Reklama
WebBanner.JPG
Reklaminis skydelis
Įėjimas



Komentarai
  • labai prasau nesmerkite iš pyrmo žvilksnio : :-)
  • as esu irmanto žemaičio dukra ir noriu pasakyti ka...
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
Pradžia

Srimad-Bhagavatam, 10.51.45

śrī-mucukunda uvāca
vimohito 'yaṁ jana īśa māyayā
tvadīyayā tvāṁ na bhajaty anartha-dṛk
sukhāya duḥkha-prabhaveṣu sajjate
gṛheṣu yoṣit puruṣaś ca vañcitaḥ

Śrī Mucukunda tarė: O Viešpatie, žmonės šiame pasaulyje, tiek vyrai, tiek moterys, yra suklaidinti Tavo iliuzinės galios. Neišmanydami nieko apie savo tikrąją naudą, jie negarbina Tavęs. Vietoj to jie siekia laimės veldamiesi į šeimyninius santykius, kurie patys yra kančios šaltiniai.

Garso įrašai iš Mayapuro ir Navadvipos, 2015 pavasaris

Mayapur ir Navadvipa, Vakarų Bengalija:

Garsai iš ISKCON Gošalos (karvidės). Įrašas darytas 2015-03-02, vakare kambaryje, kurio langas kaip tik žvelgė į Gošalą:

Kelionė iš Mayapur ISKCON šventyklos iki kelto į Navadvipą. Tai buvo 2015-03-05, Gaura purnimos diena, kai bengalai švenčia Čaitanjos Mahaprabhu apsireiškimą 1486 metais ir taip pat švenčia Holi šventę - dažų šventę. Įraše matosi, kaip žmonių minia traukia iš Navadvipos į Mayapur ISKCON ir Yogapithos šventyklas. Visas kelių kilometrų atstumas iki kelto - tai ištisinė judančių žmonių minia.

Gaura purnima - Čaitanjos Mahaprabhu apsireiškimo diena, 2015-03-05. Įrašas darytas prie Jagannatha Das Babaji samadhi, Navadvipoje, Dhamešvara Mahaprabhu šventykloje, kurioje stovi Višnuprijos garbinta Mahaprabhu Dievybė ir Jo sandalai.

 

Garso įrašai iš Purio, 2015 vasaris

Puris, Orissa:

Sandhya arati Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-22 vakare:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-22 vakaras po sandhya arati:

Sandhya arati Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-23 vakare:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-24 vakaras po sandhya arati:

Moteris dainuoja Tota Gopinathos šventykloje prieš vakarinę arati, 2015-02-25:

Kelionė nuo ISKCON šventyklos iki Viešpaties Jagannathos šventyklos, 2015-02-25:

Parikrama aplink Viešpaties Jagannathos šventyklą, 2015-02-25:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-26 vakaras po sandhya arati:

Skaitome tekstą apie senovinę vietą, kur buvo apsistojęs Viešpaties Čaitanja ir kiti jo palydovai:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-27 vakaras po sandhya arati:

Sandhya arati Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-28 vakare, prieš pat išvykstant iš Purio:

 

 

 

Viešpatie Nityananda, prašau neatstumk manęs

Daina 96 (Suha-i-rāga)

(Priedainis) jaya jaya nityānanda rāya
aparādha pāpa mora       tāhāra nāhika ora
uddharaha nija karuṇāya

āmāra asata mati      tomāra nāme nāhī rati
kahite nā bāsī mukhe lāja
janame janame kata       kariyāchī ātma-ghāta
ata eba se mora e-ī kāja

tumī-o karuṇā-sindhu       pātakī janāra bandhu
ebāra karaha yadī tyāga
patita-pābana nāma       nirmala se anupāma
tāhāte lāgaye baḍa dāga

pūrube yabana-ādi          kata kata aparādhī
tarā-icha śuniyāche kāṇe
kṛṣṇa-dāsa anumāni       ṭhelite nāribe bumi
yadī ghṛṇā nā karaha mane

1. (Priedainis) O Viešpatie Nityānanda Rāya, šlovė, šlovė Tau! O Viešpatie, prašau, negalvok apie mano nuodėmes ir įžeidimus. Prašau, būk maloningas, ir išvaduok mane.

2. Mano širdis labai nuodėminga. Manęs netraukia Tavo šventi vardai. Man nepatinka kalbėti apie tokius dalykus. Gėda pripildė mano burną. Kas suskaičiuos tuos gyvenimus, kai aš pražudydavau bet kokią galimybę dvasiškai tobulėti? Štai kodėl esu tokioje būklėje.

3. Tu esi malonės vandenynas. Tu esi visų nusidėjėlių draugas. Jei dabar Tu paliksi mane, tuomet Tavo neprilygstama ir garbinga reputacija kaip Patita-pāvana (apvalantis puolusius) yra tik didelis triukas.

4. Kiek daug yavanų ir kitų įžeidėjų Tu jau išvadavai? Aš girdėjau savo ausimis, kaip Tu juos išvadavai. Aš, Kṛṣṇa dāsa, manau taip: O mano Viešpatie, jei savo širdyje nejauti man priešiškumo, prašau, neatstumk manęs.

 

Prisiimdamas atsakomybę būti Guru

Šrilos Bhaktisiddhantos kalba savo Vyasa pujos proga Cuttacke, 1927 m. liepos 10 d.:

Mes prisiėmėme sau atsakomybę už šią sunkią naštą. Visi susirinkusieji atsisėdo į paprastas vietas. Man vieninteliam pasiūlė ištaigingą krėslą. Visiems iš esmė buvo pasakyta: „Štai, pažvelkite į tą didelį gyvulį iš zoologijos sodo. Koks išpuikimas! Kaip kvaila! Kaip baisu! Ar jūs kada nors matėte tokį didelį stuobrį? Jam ant kaklo uždėjo gėlių girliandas! Kokios ovacijos! Kokie skambūs ir ilgi hiperboliški apibūdinimai! Ir koks patenkintas jis klausosi visų tų pagyrų apie jo paties pasiekimus, kaip dėmesingai ir savo paties ausimis! Akivaizdu, kad jis džiūgauja. Argi jo elgesys nėra akivaizdus Mahāprabhu mokymo laužymas? Ar šis didelis stuobrys, toks savanaudiškas ir įžūlus, kada nors galės atpirkti savo brutalumą?“

Taip atsitiko, kad aš esu vienas iš didžiausių kvailių. Dėl mano pasipūtimo niekas man neduoda gerų patarimų.. Kadangi niekas globėjiškai nesutinka pamokyti manęs, man šovė į galvą, kad aš turiu savo atvejį pateikti pačiam Mahāprabhu, ir tada pažiūrėti, ką Jis man patars. Tuomet Śrī Caitanya-deva man pasakė: „Ką tu besutiktum, mokyk juos apie Krišną. Mano paliepimu tapk guru ir išvaduok šį kraštą. Tokiu būdu tau nesukliudys šio pasaulio srovės. Tu vėl susitiksi mane šioje vietoje.“

Šiuose posmuose yra tinkamai paaiškintas tas akivaizdus neatitikimas, kurį aprašiau aukščiau. Tas, kurio vienintelis mokymas yra būti nuolankesniam už žolės kuokštą, pasakė: „Mano paliepimu tapk guru ir išvaduok šį kraštą.“ Šiuo atveju Mahāprabhu pats duoda nurodymą: „Atlik guru pareigas, taip kaip Aš tai darau. Perduok tą patį paliepimą kiekvienam kurį tau pavyks sutikti.“ Caitanya-deva sako: „Pasakyk jiems tuos pačius žodžius: 'Mano paliepimu tapk guru ir išvaduok šį kraštą.‘ Išvaduok žmones nuo jų kvailumo.“

Kiekvienas, kuris išgirs šiuos žodžius, pradės natūraliai protestuoti sudėtais delnais: „Bet aš iš tiesų esu didelis nusidėjėlis; kaip galiu būti guru? Tu esi pats Dievas, jagad-guru. Tik tu gali būti guru.“ Į tai Mahāprabhu atsako: „Tokiu būdu tau nesukliudys šio pasaulio tėkmės. Tu vėl susitiksi mane šioje vietoje. Nepraktikuok guru darbo tam kad savo blogybėmis žeistum kitus. Netapk guru dėl pragyvenimo, kad dar labiau neįklimptum šiame pasaulyje. Tačiau jei išties gali būti mano atviraširdis tarnas, tu turėsi Mano galią. Tau nereikia bijoti.“

Aš nebijau. Mano gurudeva girdėjo šį paliepimą iš savo gurudevo. Būtent dėl šios priežasties mano gurudeva priėmė netgi tokį didelį nusidėjėlį kaip aš, ir pasakė man: „Mano nurodymu tapk guru ir išvaduok šią šalį.“ Tik tie, kurie niekada negirdėjo šių Śrī Gaurasundaros žodžių, gali pasakyti: „Kaip keista yra klausytis savo paties pagyrų!“ Jų nuomone, kai guru moko savo mokinį iš Bhāgavatam 11 giesmės, jis atlieka didžiulę nuodėmę. Ką turi daryti ācārya, kai jam reikia paaiškinti posmą ācaryam mām vijānīyāt – „Niekuomet neignoruok ācāryos ir nelaikyk jo lygiu sau jokia prasme"? Tai yra paties Śrī Krsnos žodžiai, iš kurių jīva gauna didelę naudą. Ar guru turi palikti savo krėslą, ācāryos krėslą, iš kurio šie žodžiai turi būti aiškinami? Šią padėtį jam perdavė jo paties gurudeva. Jei jis nesielgs kaip reikalinga, jis yra pasmerktas prakeikimui už tai kad įžeidė šventą vardą, neparodydamas pagarbos guru. Jis turi atlikti savo pareigas nepaisant to, kad jo elgesys gali būti apkaltintas egoizmu.

