
ām mamāham iti dhi śva-sgāla-bhakye (19)

Śrīmad-Bhāgavatam 2.7.42

Nepranokstamą iliuzinę Viešpaties galią įveikia tie, kurie visais atžvilgiais priėmė Aukščiausiojo Viešpaties lotosinių pėdų prieglobstį, ir kuriems begalinis Viešpats suteikė savo nepamatuojamą malonę. Viešpats nerodo palankumo taikantiems idėjas 'Aš' ir 'Mano‘ šitam materialiajam kūnui, kuris vis tiek bus maistas šakalams ir šunims.

15. Tiems, kurie neatsidavė Krišnai, visos pastangos išvengti kančių duoda laikiną rezultatą.

bālasya neha śarana pitarau nsiha
n
ārtasya cāgadam udanvati majato nau
taptasya tad-pratividhir ya ih
āñjaseṣṭas
t
āvad vibho tanu-bhtā tvad-upekitānām (20)

Śrīmad-Bhāgavatam 7.9.19

O Nṛsimha, o Visagalis Viešpatie, atsargumo priemonės bei įvairūs vaistai turi tik trumpalaikį poveikį, kai jų griebiasi kenčiančios įkūnytos sielos, negavusios Tavo prielankumo. Tėvai negali apsaugoti savo vaiko, vaistai negali išgydyti ligonio, o laivas negali išgelbėti vandenyne skęstančio žmogaus.

16. Visos neatsidavusių sielų kančios ir neramumai kyla dėl to, kad įsivaizduojamą priima už tikrą

tāvad bhaya dravia-deha suhn-nimitta
śoka sphā paribhavo vipulaś ca lobha
t
āvan mamety asad-avagraha ārti-mūla
y
āvan na te ghrim abhaya pravṛṇita loka (21)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.9.6

Viešpatie, kol žmonės šiame pasaulyje nepriims Tavo lotosinių pėdų saugaus prieglobsčio, tol jie bus kupini nerimo dėl savo turtų, kūnų ir draugų. Sielvarto, troškimų, manijų ir stipraus godumo užvaldyti jie negali atsigauti nuo kančios, kuri giliai įsišaknijo jų susigalvotose idėjose: „Aš ir mano“.

17. Prieglobstį reikia priimti pas savyje patenkintą Viešpatį Hari, bet kokių pusdievių prieglobstis suteikia apgailėtiną rezultatą

avismita ta paripūra-kāma,
svenaiva l
ābhena sama praśāntam
vinopasarpaty apara
hi bāliśa,
śva-lāgulenātititarti sindhum (22)

Śrīmad-Bhāgavatam 6.9.22

Krišna - tobulai pilnas visų trokštamų dalykų, Jis visiškai pakankamas pats sau, lygus su visais, ramus. Niekas negali Jo nustebinti. Tik kvailys, ignoruodamas Jį, gali ieškoti prieglobsčio pas kokį pusdievį, kurio garbinimas skirtas siekiantiems materialios naudos. Šiuos žmones galima palyginti su tais, kurie įsikibę į šuns uodegą bando perplaukti vandenyną.

18. Tik Šri Hari prieglobstis gali išgelbėti visas gyvas esybes visose gyvenimo sąlygose

kirāta-huāndhra-pulinda-pukkaśā
abhira-
śuhuma yavanā khaśādaya
ye
nye ca pāpā yad-upāśrayāśrayā
śudhyanti tasmai prabhaviṣṇave nama (23)

Śrīmad-Bhāgavatam 2.4.18

Kas gimė Kirata, Huna, Abhira, Suhma (Kanka), Yavana, Khasa ir kitose tautose, ar tie, kas prisirišę prie nuodėmių, be jokios abejonės gali tobulai apsivalyti priėmę prieglobstį pas bhaktus, atsidavusius visagaliam Viešpačiui Viṣṇu. Aš pagarbiai lenkiuosi jam.