Kai guru perduoda mantrą savo mokiniui, ar jis neturėtų jam liepti su šia mantra garbinti guru? Ar vietoj to jis turėtų sakyti: „Trenk savo guru kelis kartus batu arba ašutine"? „Guru niekada negalima menkinti. Guru yra visų dievų buveinė“ – ar skaitydamas savo mokiniui Bhāgavatam guru turėtų susilaikyti nuo šitų žodžių? „Tik tam, kuris turi nepalaužiamą dvasinį pasišventimą guru, tokį pat kaip ir pačiam Krišnai, tik jam atsiskleis visos šventos paslaptys“ – ar guru neturėtų šių dalykų sakyti savo mokiniui? Ādau guru-pūjā - „Guru garbinimas yra svarbesnis nei visa kita; guru reikia tarnauti taip pat kaip tarnaujama Krišnai; guru reikia garbinti tam tikru būdu" - ar guru turėtų pasitraukti iš savo krėslo nepasakydamas šių dalykų mokiniui?

Kampas visada turi trūkumą, kuris reiškia išbaigtumo nebuvimą, ar tai būtų 180 laipsnių lygumas, ar mažiau nei 360 laipsnių. Tačiau plokštumoje, 360 laipsniuose nėra tokio trūkumo. Paprastai kvaili žmonės nesugeba suprasti paprastos tiesos, kad išvaduotame būvyje nebėra jokio trūkumo.

Kaip sako patarlė: „Pradėjus šokį, nebėra prasmės dengti veidą vualiu.“ Aš atlieku guru pareigą, ir vis tik jei aš pamokslaučiau, kad niekas neturėtų man šaukti Jaya! – tai reikštų iš esmės, kad aš sakau aplinkiniu keliu: „Dainuokite man Jaya! Tai būtų ne kas kita kaip veidmainystė. Mūsų gurudeva nemokė tokio nenuoširdumo. Taip pat ir Mahāprabhu nemokė tokio nenuoširdumo. Aš turiu tarnauti Bhagavānui tiesiai šviesiai.

Žodis Bhagavān pasiekė mus per guru. Aš turiu paklusti jam su visu nuoširdumu.. Aš nerodysiu guru nepagarbos primygtinai reikalaujant kvailiems ir piktavaliams sektantams, ypač kai Śrī Gurudeva liepė man: „Mano nurodymu tapk guru ir išvaduok šią šalį.“ Mano gurudeva mokė mane šio paliepimo ir savo ruožtu perdavė jį man. Aš nebūsiu kaltas nenuoširdumu vykdant šį jo nurodymą. Šiuo požiūriu aš nepriimsiu neišmanančio, nenuoširdaus, pseudo-asketiško sektantizmo idealo. Aš nesimokinsiu nenuoširdumo. Materialistai, piktavaliai, apsimetėliai atsiskyrėliai bei savanaudžiai negali suprasti, kaip Bhagavāno bhaktai atmetę viską šiame pasaulyje Bhagavāno paliepimu dvidešimt keturias valandas nei sekundei nenukrypsta nuo tarnystės Dievui.

Veidmainiai sektantai ir pseudo vaišnavai, viduje puoselėjantys troškimus žemiškai šlovei, natūraliai pagalvos: „Kokia gėda yra sėdėti guru krėsle ir klausytis mokinių liaupsinimų!“ Tačiau kiekvienas vaišnavas visus kitus vaišnavus laiko savo garbinimo objektais.. Kai Thākura Haridāsa parodė savo ypatingą nuolankumą, Mahāprabhu tarė: „Tu esi didžiausias šiame pasaulyje, visų brangakmenis. Prašau, papietaukime kartu.“ Jis savo rankose nešė Thākura Haridāsos sac-cid-ānanda pavidalą. Śrī Rūpos pasekėjų tarpe visiškai pasireiškia tokios savybės kaip netrokšti pagarbos sau ir būti pasiruošusiam rodyti tinkamą pagarbą kitiems. Tie, kurie čia mato kažkokį neatitikimą, yra tarsi pelėdos, kurios yra aklos šviečiant saulei. Tokiu savo elgesiu jie atlieka įžeidimus.

Jei aš nepaklusčiau įstatymui, kuris pasiekė mane per mokinių seką, tuomet įžeidimas už tai, kad aš nevykdžiau savo guru nurodymo, atkirstų mane nuo lotosinių Śrī Gurudevo pėdų. Jei tam, kad įvykdyčiau vaišnava guru nurodymą, aš turėsiu būti pasipūtęs ir grubus, arba kentėti amžiną pasmerkimą, aš esu pasiruošęs sutikti tokį amžiną pasmerkimą, ir netgi iš anksto pasirašyti sutartį dėl to.. Aš nesiklausysiu piktavalių žmonių žodžių vietoje Śrī Gurudevo paliepimo. Su nepalaužiama drąsa ir įsitikinimu aš vaikysiu viso likusio pasaulio minčių tėkmes, pasikliaudamas jėga, gauta iš Śrī Gurudevo lotosinių pėdų. Aš prisipažįstu tokiu išdidumu.

Viena dulkelės dalelytė nuo mano mokytojo lotosinių pėdų išvaduos dešimtis milijonų tokių kaip jūs. Nėra tokio išprusimo pasaulyje, nėra tokio prasmingo mąstymo visuose keturiolikoje pasaulių, nei tarp žmonių nei tarp dievų, kurie svertų daugiau nei viena dulkės dalelytė nuo mano gurudevo lotosinių pėdų. Mano gurudeva, kuriuo aš visiškai pasitikiu, niekada manęs neatstums. Aš visiškai nenoriu klausytis kažkieno, kas nori mane įskaudinti; arba tokį piktavalį žmogų laikyti savo mokytoju.

Jūs visi pasigailėkite manęs, labiausiai luošo iš visų būtybių, kadangi jūs esate tokie atviri. Jūs visada atleidžiate patiems įvairiausiems žmonėms.. Padarykite gera ir man, atleisdami šiam labiausiai pasipūtusiam iš žmonių, ne kam kitam, o man.

 

6 atsidavimo požymiai - II skyrius

Žemiau pateikiame ištrauką iš Bhakti Rakšaka Šridhara Svamio knygos "Prapanna Jivanamritam" - "Atsidavusiųjų sielų pozityvaus nemirtingumo nektaras". Ši knyga pateikia šventraščių ir šventų asmenybių liudijimus apie śaranāgati - Viešpaties prieglobstį ir šešias sudedamasias śaranāgati dalis (ṣad viddha śaranāgatiḥ). II šios knygos skyrius "Śāstra vacanāmṛta" - "Šventraščių žodžių nektaras" pateikia posmus iš šventraščių, aprašančius poreikį rasti ir priimti Viešpaties prieglobstį.

1. Atsidavimas labai gerai pagrįstas śāstrose

śruti-smty-adi-śāstreu, prapatir yan nirūpyate
tad ukta
dvitiyādhyāye, śrī śāstra-vacanāmte (1)

Šis antrasis skyrius, Śrī Śāstra-vacanāmṛta, šventraščių žodžių nektaras, aprašo atsidavimą, kaip jis pateiktas apreikštuosiuose šventraščiuose, pradedant Vedomis (Śruti) ir religiniuose tekstuose (Smṛti).

2. Priežastis, kodėl reikia atsiduoti paaiškinta smti literatūroje

yo brahmāa vidadhāti-purva yo brahma-vidyā
tasmai g
ā pālayati sma kṛṣṇa
ta
hi devam ātma-vtti-prakāśa
mumuk
ur vai śaraam amu vrajet (2)

Tāpanyām (Brahma-sahitā, tikā)

Kūrimo pradžioje, Jis, kuris sukūrė visatos kūrėją, Brahmą, ir suteikė Brahmai žinias apie Brahmaną, Absoliutą, Jis yra tas pats Viešpats Krišna, ganantis karves (arba puoselėjantis Vedas). Kas troška išsivaduoti, turi atsiduoti šiam Viešpačiui, atskleidžiančiam vidinę sielos funkciją.

2.1 Žodžio nama - lenktis - reikšmė

ahaktir ma-kāra, syān, na-kāras tan niedhakah
tasm
āt tu namasā ketri, svātantrya pratiidhyate (3)

bhagavat-paratantro ‘sau, tad āyatātma-jīvana
tasm
āt sva-sāmarthya-vidhi, tyajet sarvam aśeata (4)

Padma-uttara-khada

Skiemuo ma reiškia save įtvirtinantį ego (klaidingą sampratą: „Aš esu veikiantysis“), o skiemuo na reiškia ego neigimą. Tokiu būdu nusilenkimo veiksmas (namaḥ) panaikina besilenkiančiojo nepriklausomybę. Siela natūraliai pavaldi Visagaliui. Jos vidinė prigimtis ir jos vidinė funkcija - tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Todėl reikia visiškai atsisakyti tų veiksmų, kurie atliekami galvojant: „Aš esu veikiantysis“.

(„Ma“ reiškia ego - aš esu veikiantysis, „na“ - reiškia neigimą. Todėl kai žmogus lenkiasi (namaḥ) jis atsisako savo nepriklausomybės ir pripažįsta save Viešpaties tarnu.)

3. Vienintelė kliūtis, trukdanti atsiduoti, yra klaidingas ego

ahakāra-nivttānā, keśavo nahi dūraga
aha
kāra-yutānā hi, madhye parvata-rāśaya (5)

Brahma-vaivarta Purāa

Aukščiausias Viešpats Keśava visada pasilieka su tais, kurie neteuri materialios gyvenimo sampratos; Tačiau panašu, jog tarp save tvirtinančių egoistų ir Viešpaties yra didelių kalnų grandinė.