19. Tik atsidavusios sielos gali atskirti esmę nuo formos. Ieškantys laimės karmoje ir jogoje eina savižudišku keliu

athāta ānanda-dugha padāmbuja
ha
sā śrayerann aravinda-locana
sukha
nu viśveśvara yoga-karmabhis
tan m
āyayāmi vihatā na mānina (24)

Śrīmad-Bhāgavatam 11.29.3

O lotosaki, gulbės (aukščiausio lygio bhaktai, paramahamsos) priima ekstazę sukeliančių Tavo lotosinių pėdų prieglobstį. Visatos Viešpatie, kas nesiekia Tavo lotosinių pėdų džiaugsmo, bet vietoje to renkasi abstraktaus išsivadavimo ar materialių laimėjimų kelią, juos sunaikina Tavo klaidinanti galia.

20. Visiškas prieglobstis prie Krišnos lotosinių pėdų yra aukščiausias tikslas

na nāka-pṛṣṭha na ca sārva-bhauma
na p
ārameṣṭhya na rasādhipatyam
na yoga-siddh
īr apunar-bhava vā
v
āñchanti yat pāda-raja prapannā (25)

Śrīmad-Bhāgavatam 10.16.37

Śrī Krišnos lotosinių pėdų visiškas prieglobstis yra aukščiausias tikslas. Kas rado prieglobstį prie Tavo lotosinių pėdų dulkių, nebetrokšta patekti į rojų, viešpatauti visatoje, užimti Viešpaties Brahmos poziciją, karaliauti žemėje, įgyti jogos tobulybes ar išsivaduoti.

21. Tie, kurie atsidavė Viešpačiui, pajėgūs išvaduoti ir kitus

yat pāda-saśrayā sūta, munaya praśamāyanā
sadya
punanty upaspṛṣṭā, svardhuny-āpo nusevayā (26)

Śrīmad-Bhāgavatam 1.1.15

Net menkiausias bendravimas su pačiais ramiausiais išminčiais, atsidavusiais Viešpaties lotosinėms pėdoms, apvalo šio pasaulio žmones. Tačiau Gangos upė apvalo tik tuos, kurie joje maudosi.

22. Tie, kurie atsidavė Krišnai, nebepavaldūs šventraščiuose aprašytoms taisyklėms ir draudimams

devari-bhūtāpta-nṛṇā pitṛṇā,
na kinkaro n
āyam ṛṇi ca rājan
sarv
ātmanā ya śaraa śaraya,
gato mukunda
parihtya kartam (27)

Śrīmad-Bhāgavatam 11.5.41

O karaliau, kas paliko visas savo pasaulietines pareigas ir visa širdimi atsidavė Mukundai, išskirtiniam visų gyvų esybių prieglobsčiui, tas nebeskolingas pusdieviams, išminčiams, kitoms gyvybės formoms, draugams ir giminaičiams, žmonėms ir protėviams.

23. Tie, kurie gavo Viešpaties malonę, yra transcendentiški Vediniam religingumui

yadā yasyānughāti,
bhagav
ān ātma-bhāvita
sa jah
āti mati loke,
vede ca parini
ṣṭhithām (28)

Śrīmad-Bhāgavatam 4.29.45

Atsidėkodamas už Jam atsidavusios sielos stiprią meilę, Aukščiausiasis Viešpats suteikia Savo malonę šiam bhaktui, apreikšdamas jo širdyje dievišką įkvėpimą. Tuomet toks bhakta nebeužsiima materialiomis pareigomis ir Vediniu religingumu.

24. Šri Krišnos pavidalas yra aukščiausias atsidavusių sielų prieglobstis, nes Jis yra rasos personifikacija

daśame daśama lakyam, āśrītāśraya-vigraham
śrī kṛṣṇakhya para dhāma, jagad-dhāma namāmi tat (29)

Bhāvārtha-dīpikā, Śrīmad-Bhāgavatam 10.1.1

Śrīmad-Bhāgavatam dešimtoje giesmėje Śrī Krišna yra išskirtas kaip visų atsidavusiųjų sielų prieglobsčio įsikūnijimas. Aš lenkiuosi šiam aukščiausiajam visatos prieglobsčiui, vardu Śrī Krišna.