4. Tie, kurie nepriima Viešpaties prieglobsčio, tiesiog klaidžioja gimimų ir mirčių pasaulyje

yāvat pthaktvam idam ātmana indriyārtha
m
āyā-bala bhagavato jana iśa paśyet
t
āvan na sastir asau pratisakrameta
vyarth
āpi dukha-nivaha vahati kriyārthā (6)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.9.9

O Viešpatie, o sielų siela, salygotos sielos suvokia Tave ir visatą kaip atskirtus vienas nuo kito ir galvoja, kad visata skirta jų jusliniams malonumams. Tačiau tai tik Tavo klaidinančios energijos (māyos) padarinys. Kol gyvosios esybės laikosi įsikibusios savo iliuziškų atskirų interesų, jos negali palikti apgailėtino materialaus pasaulio, sudaryto iš veiksmų ir pasekmių, gimimo ir mirties, nepaisant jo beprasmiškumo.

5. Neatsidavusi siela yra nuolat apgaunama

prāpyāpi durllabhatara, mānuya vibudhepsitam
yair āśrīto na govindas, tair ātmā vañcitaś ciram (7)

Brahma-vaivarta Purāa

Gimti žmogaus gyvybės formoje yra tokia vertybė, jog to siekia net pusdieviai. Kas, gimęs žmogumi, nepaiso tokios sėkmės ir nepriima Govindos lotosinių pėdų prieglobsčio, nuolatos save apgaudinėja.

5.1 Gyvenimas be atsidavimo yra tuščias

aśītiñ caturaś caiva, laksās tān jīva-jātiu
bhr
āmyadbhi puruai prāpya, mānuya janma-paryayāt (8)

tad apy aphalatā yātam, teām ātmābhimāninām
var
ākānām anāśrītya, govinda-caraa-dvayam (9)

Brahma-vaivarta Purāa

Aplankiusi 8.400.000 gyvybės formų siela galiausiai gimė žmogumi. Bet šis žmogaus gyvenimas yra visiškai bevertis tiems apgailėtiniems žmonėms, kurie taip didžiuojasi savo kūnais, jog atsisako priimti Viešpaties Govindos lotosinių pėdų prieglobstį.

6. Net žemiausi tarp žmonių išsivaduoja atsidavę

sarvācāra-vivarjitā śaha-dhiyo vrātyā jagad-vañcakā
dambh
āhakti-pāna-paiśuna-parā pāpāntyajā niṣṭhurāh
ye cānye dhana-dāra-putra-niratā
sarvādhamās te pi hi
śrī-govinda-padāravinda-śaraā muktā bhavanthi dvija (10)

Nsiha Purāa

O dukart gimęs, neturintys jokių dorų savybių ir neatliekantys dorų darbų, įvairūs atstumtieji, niekšai, apgavikai, pasipūtėliai ir egoistai, priklausantys nuo kvaišalų ir vaikščiojančios nuodėmių buveinės, piktavaliai, žiaurūs ar apsvaigę nuo savų vaikų, žmonų ir turtų – net tokios ypatingai puolusios asmenybės išsivaduoja, kai atsiduoda Śrī Govindos lotosinėms pėdoms.

7. Atsidavusi siela niekada nebepuola

paramārtham aśeasya, jagatām ādi kāraam
śaraya śaraa yāto, govinda nāvasidati (11)

Bhan-nāradiya Purāa

Śrī Govinda yra visų visatų šaltinis, Aukščiausia Tiesa ir visų prieglobstis. Kas atsiduoda Jo lotosinėms pėdoms, niekada nepražus.

8. Atsidavimas Viešpačiui sunaikina kančias ir pavagia širdį

sthita priya-hite nitya, ya eva puruarabha
r
ājas tava yadu-śreṣṭho, vaikuṇṭha puruottama (12)
ya ena
saśrayantīha, bhaktyānārāyaa harim
te tarant
īha durgāni, na me trāsti vicāraā (13)

Mahābhārata, Śānti-parva

O karaliau, ką dar galiu tau pasakyti? Geriausiasis iš Yadu dinastijos, neįveikiama didi asmenybė, kuri visada kupina geros valios tau ir yra brangus tavo draugas – Jis ne kas kitas, o Aukščiausiasis Viešpats Narayana, Śrī Hari. Kas su pasišventimu priima Jo visišką prieglobstį, tas perplaukia neįveikiamą materialios egzistencijos vandenyną.

9. Sunaikindamas visą baimę atsidavimas duoda gyvenimą, kupiną amžino nektaro

ye śakha-cakrābja-kara hi śārgia
khagendra-ketu
varada śrīya patim
sam
āśrayante bhava-bhīti-nāśana
te
śā bhaya nāsti vimukti-bhājān (14)

(Vāmana)

Sėkmės deivės šeimininkas rankose laiko kriauklę, diską, lotoso žiedą ir lanką; Jis yra Garudos šeimininkas. Jis sunaikina materialios egzistencijos baimę ir suteikia visus palaiminimus. Kurie priima Jo prieglobstį, nebeturi menkiausių būgštavimų dėl ateities, nes yra pasiruošę pozityviam nemirtingumui.

10. Atsidavusios sielos visos pastangos vaisingos

sasāre smin mahā-ghore, moha-nidrā-samākule
ye hari
śaraa yānti, te ktārthā na saśaya (15)

Bhan-nāradiya Purāa

Materialus pasaulio tamsoje, pripildytoje neišmanymo bei miego, kas atsiduoda Viešpaties Hari šventosioms pėdoms, be abejonių, patirs tik sėkmę ką ir bedarytų.

11. Net jei žmogus nekontroliuoja proto, atsidavus Viešpačiui niekas nebebus sunku

ki durāpādana teā, pusām uddāma-cetasām
yair
āśrītas tirtha-padaś, carao vyasanātyaya (16)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.23.42

Viešpaties Hari lotosinės pėdos sunaikina materialią egzistenciją. Atsidavus Jo lotosinėms pėdoms nelieka nieko, kas būtų sunkiai pasiekiama net ir tam, kieno protas sujaudintas.

12. Atsidavusiai sielai baigiasi trijų rūšių materialios kančios

śārirā mānasā divyā, vaiyāse ya ca mānuā
bhautikāś ca katha
kleśā, bādheran hari-saśrayam (17)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.22.37

O Vidura, kaip gi kūno bei proto neramumai, kylantys iš materialių elementų, kitų būtybių ar nepalankių astrologinių aplinkybių, gali pakirsti tą, kuris priėmė Śrī Hari lotosinių pėdų prieglobstį?

13. Atidavusios sielos lengvai pasiekia Viṣṇu buveinę

samāśrītā ye pada pallava-plava
mahat-pada
puya-yaśo murāre
bhav
ānbudhir vatsa-pada para pada
pada
pada yad vipadā na teśām (18)

Śrīmad-Bhāgavatam 10.14.58

Viešpats Śrī Hari šlovinamas kaip pati tyrumo esmė. Tiems, kurie visiškai priėmė Jo lotosinių pėdų prieglobstį-laivą, šis materialios egzistencijos vandenynas pasidaro nereikšmingas, kaip balutė veršelio pėdos įspaude. Jų tikslas yra Viešpaties aukščiausioji buveinė, o ne ši materiali vieta, kupina nelaimių.

14. Visiškai atsidavusi siela nugali kūniško susitapatinimo bei materialios nuosavybės iliuziją

yeśā sa eva bhagavān dayayed ananta
sarv
ātmanāśrīta-pado yadi nirvyalīkam
te dustarām atitaranti ca deva-māyā

nai
ām mamāham iti dhi śva-sgāla-bhakye (19)

Śrīmad-Bhāgavatam 2.7.42

Nepranokstamą iliuzinę Viešpaties galią įveikia tie, kurie visais atžvilgiais priėmė Aukščiausiojo Viešpaties lotosinių pėdų prieglobstį, ir kuriems begalinis Viešpats suteikė savo nepamatuojamą malonę. Viešpats nerodo palankumo taikantiems idėjas 'Aš' ir 'Mano‘ šitam materialiajam kūnui, kuris vis tiek bus maistas šakalams ir šunims.

15. Tiems, kurie neatsidavė Krišnai, visos pastangos išvengti kančių duoda laikiną rezultatą.

bālasya neha śarana pitarau nsiha
n
ārtasya cāgadam udanvati majato nau
taptasya tad-pratividhir ya ih
āñjaseṣṭas
t
āvad vibho tanu-bhtā tvad-upekitānām (20)

Śrīmad-Bhāgavatam 7.9.19

O Nṛsimha, o Visagalis Viešpatie, atsargumo priemonės bei įvairūs vaistai turi tik trumpalaikį poveikį, kai jų griebiasi kenčiančios įkūnytos sielos, negavusios Tavo prielankumo. Tėvai negali apsaugoti savo vaiko, vaistai negali išgydyti ligonio, o laivas negali išgelbėti vandenyne skęstančio žmogaus.

16. Visos neatsidavusių sielų kančios ir neramumai kyla dėl to, kad įsivaizduojamą priima už tikrą

tāvad bhaya dravia-deha suhn-nimitta
śoka sphā paribhavo vipulaś ca lobha
t
āvan mamety asad-avagraha ārti-mūla
y
āvan na te ghrim abhaya pravṛṇita loka (21)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.9.6

Viešpatie, kol žmonės šiame pasaulyje nepriims Tavo lotosinių pėdų saugaus prieglobsčio, tol jie bus kupini nerimo dėl savo turtų, kūnų ir draugų. Sielvarto, troškimų, manijų ir stipraus godumo užvaldyti jie negali atsigauti nuo kančios, kuri giliai įsišaknijo jų susigalvotose idėjose: „Aš ir mano“.

17. Prieglobstį reikia priimti pas savyje patenkintą Viešpatį Hari, bet kokių pusdievių prieglobstis suteikia apgailėtiną rezultatą

avismita ta paripūra-kāma,
svenaiva l
ābhena sama praśāntam
vinopasarpaty apara
hi bāliśa,
śva-lāgulenātititarti sindhum (22)

Śrīmad-Bhāgavatam 6.9.22

Krišna - tobulai pilnas visų trokštamų dalykų, Jis visiškai pakankamas pats sau, lygus su visais, ramus. Niekas negali Jo nustebinti. Tik kvailys, ignoruodamas Jį, gali ieškoti prieglobsčio pas kokį pusdievį, kurio garbinimas skirtas siekiantiems materialios naudos. Šiuos žmones galima palyginti su tais, kurie įsikibę į šuns uodegą bando perplaukti vandenyną.

18. Tik Šri Hari prieglobstis gali išgelbėti visas gyvas esybes visose gyvenimo sąlygose

kirāta-huāndhra-pulinda-pukkaśā
abhira-
śuhuma yavanā khaśādaya
ye
nye ca pāpā yad-upāśrayāśrayā
śudhyanti tasmai prabhaviṣṇave nama (23)

Śrīmad-Bhāgavatam 2.4.18

Kas gimė Kirata, Huna, Abhira, Suhma (Kanka), Yavana, Khasa ir kitose tautose, ar tie, kas prisirišę prie nuodėmių, be jokios abejonės gali tobulai apsivalyti priėmę prieglobstį pas bhaktus, atsidavusius visagaliam Viešpačiui Viṣṇu. Aš pagarbiai lenkiuosi jam.

19. Tik atsidavusios sielos gali atskirti esmę nuo formos. Ieškantys laimės karmoje ir jogoje eina savižudišku keliu

athāta ānanda-dugha padāmbuja
ha
sā śrayerann aravinda-locana
sukha
nu viśveśvara yoga-karmabhis
tan m
āyayāmi vihatā na mānina (24)

Śrīmad-Bhāgavatam 11.29.3

O lotosaki, gulbės (aukščiausio lygio bhaktai, paramahamsos) priima ekstazę sukeliančių Tavo lotosinių pėdų prieglobstį. Visatos Viešpatie, kas nesiekia Tavo lotosinių pėdų džiaugsmo, bet vietoje to renkasi abstraktaus išsivadavimo ar materialių laimėjimų kelią, juos sunaikina Tavo klaidinanti galia.

20. Visiškas prieglobstis prie Krišnos lotosinių pėdų yra aukščiausias tikslas

na nāka-pṛṣṭha na ca sārva-bhauma
na p
ārameṣṭhya na rasādhipatyam
na yoga-siddh
īr apunar-bhava vā
v
āñchanti yat pāda-raja prapannā (25)

Śrīmad-Bhāgavatam 10.16.37

Śrī Krišnos lotosinių pėdų visiškas prieglobstis yra aukščiausias tikslas. Kas rado prieglobstį prie Tavo lotosinių pėdų dulkių, nebetrokšta patekti į rojų, viešpatauti visatoje, užimti Viešpaties Brahmos poziciją, karaliauti žemėje, įgyti jogos tobulybes ar išsivaduoti.

21. Tie, kurie atsidavė Viešpačiui, pajėgūs išvaduoti ir kitus

yat pāda-saśrayā sūta, munaya praśamāyanā
sadya
punanty upaspṛṣṭā, svardhuny-āpo nusevayā (26)

Śrīmad-Bhāgavatam 1.1.15

Net menkiausias bendravimas su pačiais ramiausiais išminčiais, atsidavusiais Viešpaties lotosinėms pėdoms, apvalo šio pasaulio žmones. Tačiau Gangos upė apvalo tik tuos, kurie joje maudosi.

22. Tie, kurie atsidavė Krišnai, nebepavaldūs šventraščiuose aprašytoms taisyklėms ir draudimams

devari-bhūtāpta-nṛṇā pitṛṇā,
na kinkaro n
āyam ṛṇi ca rājan
sarv
ātmanā ya śaraa śaraya,
gato mukunda
parihtya kartam (27)

Śrīmad-Bhāgavatam 11.5.41

O karaliau, kas paliko visas savo pasaulietines pareigas ir visa širdimi atsidavė Mukundai, išskirtiniam visų gyvų esybių prieglobsčiui, tas nebeskolingas pusdieviams, išminčiams, kitoms gyvybės formoms, draugams ir giminaičiams, žmonėms ir protėviams.

23. Tie, kurie gavo Viešpaties malonę, yra transcendentiški Vediniam religingumui

yadā yasyānughāti,
bhagav
ān ātma-bhāvita
sa jah
āti mati loke,
vede ca parini
ṣṭhithām (28)

Śrīmad-Bhāgavatam 4.29.45

Atsidėkodamas už Jam atsidavusios sielos stiprią meilę, Aukščiausiasis Viešpats suteikia Savo malonę šiam bhaktui, apreikšdamas jo širdyje dievišką įkvėpimą. Tuomet toks bhakta nebeužsiima materialiomis pareigomis ir Vediniu religingumu.

24. Šri Krišnos pavidalas yra aukščiausias atsidavusių sielų prieglobstis, nes Jis yra rasos personifikacija

daśame daśama lakyam, āśrītāśraya-vigraham
śrī kṛṣṇakhya para dhāma, jagad-dhāma namāmi tat (29)

Bhāvārtha-dīpikā, Śrīmad-Bhāgavatam 10.1.1

Śrīmad-Bhāgavatam dešimtoje giesmėje Śrī Krišna yra išskirtas kaip visų atsidavusiųjų sielų prieglobsčio įsikūnijimas. Aš lenkiuosi šiam aukščiausiajam visatos prieglobsčiui, vardu Śrī Krišna.

25. Viešpats Šri Čaitanja Mahaprabhu moko atsidavimo savo pavyzdžiu

dhyeya sadā paribhava-ghnam abhīṣṭa-doha
t
īrthāspada śiva-viriñci-nuta śarayam
bh
tyārti-ha praata-pāla-bhavābdhi-pota
vande mah
ā-purua te caraāravindam (30)

Śrīmad-Bhāgavatam 11.5.33

O atsidavusių sielų globėjau, o didžioji asmenybe (Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris dieviškai nuostabiai vaidina Savo tyrą bhaktą [maha-bhagavatą]), Tu vienas esi realybė, į kurią nuolat medituoja tyros sielos. Tu sunaikini sielos iliuziją. Tu esi dieviškas troškimų medis, visų bhaktų prieglobstis. Tave garbina Śiva ir Virinci (Sadaśiva kaip Śrī Advaita Ācārya ir Brahma kaip Haridasa Thakura). Tu esi visų ir visa ko prieglobstis. Tu taip pat išvaikai savo bhaktų kančias, gimusias iš įžeidimų šventam vardui (nāma-aparādha). Tu vienintelis esi laivas, kuriuo galima perplaukti materialių kančių vandenyną. Aš garbinu Tavo šventas lotosines pėdas.

26. Tie, kurie atsidavė Šri Čaitanjos lotosinėms pėdoms, maudosi dieviškos meilės vandenyne

sasāra-sindhu-tarae hdaya yadi syāt
sankirtanām
ta-rase ramate manaś cet
prem
āmbudhau viharae yadi citta-vttiś
caitanya-candra-cara
e śaraa prayātu (31)

Caitanya-candrāmta 8.93

Jei tu trokšti perplaukti materialios egzistencijos vandenyną, jei sieki paragauti nektariško kolektyvinio šventų vardų giedojimo (sankīrtana) ekstazę, ilgiesi žaisti dieviškosios meilės vandenyne, tuomet prašau, atsiduok Śrī Caitanyacandros lotosinėms pėdoms.

27. Šeši atsidavimo požymiai

ānukūlyasya-sakalpa,
pr
ātikūlya-vivarjanam
rak
iyatiti viśvāso,
gopt
tve varaam tathā
ātma-nikepa-kārpaye,
sad vidh
ā śaraāgati (32)

Vaiṣṇava-tantra

Priimti tai, kas palanku ir atsisakyti to, kas nepalanku, būti įsitikinusiam: „Viešpats tikrai mane apgins“, laikyti Viešpatį savo globėju, visiškai pasikliauti Juo, suvokti savo bejėgiškumą be Jo – tai šeši esminiai išskirtinio atsidavimo (śaranagatī) Viešpačiui būdai.

28. Atsidavimą reikia praktikuoti mintimis, žodžiais bei darbais

tavāsmiti vadan vācā, tathaiva manasā vidan
tat sthānam āśrītas tanvā, modate śara
āgata (33)

Vaiṣṇava-tantra

Pasinaudojusi savo kalbos galia atsidavusi siela paskelbia: „Aš esu Tavo"; mintyse ji galvoja apie tą patį; o savo kūnu ji randa prieglobstį Viešpaties šventoje buveinėje. Tokiu būdu atsidavusi siela širdimi, kupina džiaugsmo, gyvena šį gyvenimą.