25. Viešpats Šri Čaitanja Mahaprabhu moko atsidavimo savo pavyzdžiu

dhyeya sadā paribhava-ghnam abhīṣṭa-doha
t
īrthāspada śiva-viriñci-nuta śarayam
bh
tyārti-ha praata-pāla-bhavābdhi-pota
vande mah
ā-purua te caraāravindam (30)

Śrīmad-Bhāgavatam 11.5.33

O atsidavusių sielų globėjau, o didžioji asmenybe (Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris dieviškai nuostabiai vaidina Savo tyrą bhaktą [maha-bhagavatą]), Tu vienas esi realybė, į kurią nuolat medituoja tyros sielos. Tu sunaikini sielos iliuziją. Tu esi dieviškas troškimų medis, visų bhaktų prieglobstis. Tave garbina Śiva ir Virinci (Sadaśiva kaip Śrī Advaita Ācārya ir Brahma kaip Haridasa Thakura). Tu esi visų ir visa ko prieglobstis. Tu taip pat išvaikai savo bhaktų kančias, gimusias iš įžeidimų šventam vardui (nāma-aparādha). Tu vienintelis esi laivas, kuriuo galima perplaukti materialių kančių vandenyną. Aš garbinu Tavo šventas lotosines pėdas.

26. Tie, kurie atsidavė Šri Čaitanjos lotosinėms pėdoms, maudosi dieviškos meilės vandenyne

sasāra-sindhu-tarae hdaya yadi syāt
sankirtanām
ta-rase ramate manaś cet
prem
āmbudhau viharae yadi citta-vttiś
caitanya-candra-cara
e śaraa prayātu (31)

Caitanya-candrāmta 8.93

Jei tu trokšti perplaukti materialios egzistencijos vandenyną, jei sieki paragauti nektariško kolektyvinio šventų vardų giedojimo (sankīrtana) ekstazę, ilgiesi žaisti dieviškosios meilės vandenyne, tuomet prašau, atsiduok Śrī Caitanyacandros lotosinėms pėdoms.

27. Šeši atsidavimo požymiai

ānukūlyasya-sakalpa,
pr
ātikūlya-vivarjanam
rak
iyatiti viśvāso,
gopt
tve varaam tathā
ātma-nikepa-kārpaye,
sad vidh
ā śaraāgati (32)

Vaiṣṇava-tantra

Priimti tai, kas palanku ir atsisakyti to, kas nepalanku, būti įsitikinusiam: „Viešpats tikrai mane apgins“, laikyti Viešpatį savo globėju, visiškai pasikliauti Juo, suvokti savo bejėgiškumą be Jo – tai šeši esminiai išskirtinio atsidavimo (śaranagatī) Viešpačiui būdai.

28. Atsidavimą reikia praktikuoti mintimis, žodžiais bei darbais

tavāsmiti vadan vācā, tathaiva manasā vidan
tat sthānam āśrītas tanvā, modate śara
āgata (33)

Vaiṣṇava-tantra

Pasinaudojusi savo kalbos galia atsidavusi siela paskelbia: „Aš esu Tavo"; mintyse ji galvoja apie tą patį; o savo kūnu ji randa prieglobstį Viešpaties šventoje buveinėje. Tokiu būdu atsidavusi siela širdimi, kupina džiaugsmo, gyvena šį gyvenimą.

 

Dvitīya Govardhanāṣṭaka

Rūpa Gosvāmi - Antras aštuonių maldų Govardhanui rinkinys

nīla-skandhojjvala-ruci-bharair maṇḍite bāhu-daṇḍe
chatra-cchāyāṁ dadhad agharipor labdha-saptāha-vāsaḥ
dhārā-pāta-glapita-manasāṁ rakṣitā gokulānāṁ
kṛṣṇa-preyān prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

bhīto yasmād aprigaṇayan bāndhava-sneha-bandhān
sindhāv adris tvaritam aviśat pārvatīpūrvajo 'pi
yas tam jambhadviṣam akuruta stambha-sambheda-śūnyaṁ
sa prauḍhātmā prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

āviṣkṛtya prakaṭa-mukuṭāṭopam aṅgaṁ sthavīyaḥ
śailo 'smītī sphuṭam abhidadhat tuṣṭi-visphāra-dṛṣṭiḥ
yasmai kṛṣṇaḥ svayam arasayad ballavair dattam annaṁ
dhanyaḥ so 'yaṁ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

adyāpy ūrja-pratipadi mahān bhrājate yasya yajñaḥ
kṛṣṇopajñaṁ jagati surabhī-sairibhī-krīḍayāḍhyaḥ
śaṣpālambottama-taṭatayā yaḥ kuṭumbaṁ paśūnāṁ
so 'yaṁ bhūyaḥ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