 

Dvitīya Govardhanāṣṭaka

Rūpa Gosvāmi - Antras aštuonių maldų Govardhanui rinkinys

nīla-skandhojjvala-ruci-bharair maṇḍite bāhu-daṇḍe
chatra-cchāyāṁ dadhad agharipor labdha-saptāha-vāsaḥ
dhārā-pāta-glapita-manasāṁ rakṣitā gokulānāṁ
kṛṣṇa-preyān prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

bhīto yasmād aprigaṇayan bāndhava-sneha-bandhān
sindhāv adris tvaritam aviśat pārvatīpūrvajo 'pi
yas tam jambhadviṣam akuruta stambha-sambheda-śūnyaṁ
sa prauḍhātmā prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

āviṣkṛtya prakaṭa-mukuṭāṭopam aṅgaṁ sthavīyaḥ
śailo 'smītī sphuṭam abhidadhat tuṣṭi-visphāra-dṛṣṭiḥ
yasmai kṛṣṇaḥ svayam arasayad ballavair dattam annaṁ
dhanyaḥ so 'yaṁ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

adyāpy ūrja-pratipadi mahān bhrājate yasya yajñaḥ
kṛṣṇopajñaṁ jagati surabhī-sairibhī-krīḍayāḍhyaḥ
śaṣpālambottama-taṭatayā yaḥ kuṭumbaṁ paśūnāṁ
so 'yaṁ bhūyaḥ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

śrī-gāndharvā-dayita-sarasī-padma-saurabhya-ratnaṁ
hṛtvā śaṅkotkara-para-vaśair asvanaṁ sañcaradbhiḥ
ambhaḥ-kṣoda-pariharika-kulenākulenānuyātair
vātair juṣṭaḥ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

kaṁsārātes tari-vilasitair ātarānaṅga-raṅgair
ābhīrīṇāṁ praṇayam abhitaḥ pātram unmīlayantyāḥ
dhauta-grāvāvalir amalinair mānasāmartya-sindhor
vīci-vrātaiḥ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

yasyādhyakṣaḥ sakala-haṭhinām ādade cakravartī
śuklaṁ nānyad vraja-mṛgadṛśām arpaṇād vigrahasya
ghaṭṭasyoccair madhukara-rucas tasya dhāma-prapañcaiḥ
śyāma-prasthaḥ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

gāndhārvāyāḥ surata-kalahoddāmatā-vāvadūkaiḥ
klānta-śrotrotpala-valayibhiḥ kṣipta-piñchāvataṁsaiḥ
kuñjais talpopari pariluṭhad-vaijayantī-parītaiḥ
puṇyāṅga-śrīḥ prathayatu sadā śarma govardhano naḥ

yas tuṣṭātmā sphutam anupaṭhec chraddhayā śuddhayāntar
medhyaḥ padyāṣṭakam acaṭulaḥ suṣṭhu govardhanasya
sāndraṁ govardhana-dhara-pada-dvandva-śoṇāravindaṁ
vindan premotkaram iha karoty adri-rāje sa vāsam

Kai Govardhanas tapo skėčiu, papuošusiu juodai mėlyną, bet gausiai spindintį Kṛṣṇos petį, Jo ranka tapo skėčio rankena. Govardhanas suteikė pavėsį Aghos priešui Kṛṣṇai, tapo Jo namais septynioms dienoms, saugodamas Kṛṣṇai brangius, išsekintus Gokulos gyventojus nuo liūties. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Išsigandęs Indros, net Parvati vyresnysis brolis, kalnas Maināka, pasislėpė vandenyne, atsiminęs stiprius šeimos ryšius. Tačiau galingasis Govardhanas lengvai atėmė pasipūtimą iš Indros. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Viešpats Kṛṣṇa apreiškė milžinišką pavidalą su daugybę karūnų (viršukalnių), ir tarė „Aš esu didysis kalnas“. Šiuo pavidalu, didžiulėmis nuo pasitenkinimo akimis, Kṛṣṇa pats suvalgė piemenų jam pasiūlytas gausias vaišes. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Šis aukojimas, kurį pasauliui pristatė Kṛṣṇa, nuostabiai apreikštas net ir dabar, kiekvieną Ūrjos (Kārttikos) mėnesio pilnėjančio mėnulio pirmą dieną. Govardhanas turtingas surabhī karvių bei sairibhī buivolų žaidimais. Jo šlaitai, apaugę puikiausia žole, geriausiai pamaitina visus gyvulius. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Baikštūs vėjai Śrī Gāndharvai (Rādhāi), brangiame ežere pavogę lotosų kvapo brangakmenius, pučia patyliukais, bijodami būti pagauti. Vis tik juos persekioja daugybė vandens lašelių, siekiančių susigrąžinti pavogtas gėrybes. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Kaṁsos priešo, Kṛṣṇos, žaidimais valtyje, romantiškomis dramomis keliantis per upę, dangiškoji Mānasa-gaṅga įvairiapusiškai atskleidžia gopių meilę Kṛṣṇai. Ji skalauja Govardhano uolas savo gausiomis skaidriomis bangomis. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Mokesčių surinkimo stotis prie Govardhano atrodo juoda nuo daugybės bičių. Čia visų kovai nusiteikusių prižiūrėtojų valdovas nesugebėjo atimti sviesto iš pasipriešinusių Vradžos mergaičių, kurių akys didelės kaip stirnų. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Govardhanas yra labai gražus su jame vykstančiais Gāndharvos (Raḍhārāṇī) ir jos mylimojo arogantiškais ginčais bei žodžių mūšiais, nuvytusiais lotosų žiedų auskarais, apyrankėmis, išbarstytomis povo plunksnomis, papuošalais, giraitėmis, kuriose ant lovų voliojasi vaijayanti girliandos. Lai Govardhanas visuomet didins mūsų džiaugsmą.

Lai tas, kuris džiugia, tyra širdimi, dėmesingai ir su tikėjimu deklamuos šiuos aštuonis puikius posmus apie Govardhaną, atras stiprią meilę Govardhano laikytojo dviem rausvoms kaip lotosai pėdoms, ir apsigyvens čia, prie kalnų karaliaus.

 

Prathama Govardhanāṣṭaka

Rūpa Gosvāmi - Pirmos aštuonios maldos Govardhanui

govindāsyottaṁsita-vaṁśī-kvaṇitodyal-
lāsyotkaṇṭhā-matta-mayūra-vraja-vīta
rādhā-kuṇḍottuṅga-taraṅgāṅkuritāṅga
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

yasyotkarṣād vismita-dhībhir vraja-devī-
vṛndair varyaṁ varṇitam āste hari-dāsyam
citrair yuñjan sa dyuti-puñjair akhilāśāṁ
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

vindadbhir yo mandiratāṁ kandara-vṛndaiḥ
kandaiś cendor bandhubhir ānandayatīśam
vaidūryābhair nirjhara-toyair api so 'yaṁ
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

śaśvad-viśvālaṅkaraṇālaṅkṛti-medhyaiḥ
premṇā dhautair dhātubhir uddīpita-sāno
nityākrandat-kandara veṇu-dhvani-harṣāt
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

prājyā rājir yasya virājaty upalānāṁ
kṛṣṇenāsau santatam adhyāsita-madhyā
so 'yaṁ bandhura-dharmo surabhīṇāṁ
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

nirdhunvānaḥ saṁhṛti-hetuṁ ghana-vṛndaṁ
jitvā jambhārātim asambhāvita-bādham
svānāṁ vairaṁ yaḥ kila niryāpitavān saḥ
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

bibhrāṇo yaḥ śrī-bhuja-daṇḍopari bhartuś
chatrī-bhāvaṁ nāma yathārthaṁ svam akarṣīt
kṛṣṇopajñaṁ yasya makhas tiṣṭhati so 'yaṁ
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

gāndharvāyāḥ keli-kalā-bāndhava kuñje
kṣunnais tasyāḥ kaṅkana-hāraiḥ prayatāṅga
rāsa-krīḍā-maṇḍitayopatyakāḍhya
praty-āśāṁ me tvaṁ kuru govardhana pūrṇām

adri-śreṇi-śekhara padyāṣṭakam etat
kṛṣṇāmbhoda-preṣṭha paṭhed yas tava dehī
premānandaṁ tundilayan kṣipram amandaṁ
taṁ harṣeṇa svī-kurutāṁ te hṛdayeśa

Govindos lūpomis papuošta fleita pažadina šokiui povus, kurie apsvaigę ilgesingai šoka aplink Govardhaną. Rādhā kundos aukštos bangos yra jos pakeltos rankos. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Jo prašmatnumas stebina daugybę Vradžos deivių. Jis šlovinamas kaip geriausias iš Viešpaties Hari tarnų. Visomis kryptimis jis skleidžia savo didybę. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Vaikščiodamas po daugybę Govardhano urvų, panašių į rūmų menes, žvalgydamasis į debesis, mėnulio draugus, Aukščiausiasis Dievo Asmuo patiria beribį džiaugsmą. Net paprastas vanduo, čia tekantis srauniomis srovėmis, toks panašus į kristalus vaidurya[1]. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Govardhanas papuošia net Tą, kuris yra visos visatos papuošalas. Jį puošia savo viršukalnėmis, nuplautomis tyra meile ir spindinčiomis įvairiausiais mineralais. Jo slėniai, džiaugsmo kupini, visada atkartoja Kṛṣṇos fleitos garsus. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Didelių Govardhano akmenų virtinės skaisčiai spindi, nes tarp jų sėdėti mėgsta Kṛṣṇa. Govardhanas suteikia dar didesnį žavesį surabhi karvėms. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Jis sustabdė gausius naikinimo debesis, nugalėjo žaibo nešėją, Indrą, sukėlusį tiek vargo. Jis baigė Indros priešiškumą kalnams, jo giminaičiams. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Laikydama Govardhaną kaip skėtį virš galvos, graži Viešpaties ranka buvo šio skėčio rankena. Taip Govardhano vardas jam tiko dar labiau. Kṛṣṇa liepė garbinti jį atliekant vedinį aukų atnašavimą. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

Govardhanas yra Gāndarvikos, Śrīmatī Rādhārāṇī, žaidimų meno draugas ir padėjėjas. Pašventintas giraitėse nukritusiomis jos apyrankėmis ir vėriniais, šis kalnas pasipuošęs rāsos šokiu. O Govardhane, prašau išpildyk visus mano troškimus.

O visų kalnų karaliau, tamsaus debesies, Kṛṣṇos, drauge, aš meldžiu, kad tavo širdies Viešpats suteiktų transcendentinės meilės palaimą, ir greitai su dideliu džiaugsmu priimtų jį, kuris skaitys šiuos aštuonis posmus apie tave.

 


[1] Berilio kristalas arba akvamarinas.

 

Śrī Govardhana-vāsa-prārthanā-daśaka

Raghunātha Dāsa Gosvāmi - Dešimt prašymų leisti gyventi prie Govardhano kalvos

nija-patī-bhuja-daṇḍac-chatra-bhāvaṁ prapadya
pratihata-mada-dhṛṣṭoddaṇḍa-devendra-garva
atula-pṛthula-śaila-śreṇī-bhūpa priyaṁ me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

pramada-madana-līlāḥ kandare kandare te
racayatī nava-yūnor dvandvam asminn amandam
itī kila kalanārthaṁ lagnakas tad-dvayor me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

anupama-maṇī-vedī-ratna-siṁhāsanorvī-
ruha-jhara-dara-sānu-droṇī-saṅgheṣu raṅgaiḥ
saha bala-sakhibhiḥ saṅkhelayan sva-priyaṁ me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

rasa-nidhī-nava-yūnoḥ sākṣiṇīṁ dāna-keler
dyutī-parimala-viddhaṁ śyāma-vediṁ prakaṣya
rasika-vara-kulānāṁ modam āsphālayan me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

harī-dayitam apūrvaṁ rādhikā-kuṇḍam ātma-
priya-sakham iha kaṇṭhe narmaṇāliṅgya guptaḥ
nava-yuva-yuga-khelās tatra paśyan raho me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

sthala-jala-tala-śaṣpair bhūruha-chāyayā ca
pratipadam anukālaṁ hanta samvardhayan gāḥ
trī-jagatī nija-gotraṁ sārthakaṁ khyāpayan me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

surapatī-kṛta-dīrgha-drohato goṣṭha-rakṣāṁ
tava nava-gṛha-rūpasyāntare kurvataiva
agha-baka-ripuṇoccair datta-māna drutaṁ me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

girī-nṛpa-harī-dāsa-śreṇī-varyetī-nāmā-
mṛtam idam uditaṁ śrī-rādhikā-vaktra-candrāt
vraja-nava-tilakatve klpta-vedaiḥ sphuṭaṁ me
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

nija-jana-yuta-rādhā-kṛṣṇa-maitrī-rasākta-
vraja-nara-paśu-pakṣī-vrāta-saukhyaika-dātaḥ
agaṇita-karuṇatvān maṁ urī-kṛtya tāntaṁ
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

nirupadhī-karuṇena śrī-śacīnandanena
tvayī kapaṭī-śaṭho 'pī tvat-priyenārpito 'smi
itī khalu mama yogyāyogyatāṁ mām agṛhṇan
nija-nikaṭa-nivāsaṁ dehī govardhana tvam

rasada-daśakam asya śrīla-govardhanasya
kṣitidhara-kula-bhartur yaḥ prayatnād adhīte
sa sapadī sukhade 'smin vāsam āsādya sākṣāc
chubada-yugala-sevā-ratnam āpnotī tūrṇam

1) O Govardhana, visų neprilygstamų didžiųjų kalnų karaliau, kuris tapai skėčiu, o tavo Viešpaties ranka – skėčio rankena, tu sunaikinai pusdievių karaliaus išdidumą, kai jis išprotėjęs puolė pakeltais ginklais. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs, nes tu man esi labai brangus.

2) O Govardhana, prašau, leisk man gyventi šalia tavęs, kad galėčiau matyti jaunatvišką dievišką porą, kai tavo urvuose jie mėgaujasi aistringais meilės žaidimais.

3) O Govardhana, Viešpats Kṛṣṇa su Balarāma ir savo draugais patenkintas žaidžia neprilygstamuose brangakmeniais papuoštuose kiemuose, karališkuose sostuose, medžiuose, kriokliuose, kalnų upeliuose, olose, ant kalno smailių ir tavo slėniuose. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs, nes tu man esi labai brangus.

4) O Govardhana, tu padarei tamsų kiemą, kuris stebėjo nektaro lobyno, jaunatviškos dieviškos poros, dāna-keli žaidimą. Tu suteiki didžiausią palaimą tiems, kurie mėgaujasi transcendentiniu nektaru. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs.

5) O Govardhana, tu slėpdamasis žaismingai apkabinai savo brangios draugės, neprilygstamos Rādhā-kuṇḍos, kuri brangi Viešpačiui Hari, kaklą ir slapčiomis stebi jaunatviškos ten vykstančius dieviškos poros žaidimus. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs.

6) O Govardhana, patenkindamas karves savo vandeniu, žole ir medžių pavėsiu, tu skelbi visiems trims pasauliams, kaip tau dera tavo paties vardas. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs.

Pastaba: Govardhana reiškia “Tas, kuris pasotina (vardhana) karves (go).”

7) O Govardhana, Aghos ir Bakos priešas tave pagerbė paversdamas naujais namais, suteikdamas Vradžai prieglobstį nuo ilgo surų karaliaus įniršio. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs.

8) O Govardhana, kalnų karaliau, tavo nektariškas vardas “geriausias tarp Viešpaties Hari tarnų” teka iš Śrī Rādhos lūpų mėnulio. Vedos skelbia, kad tu esi Vradžos tilaka. Prašau, leisk man gyventi šalia tavęs.

9) O Govardhana, geradari, tu vienas suteiki transcendentinę laimę Vradžos žmonėms, gyvūnams, paukščiams ir juos supantiems draugams, kurie yra patepti draugystės Śrī Śrī Rādhā-Kṛṣṇai nektaru. Būdamas beribiai gailestingas, prašau, priimk mane nelaimingą ir leisk man gyventi šalia tavęs.

10) Nors aš esu apgavikas ir nusikaltėlis, beribiai gailestingas Viešpats Śacīnandana, kuris tau labai brangus, atidavė mane tau. O Govardhana, prašau, negalvok, ar aš esu tinkamas, ar ne. Tiesiog leisk man gyventi šalia tavęs.

11) Tas, kuris atidžiai skaito šiuos dešimt nektariškų posmų, aprašančių Śrīla Govardhaną, kalnų karalių, labai greitai apsigyvens šalia šio palaimingojo kalno ir greitai pasieks vertingą tarnystės puikiajai dieviškai porai brangakmenį.

 

Śrī Govardhanāṣṭakam

Śrīla Viśvanātha Cakravartī Ṭhākura

kṛṣṇa-prasādena samasta-śaila-
sāmrājyam āpnoti ca vairiṇo 'pi
śakrasya yaḥ prāpa baliṁ sa sākṣād
govardhano me diśatām abhīṣṭam (1)

sva-preṣṭha-hastāmbuja-saukumārya-
sukhānubhūter ati-bhūmi vṛtteḥ
mahendra-vajrāhatim apy ajānan
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (2)

yatraiva kṛṣṇo vṛṣabhānu-putryā
dānaṁ gṛhītuṁ kalahaṁ vitene
śruteḥ spṛhā yatra mahaty ataḥ śrī-
govardhano me diṣatām abhiṣṭam (3)

snātvā saraḥ svaśu samīra hastī
yatraiva nīpādi-parāga dhūliḥ
ālolayan khelati cāru sa śrī-
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (4)

kastūrikābhiḥ śayitaṁ kim atrety
ūhaṁ prabhoḥ svasya muhur vitanvan
naisargika-svīya-śilā-sugandhair
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (5)

vaṁśa-pratidhvany-anusāra-vartma
didṛkṣavo yatra hariṁ hariṇyāḥ
yāntyo labhante na hi vismitāḥ sa
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (6)

yatraiva gaṅgām anu nāvi rādhām
ārohya madhye tu nimagna-naukaḥ
kṛṣṇo hi rādhānugalo babhau sa
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (7)

vinā bhavet kiṁ hari-dāsa-varya-
padāśrayaṁ bhaktir ataḥ śrayāmi
yam eva saprema nijeśayoḥ śrī-
govardhano me diṣatām abhīṣṭam (8)

etat paṭhed yo hari-dāsa-varya-
mahānubhāvāṣṭakam ārdra-cetāḥ
śrī-rādhikā-mādhavayoḥ padābja-
dāsyaṁ sa vinded acireṇa sākṣāt (9)

1) Govardhano kalnas išpildys mano patį giliausią troškimą – tiesiogiai pamatyti Śrī Śrī Rādhos ir Kṛṣṇos žaidimus. Kṛṣṇos malone Govardhanas tapo visų kalnų imperatoriumi, visų akivaizdoje jį garbino užkietėjęs jo priešas, dangaus valdovas Indra.

2) Kai Kṛṣṇa, pakėlęs nuo žemės, laikė Govardhaną, šis, pajutęs minkštos, lotosinės Kṛṣṇos rankos švelnumą, patyrė tokią palaimą, kad net nejuto Indros žaibų, kapojančių jo kūną. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

3) Prie Dān Ghāṭī Kṛṣṇa kelias valandas ginčijosi su Vṛṣabhānu Mahārajo dukra, reikalaudamas muito mokesčio. Personifikuotos Vedos trokšta išgirsti šį saldų ginčą. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

4) Gaivus, saldus ir stiprus vėjas prie Govardhano panašus į dramblį. Išsimaudęs ežeruose, pilnuose lotosų ir apsuptuose kadamba bei kitų gėlių, jis išdykaudamas voliojasi žiedadulkėse ir gėlių kvapuose. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

5) Ar saldus Govardhano kvapas sklinda nuo ten besiilsinčių muskusinių elnių? o gal šis kvapas sklinda nuo Kṛṣṇos, kuris ten pramogauja? O gal Govardhano akmenys savaime skleidžia šį kvapą. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

6) Išgirdę aidą bambukų giraitėje elniai ant Govardhano bėga į tą pusę, galvodami, kad ten Kṛṣṇa groja savo fleita. Neradę Jo, jie nustemba ir ieškodami klaidžioja aplink. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

7) Vidury Mānasī Gaṅgos, atsiradusios iš Govardhano širdies, Rādhā sėdi Kṛṣṇos valtyje. Kai valtis pradėjo skęsti, Ji tvirtai apsikabino Jo kaklą. Taip Jie atrodė labai gražūs. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

8) Kaip galima gauti tyrą pasiaukojimo tarnystę, negavus prieglobsčio prie Govardhano lotosinių pėdų? Jis – pats geriausias Śrī Hari tarnas, kupinas meilės savo Viešpačiams, Rādhāi ir Kṛṣṇai. Govardhanas išpildys mano patį giliausią troškimą.