śrī-gāndharvā-dayita-sarasī-padma-saurabhya-ratnaṁ
hṛtvā śaṅkotkara-para-vaśair asvanaṁ sañcaradbhiḥ
ambhaḥ-kṣoda-pariharika-kulenākulenānuyātair
vātair juṣṭaḥ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

kaṁsārātes tari-vilasitair ātarānaṅga-raṅgair
ābhīrīṇāṁ praṇayam abhitaḥ pātram unmīlayantyāḥ
dhauta-grāvāvalir amalinair mānasāmartya-sindhor
vīci-vrātaiḥ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

yasyādhyakṣaḥ sakala-haṭhinām ādade cakravartī
śuklaṁ nānyad vraja-mṛgadṛśām arpaṇād vigrahasya
ghaṭṭasyoccair madhukara-rucas tasya dhāma-prapañcaiḥ
śyāma-prasthaḥ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

gāndhārvāyāḥ surata-kalahoddāmatā-vāvadūkaiḥ
klānta-śrotrotpala-valayibhiḥ kṣipta-piñchāvataṁsaiḥ
kuñjais talpopari pariluṭhad-vaijayantī-parītaiḥ
puṇyāṅga-śrīḥ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

yas tuṣṭātmā sphutam anupaṭhec chraddhayā śuddhayāntar
medhyaḥ padyāṣṭakam acaṭulaḥ suṣṭhu govardhanasya
sāndraṁ govardhana-dhara-pada-dvandva-śoṇāravindaṁ
vindan premotkaram iha karoty adri-rāje sa vāsam

Kai Govardhanas tapo skėčiu, papuošusiu juodai mėlyną, bet gausiai spindintį Kṛṣṇos petį, Jo ranka tapo skėčio rankena. Govardhanas suteikė pavėsį Aghos priešui Kṛṣṇai, tapo Jo namais septynioms dienoms, saugodamas Kṛṣṇai brangius, išsekintus Gokulos gyventojus nuo liūties. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Išsigandęs Indros, net Parvati vyresnysis brolis, kalnas Maināka, pasislėpė vandenyne, atsiminęs stiprius šeimos ryšius. Tačiau galingasis Govardhanas lengvai atėmė pasipūtimą iš Indros. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Viešpats Kṛṣṇa apreiškė milžinišką pavidalą su daugybę karūnų (viršukalnių), ir tarė „Aš esu didysis kalnas“. Šiuo pavidalu, didžiulėmis nuo pasitenkinimo akimis, Kṛṣṇa pats suvalgė piemenų jam pasiūlytas gausias vaišes. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Šis aukojimas, kurį pasauliui pristatė Kṛṣṇa, nuostabiai apreikštas net ir dabar, kiekvieną Ūrjos (Kārttikos) mėnesio pilnėjančio mėnulio pirmą dieną. Govardhanas turtingas surabhī karvių bei sairibhī buivolų žaidimais. Jo šlaitai, apaugę puikiausia žole, geriausiai pamaitina visus gyvulius. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Baikštūs vėjai Śrī Gāndharvai (Rādhāi), brangiame ežere pavogę lotosų kvapo brangakmenius, pučia patyliukais, bijodami būti pagauti. Vis tik juos persekioja daugybė vandens lašelių, siekiančių susigrąžinti pavogtas gėrybes. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Kaṁsos priešo, Kṛṣṇos, žaidimais valtyje, romantiškomis dramomis keliantis per upę, dangiškoji Mānasa-gaṅga įvairiapusiškai atskleidžia gopių meilę Kṛṣṇai. Ji skalauja Govardhano uolas savo gausiomis skaidriomis bangomis. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Mokesčių surinkimo stotis prie Govardhano atrodo juoda nuo daugybės bičių. Čia visų kovai nusiteikusių prižiūrėtojų valdovas nesugebėjo atimti sviesto iš pasipriešinusių Vradžos mergaičių, kurių akys didelės kaip stirnų. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Govardhanas yra labai gražus su jame vykstančiais Gāndharvos (Raḍhārāṇī) ir jos mylimojo arogantiškais ginčais bei žodžių mūšiais, nuvytusiais lotosų žiedų auskarais, apyrankėmis, išbarstytomis povo plunksnomis, papuošalais, giraitėmis, kuriose ant lovų voliojasi vaijayanti girliandos. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Lai tas, kuris džiugia, tyra širdimi, dėmesingai ir su tikėjimu deklamuos šiuos aštuonis puikius posmus apie Govardhaną, atras stiprią meilę Govardhano laikytojo dviem rausvoms kaip lotosai pėdoms, ir apsigyvens čia, prie kalnų karaliaus.