9) Lai ta asmenybė, kuri tirpstančia širdimi ir besiliejančiomis ašaromis skaito šiuos aštuonis posmus apie Śrī Hari didžiausią tarną, greitai įgis tiesioginę tarnystę Śrī Rādhikā-Mādhavos lotosinėms pėdoms.

 

Śrī Govardhana-praṇāma

govardhano jayati śaila-kulādhirājo
yo gopikābhirudito hari-dāsa-varyaḥ
kṛṣṇena śakramakha-bhaṅga-kṛtārcito yaḥ
saptāha-masya kara-padma-tale 'py avātsīt (1)

(Bṛhad Bhāgavatāmṛta, Sanātana Gosvāmī)

Šlovė Govardhanui, visų kalnų dinastijų karaliui. 
Jį gopės pavadino hari-dāsa-varyaḥ -
geriausiasis iš Viešpaties Hari tarnų.
Śrī Kṛṣṇa garbino jį pats sustabdęs auką Indrai,
ir laikė septynias dienas Savojoj lotosinėj rankoj.

 

 

Šrilos Prabhupados paskaita, BG 1.40

Kviečiame pasiklausyti naujai išverstos Prabhupados paskaitos apie skaistybės vertę vedinėje visuomenėje. Posmas iš Bhagavad-gitos 1.40. Paskaita skaityta Londone 1973 m. liepos 28 d.

 

Radhanatha Svamis TEDx renginyje, Londono Verslo mokykloje, 2014 m.

Labai nuostabus pokalbis apie esminius dalykus kiekvieno žmogaus gyvenime. Originalus video yra čia: https://www.youtube.com/watch?v=BW24z3Dlsu0

 

Radhanatha svamio pokalbis Moters dienos proga

Labai įkvepiantis Rahanatha svamio pokalbis Tarptautinės moters dienos proga Šivananda ašrame Bahamuose,

 

Prabhupados kreipimasis į pandas ir mokslininkus Puryje 1977-01-26

Čia galite pasiklausyti Šrilos Prabhupados kreipimasį į Jagannatha Purio pandas ir mokslininkus, kad vakariečiai bhaktai būtų įleidžiami į Džagannathos šventyklą.

 

 

Nanda Maharadžo pokalbis su Uddhava

Labai gražus Višvanatha Čakravarčio komentaras posmui iš Śrīmad Bhagavatam 10.46.44 apie tai, kodėl Krišna delsė iš Mathuros grįžti į Vrindavaną. Taip pat ačarjos komentaras patvirtina, kad Vrindavano gyventojai žino, jog Krišna yra Dievas, bet tai neturi jokios įtakos jų meilei.

SB 10.46.44

evaṁ niśā sā bruvator vyatītā
nandasya kṛṣṇānucarasya rājan
gopyaḥ samutthāya nirūpya dīpān
vāstūn samabhyarcya dadhīny amanthan

Vertimas: „O karaliau, kol Kṛṣṇos pasiuntinys kalbėjosi su Nanda, baigėsi naktis. Piemenų kaime moterys atsikėlė iš lovų ir uždegusios lempas garbino savo namų dievybes. Tada jos pradėjo plakti jogurtą į sviestą.“

Višvanatha Čakravarti Thakuro komentaras (Sarartha Darsini): Nors visa naktis praėjo diskutuojant, Uddhavai nepavyko nuraminti Nandos su Yaśoda. Nepavyko ir įtikinti juos priimti jo patarimą. Nanda galvojo apie šitą reikalą taip: „Uddhava nori mus apšviesti, sakydamas, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausias Viešpats. Argi mes to nežinome? Kṛṣṇos vardo davimo ceremonijoje aš pats girdėjau kaip Garga Munis sakė: ‚Tavo sūnus savybėmis bus lygus Narayanai.' Iš tiesų, kas gali būti lygesnis Narayanai už Kṛṣṇą? Todėl iš Gargos mes sužinojome, kad mūsų sūnus yra Narayana. Be viso to, aš asmeniškai susidūriau su tuo, kad mūsų sūnus yra Narayana, kai jis nužudė Pūtaną, Aghą ir Baką, kai jis pakėlė Govardhano kalną, sustabdė miško gaisrą ir sulaukė tokios pagarbos iš Varunalokos valdovo. Aš tikrai suprantu, kad Kṛṣṇa yra Narayana, Aukščiausioji siela ir Aukščiausias Brahmanas. Vis dėlto, niekas man netrukdo galvoti, kad Kṛṣṇa yra mūsų sūnus. Įrodymas yra Gargos žodžiai: tasmān nandātmajo ’yaṁ te, ‚O Nanda, šis tavo sūnus.‘ (SB 10.8.19) Kṛṣṇa gali būti Aukščiausiasis Viešpats, mes vis tiek negalvojame apie jį kaip apie garbinimo objektą. Mes tiesiog galvojame, kad jis yra mūsų sūnus ir patiriame malonumą siūlydami jam mūsų kramtyto betelio riešuto likučius. Jei jis nebūtų mūsų sūnus, mūsų protai nebūtų patenkinti. Prieš gimstant Kṛṣṇai, mes galėjome medituoti į Narayaną, mūsų šeimos dievybę. Bet dabar, kai tik medituojame į Narayaną, Narayana tuoj pat pasirodo priešais mus. Tai ženklas, kad mintyse mes esame patenkinti. Todėl taip elgtis su mūsų sūnumi anaiptol nėra klaida. Mes tikrai esame Kṛṣṇos motina ir tėvas. Dar daugiau, tai, kaip Kṛṣṇa supranta šitą reikalą, taip pat yra įrodymas, kad mes esame jo tėvai. Mes daugybę kartų matėme, kaip jo veidas nuliūsta, kai mes jo nelepiname, neduodame jam sukramtyto betelio likučių, nepaimame jo ant kelių, neapkabiname jo, nebučiuojame ar panašiai. Jei Yaśoda nebūtų jo motina, kaip ji būtų galėjusi jį surišti, kai jis sudaužė jogurto puodynes? Pamatęs jį nelaimingą ir pririštą, aš jį išlaisvinau, o tada jis laimingas šypsojosi. Mes jo tėvai, todėl jis klauso mūsų barimo, paliepimų, ir netgi sutinka, kad mes jį surištume, nors jis gali būti Aukščiausias Viešpats. Jeigu nebūtų tikra tai, kad mes esame Kṛṣṇos tėvai, kaip tuomet būtume galėję surišti Aukščiausiąjį Asmenį, visą persmelkiantį Absoliutą? Bet dabar, kai Kṛṣṇa Mathuroje, kai jis nužudė Čanurą, Kamsą ir kitus, visi jam sako: ‚O Kṛṣṇa, tikrai tu esi Aukščiausiasis Viešpats!‘ Dar daugiau, Devaki sako Kṛṣṇai: ‚Aš esu tavo motina‘, Vasudeva jam sako: ‚Aš esu tavo tėvas‘, kiti jam sako: ‚Mes tavo dėdės‘, o dar kiti Kṛṣṇai sako, kad jie yra jo broliai, giminaičiai ir draugai. Kiekvieną kartą, kviesdami ir bandydami atsivesti Kṛṣṇą į savo namus, jie tiesiog pailgina jo buvimą Mathuroje. Tada mūsų sūnus, kuris yra deramo elgesio brangakmenis, žiūri jiems į veidą ir vis giliau puola į jų siaubingus spastus. Aš manau, kad dėl savo kilnios širdies negalėdamas sugrįžti į savo Vradžą, Kṛṣṇa visiems sako: ‚Iš tiesų, aš esu Aukščiausias Viešpats, visatos kūrėjas. Kas gali būti mano motina, kas gali būti mano tėvas ir kas gali būti mano giminaitis? Tik pažvelkite į visus šventraščius ir jūs pamatysite, kad aš priklausau tik tam, kuris atlieka pasiaukojimo tarnystę Man. Tik į jo namus aš eisiu. Tik jis yra mano tėvas ar kitoks giminaitis.‘“ Nanda Maharadža svarstė toliau: „Tačiau šis Uddhava yra tiesiog vaikas, nors gali būti ir labai protingas. Jis negali suvokti mano sūnaus širdies gelmių. Paraidžiui supratęs Kṛṣṇos žodžius, tarsi jie būtų tikrosios Kṛṣṇos mintys, Uddhava atvyko iš Mathuros ir duoda mums savo patarimus. Bet mano sūnus labai gudriai ir vis tik gana teisingai pasakė: ‚Tas kuris atlieka pasiaukojimo tarnystę Man, yra mano tėvas ir aš gyvenu jo namuose.‘ Todėl aš per Uddhavą nusiųsiu Kṛṣṇai tokią žinutę: ‚Mano brangusis Kṛṣṇa, aš esu pasišventęs tavo lotosinėms pėdoms. Būk maloningas ir patenkintas manimi, kad galėčiau laimėti tave pasiaukojimo proceso dėka, klausydamas ir kalbėdamas apie tave, atsimindamas tave ir lenkdamasis tau.‘ Gavęs šitą žinutę Yadavų susirinkime mano sūnus paskelbs: ‚O Yadu dinastijos vyrai, šioje vietoje jūs negalite parodyti man tokio pasiaukojimo, o Nanda Maharadža tai jau daro. Todėl Nanda Maharadža yra mano tikrasis tėvas, draugas ir mylimasis. Aš keliausiu į jo namus.‘ Pasakęs tai Kṛṣṇa iš karto sugrįš čia.“

Galiausiai dėl nuolankumo (kuris yra viena iš sancari-bhāvų) Nanda Maharadža pamiršo visus šiuos svarstymus ir nenusiuntė Kṛṣṇai jokios žinutės.