 

Prathama Govardhanāṣṭaka

Rūpa Gosvāmi - Pirmos aštuonios maldos Govardhanui

govindāsyottaṁsita-vaṁśī-kvaṇitodyal-
lāsyotkaṇṭhā-matta-mayūra-vraja-vīta
rādhā-kuṇḍottuṅga-taraṅgāṅkuritāṅga
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

yasyotkarṣād vismita-dhībhir vraja-devī-
vṛndair varyaṁ varṇitam āste hari-dāsyam
citrair yuñjan sa dyuti-puñjair akhilāśāṁ
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

vindadbhir yo mandiratāṁ kandara-vṛndaiḥ
kandaiś cendor bandhubhir ānandayatīśam
vaidūryābhair nirjhara-toyair api so 'yaṁ
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

śaśvad-viśvālaṅkaraṇālaṅkṛti-medhyaiḥ
premṇā dhautair dhātubhir uddīpita-sāno
nityākrandat-kandara veṇu-dhvani-harṣāt
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

prājyā rājir yasya virājaty upalānāṁ
kṛṣṇenāsau santatam adhyāsita-madhyā
so 'yaṁ bandhura-dharmo surabhīṇāṁ
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

nirdhunvānaḥ saṁhṛti-hetuṁ ghana-vṛndaṁ
jitvā jambhārātim asambhāvita-bādham
svānāṁ vairaṁ yaḥ kila niryāpitavān saḥ
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

bibhrāṇo yaḥ śrī-bhuja-daṇḍopari bhartuś
chatrī-bhāvaṁ nāma yathārthaṁ svam akarṣīt
kṛṣṇopajñaṁ yasya makhas tiṣṭhati so 'yaṁ
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

gāndharvāyāḥ keli-kalā-bāndhava kuñje
kṣunnais tasyāḥ kaṅkana-hāraiḥ prayatāṅga
rāsa-krīḍā-maṇḍitayopatyakāḍhya
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

adri-śreṇi-śekhara padyāṣṭakam etat
kṛṣṇāmbhoda-preṣṭha paṭhed yas tava dehī
premānandaṁ tundilayan kṣipram amandaṁ
taṁ harṣeṇa svī-kurutāṁ te hṛdayeśa

Govindos lūpomis papuošta fleita pažadina šokiui povus, kurie apsvaigę ilgesingai šoka aplink Govardhaną. Rādhā kundos aukštos bangos yra jos pakeltos rankos. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Jo prašmatnumas stebina daugybę Vradžos deivių. Jis šlovinamas kaip geriausias iš Viešpaties Hari tarnų. Visomis kryptimis jis skleidžia savo didybę. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Vaikščiodamas po daugybę Govardhano urvų, panašių į rūmų menes, žvalgydamasis į debesis, mėnulio draugus, Aukščiausiasis Dievo Asmuo patiria beribį džiaugsmą. Net paprastas vanduo, čia tekantis srauniomis srovėmis, toks panašus į kristalus vaidurya[1]. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Govardhanas papuošia net Tą, kuris yra visos visatos papuošalas. Jį puošia savo viršukalnėmis, nuplautomis tyra meile ir spindinčiomis įvairiausiais mineralais. Jo slėniai, džiaugsmo kupini, visada atkartoja Kṛṣṇos fleitos garsus. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Didelių Govardhano akmenų virtinės skaisčiai spindi, nes tarp jų sėdėti mėgsta Kṛṣṇa. Govardhanas suteikia dar didesnį žavesį surabhi karvėms. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Jis sustabdė gausius naikinimo debesis, nugalėjo žaibo nešėją, Indrą, sukėlusį tiek vargo. Jis baigė Indros priešiškumą kalnams, jo giminaičiams. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Laikydama Govardhaną kaip skėtį virš galvos, graži Viešpaties ranka buvo šio skėčio rankena. Taip Govardhano vardas jam tiko dar labiau. Kṛṣṇa liepė garbinti jį atliekant vedinį aukų atnašavimą. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Govardhanas yra Gāndarvikos, Śrīmatī Rādhārāṇī, žaidimų meno draugas ir padėjėjas. Pašventintas giraitėse nukritusiomis jos apyrankėmis ir vėriniais, šis kalnas pasipuošęs rāsos šokiu. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

O visų kalnų karaliau, tamsaus debesies, Kṛṣṇos, drauge, aš meldžiu, kad tavo širdies Viešpats suteiktų transcendentinės meilės palaimą, ir greitai su dideliu džiaugsmu priimtų jį, kuris skaitys šiuos aštuonis posmus apie tave.

 


[1] Berilio kristalas arba akvamarinas.

 

Śrī Govardhana-vāsa-prārthanā-daśaka

Raghunātha Dāsa Gosvāmi - Dešimt prašymų leisti gyventi prie Govardhano kalvos

nija-patī-bhuja-daṇḍac-chatra-bhāvaṁ prapadya
pratihata-mada-dhṛṣṭoddaṇḍa-devendra-garva
atula-pṛthula-śaila-śreṇī-bhūpa priyaṁ me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

pramada-madana-līlāḥ kandare kandare te
racayatī nava-yūnor dvandvam asminn amandam
itī kila kalanārthaṁ lagnakas tad-dvayor me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

anupama-maṇī-vedī-ratna-siṁhāsanorvī-
ruha-jhara-dara-sānu-droṇī-saṅgheṣu raṅgaiḥ
saha bala-sakhibhiḥ saṅkhelayan sva-priyaṁ me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

rasa-nidhī-nava-yūnoḥ sākṣiṇīṁ dāna-keler
dyutī-parimala-viddhaṁ śyāma-vediṁ prakaṣya
rasika-vara-kulānāṁ modam āsphālayan me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

harī-dayitam apūrvaṁ rādhikā-kuṇḍam ātma-
priya-sakham iha kaṇṭhe narmaṇāliṅgya guptaḥ
nava-yuva-yuga-khelās tatra paśyan raho me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

sthala-jala-tala-śaṣpair bhūruha-chāyayā ca
pratipadam anukālaṁ hanta samvardhayan gāḥ
trī-jagatī nija-gotraṁ sārthakaṁ khyāpayan me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

surapatī-kṛta-dīrgha-drohato goṣṭha-rakṣāṁ
tava nava-gṛha-rūpasyāntare kurvataiva
agha-baka-ripuṇoccair datta-māna drutaṁ me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

girī-nṛpa-harī-dāsa-śreṇī-varyetī-nāmā-
mṛtam idam uditaṁ śrī-rādhikā-vaktra-candrāt
vraja-nava-tilakatve klpta-vedaiḥ sphuṭaṁ me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

nija-jana-yuta-rādhā-kṛṣṇa-maitrī-rasākta-
vraja-nara-paśu-pakṣī-vrāta-saukhyaika-dātaḥ
agaṇita-karuṇatvān maṁ urī-kṛtya tāntaṁ
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

nirupadhī-karuṇena śrī-śacīnandanena
tvayī kapaṭī-śaṭho 'pī tvat-priyenārpito 'smi
itī khalu mama yogyāyogyatāṁ mām agṛhṇan
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

rasada-daśakam asya śrīla-govardhanasya
kṣitidhara-kula-bhartur yaḥ prayatnād adhīte
sa sapadī sukhade 'smin vāsam āsādya sākṣāc
chubada-yugala-sevā-ratnam āpnotī tūrṇam

1) O Govardhana, visų neprilygstamų didžiųjų kalnų karaliau, kuris tapai skėčiu, o tavo Viešpaties ranka – skėčio rankena, tu sunaikinai pusdievių karaliaus išdidumą, kai jis išprotėjęs puolė pakeltais ginklais. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs, nes tu man esi labai brangus.

2) O Govardhana, prašau, leisk man gyventi šalia tavęs, kad galėčiau matyti jaunatvišką dievišką porą, kai tavo urvuose jie mėgaujasi aistringais meilės žaidimais.

3) O Govardhana, Viešpats Kṛṣṇa su Balarāma ir savo draugais patenkintas žaidžia neprilygstamuose brangakmeniais papuoštuose kiemuose, karališkuose sostuose, medžiuose, kriokliuose, kalnų upeliuose, olose, ant kalno smailių ir tavo slėniuose. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs, nes tu man esi labai brangus.

4) O Govardhana, tu padarei tamsų kiemą, kuris stebėjo nektaro lobyno, jaunatviškos dieviškos poros, dāna-keli žaidimą. Tu suteiki didžiausią palaimą tiems, kurie mėgaujasi transcendentiniu nektaru. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs.

5) O Govardhana, tu slėpdamasis žaismingai apkabinai savo brangios draugės, neprilygstamos Rādhā-kuṇḍos, kuri brangi Viešpačiui Hari, kaklą ir slapčiomis stebi jaunatviškos ten vykstančius dieviškos poros žaidimus. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs.

6) O Govardhana, patenkindamas karves savo vandeniu, žole ir medžių pavėsiu, tu skelbi visiems trims pasauliams, kaip tau dera tavo paties vardas. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs.

Pastaba: Govardhana reiškia “Tas, kuris pasotina (vardhana) karves (go).”

7) O Govardhana, Aghos ir Bakos priešas tave pagerbė paversdamas naujais namais, suteikdamas Vradžai prieglobstį nuo ilgo surų karaliaus įniršio. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs.

8) O Govardhana, kalnų karaliau, tavo nektariškas vardas “geriausias tarp Viešpaties Hari tarnų” teka iš Śrī Rādhos lūpų mėnulio. Vedos skelbia, kad tu esi Vradžos tilaka. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs.

9) O Govardhana, geradari, tu vienas suteiki transcendentinę laimę Vradžos žmonėms, gyvūnams, paukščiams ir juos supantiems draugams, kurie yra patepti draugystės Śrī Śrī Rādhā-Kṛṣṇai nektaru. Būdamas beribiai gailestingas, prašau, priimk mane nelaimingą ir leisk man gyventi šalia tavęs.

10) Nors aš esu apgavikas ir nusikaltėlis, beribiai gailestingas Viešpats Śacīnandana, kuris tau labai brangus, atidavė mane tau. O Govardhana, prašau, negalvok, ar aš esu tinkamas, ar ne. Tiesiog leisk man gyventi šalia tavęs.

11) Tas, kuris atidžiai skaito šiuos dešimt nektariškų posmų, aprašančių Śrīla Govardhaną, kalnų karalių, labai greitai apsigyvens šalia šio palaimingojo kalno ir greitai pasieks vertingą tarnystės puikiajai dieviškai porai brangakmenį.

 

Śrī Govardhanāṣṭakam

Śrīla Viśvanātha Cakravartī Ṭhākura

kṛṣṇa-prasādena samasta-śaila-
sāmrājyam āpnoti ca vairiṇo 'pi
śakrasya yaḥ prāpa baliṁ sa sākṣād
govardhano me diśatām abhīṣṭam (1)

sva-preṣṭha-hastāmbuja-saukumārya-
sukhānubhūter ati-bhūmi vṛtteḥ
mahendra-vajrāhatim apy ajānan
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (2)

yatraiva kṛṣṇo vṛṣabhānu-putryā
dānaṁ gṛhītuṁ kalahaṁ vitene
śruteḥ spṛhā yatra mahaty ataḥ śrī-
govardhano me diṣatām abhiṣṭam (3)

snātvā saraḥ svaśu samīra hastī
yatraiva nīpādi-parāga dhūliḥ
ālolayan khelati cāru sa śrī-
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (4)

kastūrikābhiḥ śayitaṁ kim atrety
ūhaṁ prabhoḥ svasya muhur vitanvan
naisargika-svīya-śilā-sugandhair
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (5)

vaṁśa-pratidhvany-anusāra-vartma
didṛkṣavo yatra hariṁ hariṇyāḥ
yāntyo labhante na hi vismitāḥ sa
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (6)

yatraiva gaṅgām anu nāvi rādhām
ārohya madhye tu nimagna-naukaḥ
kṛṣṇo hi rādhānugalo babhau sa
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (7)

vinā bhavet kiṁ hari-dāsa-varya-
padāśrayaṁ bhaktir ataḥ śrayāmi
yam eva saprema nijeśayoḥ śrī-
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (8)

etat paṭhed yo hari-dāsa-varya-
mahānubhāvāṣṭakam ārdra-cetāḥ
śrī-rādhikā-mādhavayoḥ padābja-
dāsyaṁ sa vinded acireṇa sākṣāt (9)

1) Govardhano kalnas išpildys mano patį giliausią troškimą – tiesiogiai pamatyti Śrī Śrī Rādhos ir Kṛṣṇos žaidimus. Kṛṣṇos malone Govardhanas tapo visų kalnų imperatoriumi, visų akivaizdoje jį garbino užkietėjęs jo priešas, dangaus valdovas Indra.

2) Kai Kṛṣṇa, pakėlęs nuo žemės, laikė Govardhaną, šis, pajutęs minkštos, lotosinės Kṛṣṇos rankos švelnumą, patyrė tokią palaimą, kad net nejuto Indros žaibų, kapojančių jo kūną. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

3) Prie Dān Ghāṭī Kṛṣṇa kelias valandas ginčijosi su Vṛṣabhānu Mahārajo dukra, reikalaudamas muito mokesčio. Personifikuotos Vedos trokšta išgirsti šį saldų ginčą. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

4) Gaivus, saldus ir stiprus vėjas prie Govardhano panašus į dramblį. Išsimaudęs ežeruose, pilnuose lotosų ir apsuptuose kadamba bei kitų gėlių, jis išdykaudamas voliojasi žiedadulkėse ir gėlių kvapuose. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

5) Ar saldus Govardhano kvapas sklinda nuo ten besiilsinčių muskusinių elnių? o gal šis kvapas sklinda nuo Kṛṣṇos, kuris ten pramogauja? O gal Govardhano akmenys savaime skleidžia šį kvapą. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

6) Išgirdę aidą bambukų giraitėje elniai ant Govardhano bėga į tą pusę, galvodami, kad ten Kṛṣṇa groja savo fleita. Neradę Jo, jie nustemba ir ieškodami klaidžioja aplink. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

7) Vidury Mānasī Gaṅgos, atsiradusios iš Govardhano širdies, Rādhā sėdi Kṛṣṇos valtyje. Kai valtis pradėjo skęsti, Ji tvirtai apsikabino Jo kaklą. Taip Jie atrodė labai gražūs. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

8) Kaip galima gauti tyrą pasiaukojimo tarnystę, negavus prieglobsčio prie Govardhano lotosinių pėdų? Jis – pats geriausias Śrī Hari tarnas, kupinas meilės savo Viešpačiams, Rādhāi ir Kṛṣṇai. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

9) Lai ta asmenybė, kuri tirpstančia širdimi ir besiliejančiomis ašaromis skaito šiuos aštuonis posmus apie Śrī Hari didžiausią tarną, greitai įgis tiesioginę tarnystę Śrī Rādhikā-Mādhavos lotosinėms pėdoms.

 

Śrī Govardhana-praṇāma

govardhano jayati śaila-kulādhirājo
yo gopikābhirudito hari-dāsa-varyaḥ
kṛṣṇena śakramakha-bhaṅga-kṛtārcito yaḥ
saptāha-masya kara-padma-tale 'py avātsīt (1)

(Bṛhad Bhāgavatāmṛta, Sanātana Gosvāmī)

Šlovė Govardhanui, visų kalnų dinastijų karaliui. 
Jį gopės pavadino hari-dāsa-varyaḥ -
geriausiasis iš Viešpaties Hari tarnų.
Śrī Kṛṣṇa garbino jį pats sustabdęs auką Indrai,
ir laikė septynias dienas Savojoj lotosinėj rankoj.

 

 

Šrilos Prabhupados paskaita, BG 1.40

Kviečiame pasiklausyti naujai išverstos Prabhupados paskaitos apie skaistybės vertę vedinėje visuomenėje. Posmas iš Bhagavad-gitos 1.40. Paskaita skaityta Londone 1973 m. liepos 28 d.

 
Kalendorius