 

Bhaktisiddhanta Sarasvatis apie savo guru

Kai dėl savo klaidingo ego aš galvojau: „Aš esu didelis matematikos ir filosofijos mokslininkas – lai bet kuris didelis panditas ateina pas mane bet kuriuo metu, dieną ar naktį, aš sukaposiu į daleles visus jo teiginius“, tuomet aš gavau Śrī Gurudevo lotosinių pėdų daršaną.

Jis ignoravo viską, kas anksčiau manyje buvo vertinama – mano teisingumas, moralinis ir doringas gyvenimas, mano intelektualizmas – žinodamas, jog visa tai turi menką vertę. Kai pamačiau, kad jis ignoravo viską, kas manyje buvo gero, aš suvokiau, koks jis pats turėtų būti geras, kad galėtų ignoruoti tiek daug „gerų savybių“ manyje. Kokį nesuvokiamą turtą jis turėjo!

Jo atstumtas aš suvokiau, kad nėra labiau puolusio ir niekingo žmogaus už mane. Tokia buvo mano tikroji tapatybė. Tuos pačius dalykus, kuriuos aš laikiau trokštamais, tokius kaip išsimokslinimas, tvirtas charakteris, ši iškilni siela laikė nevertingais. Aš supratau, kad savyje ši kilni asmenybė slėpė neįvertinamą lobį. Tuomet aš svarsčiau, ar jis yra ypatingai pasipūtęs, ar nepaprastai maloningas.

Tada aš išdidžiai pasakiau savo gurudevai: „Tu garbini šį apgaviką ir palaidūną Krišną, tad kodėl turėtum jausti gailestį tokiam kaip aš, pasišventusiam paprastai moralei?“

Nuolankiai ir nuoširdžiai aš meldžiau Aukščiausią Viešpatį Jo malonės. Vėliau, Jo malone supratau, kad negavus šio neprilygstamo šventojo palaiminimų, netarnaujant jam, nieko gero man nutikti negali. Kai tai supratau ir atitinkamai elgiausi, ir tada gavau bepriežastinę ir beribę savo Śrī Gurudevo malonę ir prieglobstį prie jo lotosinių pėdų, tuomet aš pajutau gyvenimo pilnatvę.

Aš maniau, kad mano gurudevui niekas neprilygsta atsižadėjimu, tačiau jam šiek tiek trūksta išsilavinimo. Tačiau visą mano įžūlumą, gimusį iš knygų skaitymo, jis sumalė į miltus.  Savo malonės plaktuku jis atskleidė man, kad viskas, ką laikiau aukščiausiu idealu, faktiškai buvo žemiausia ir niekinga. Kai jo malone šitie pamokymai pirmą kartą pateko į mano ausis, mano mažytės smegenys nesugebėjo suvirškinti šitų transcendentinių žinių. Bet visiems kvailiams, panašiems į mane jis davė galimybę klausytis tokių iškilnių dalykų.

Aš supratau, kad jei žmonės šiame pasaulyje negaus tokio pat sukrėtimo, kokį aš gavau iš savo gurudevo, jų sąmonė nepabus. Todėl aš ir sakau visiems: „Aš esu kvailesnis už bet kurį šioje žemėje. Prašau visų jūsų, nebūkite kvailiai kaip aš. Negyvenkite ribojami savo į išskaičiavimus linkusios sąmonės. Diskutuokite apie Vaikuntha-kathą ir tapsite didžiomis asmenybėmis. Aš sakau jums tai, ką pats supratau ir kas turi didžiausią naudą.

--------

Gavęs Śrī Gurudevo lotosinių pėdų spyrį, visiems metams aš visiškai praradau šio išorinio kosmoso pojūtį. Aš nežinau, ar šiame pasaulyje dar kada nors buvo pasirodęs jam lygus transcendencijos atstovas. Kaip tie, kurie panirę į materialų geismą, pyktį ir t.t. gali jį bent kiek pažinti?

Aš buvau paniręs į šį laikiną pasaulį, bandydamas juslinius malonumus padaryti ranka pasiekiamus. Aš dažnai galvodavau, kad gavus juslių malonumus sukeliančius objektus, mano visi trūkumai bus užpildyti. Tikrai, aš pasiekiau įvairius, retai pasiekiamus tikslus, bet mano asmeniniai trūkumai nepradingo. Šiame materialiame pasaulyje aš galėjau bendrauti su aukštos klasės kilmingais žmonėmis, bet pastebėjęs daugybę neatitikimų, negalėjau jų pagirti.

Matydamas mane tokioje apverktinoje padėtyje, visų gailestingiausias Viešpats Gaurasundara leido man sutikti du jo brangiausius bhaktus [Šrilą Bhaktivinodą Thakurą ir Šrilą Gaura Kisorą dasa Babaji] ir gauti jų palaiminimus. Nuolatos apkvaitęs nuo materialaus klaidingo ego, norėdamas būti vėl ir vėl dėmesio centre, aš pats iš savęs atėmiau tikrąją naudą. Bet dėl dorybingos veiklos, kurią atlikau ankstesniuose gyvenimuose, aš sutikau Šrilą Bhaktivinodą Thakurą, mano dvasinį geradarį. Mano prabhu, Śrīla Gaura Kišora dasa Babadži, dažnai lankydavosi pas Śrīlą Bhaktivinodą Thakurą ir apsistodavo pas jį. Jausdamas kitiems gailestį, Śrīla Bhaktivinoda Thakura parodė man mano prabhu, Śrīlą Gaura Kisorą dasa Babadži, kurį pamačius mano materialaus klaidingo ego mastas sumažėjo. Aš žinojau, kad visos gyvosios esybės, kurios gavo žmogišką gyvybės formą, yra tokios pat puolusios ir žemos kaip aš pats. Tačiau po truputį, stebėdamas savo mokytojo dvasinį charakterį, aš supratau, kad tik vaišnavas gali gyventi mirtingųjų pasaulyje ir likti pavyzdžiu kitiems.

Vėliau, kai sutikau savo mokytoją, jo darbai, jo veiksmai suteikė man visišką pasitenkinimą, o taip pat galėjau įsisavinti dalykus, kurių taip iešojau. Nuo pat pirmos dienos, kai jį sutikau, bendraudamas su šiuo didžiu religinio pasaulio šeimininku ir mokytoju, aš tapau praktišku žmogumi. Lemties leidimu aš galėjau visiškai suprasti pasiaukojimo kalbą ir praktinę pusę po to, kai aš sutikau praktikuojantį mokytoją ir visiškai jam atsidaviau. Joks išsilavinimas nebūtų galėjęs manęs paruošti tai sėkmei, kad suprasčiau savo mokytojo nuotaiką.

Jis yra laisvas ir nusimano apie bet kokį judesį, susijusį su Šrī Caitanyos ir Śrīmad Bhāgavatam mokymu. Prieš sutinkant jį, mano įspūdis buvo toks, kad šiame pasaulyje pasiaukojimo mokyklos rašinių neįmanoma iki galo suvokti gyvenant praktiškai. Studijuodamas mokytoją ir tada knygas, kartu su Thakuros Bhaktivinodos paaiškinimais, turėjau puikią galimybę tobulėti tikrame dvasiniame gyvenime. Prieš sutikdamas savo mokytoją, aš nieko nerašiau apie tikrąją religiją. Iki tol mano idėjos apie religiją buvo apribotos knygomis ir griežtu etiniu gyvenimu, tačiau šis gyvenimas buvo akivaizdžiai netobulas, kol aš nesusiliečiau su praktine puse.

 

Vasario 20 d. - Bhaktisiddhanta Sarasvati apsireiškimo diena

nama oṁ viṣṇu-pādāya kṛṣṇa-preṣṭhāya bhū-tale
śrīmate bhaktisiddhānta-sarasvatīti nāmine

śrī-vārṣabhānavī-devī-dayitāya kṛpābdhaye
kṛṣṇa-sambandha-vijñāna-dāyine prabhave namaḥ

mādhuryojjvala-premāḍhya-śrī-rūpānuga-bhaktida
śrī-gaura-karuṇā-śakti-vigrahāya namo 'stu te

namas te gaura-vāṇī-śrī-mūrtaye dīna-tāriṇe
rūpānuga-viruddhāpasiddhānta-dhvānta-hāriṇe

Pagarbiai lenkiuosi Jo Dieviškajai Malonybei, Bhaktisiddhānta Sarasvačiui, kuris yra labai brangus Viešpačiui Kṛṣṇai ir rado prieglobstį prie Jo lotosinių pėdų.

Pagarbiai lenkiuosi Śrī Vārṣabhānavī-devī-dayita dāsai (kitas Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvačio vardas), kuris brangus Śrīmatī Rādhārāṇei, ir kuris yra transcendentinės malonės vandenynas, skleidžiantis mokslą apie santykius su Kṛṣṇa.

Pagarbiai lenkiuosi tau, Śrī Caitanyos malonės energijos pavidalui, dalinančiam pasiaukojimo tarnystę, atskleistą per Śrīla Rūpa Gosvamio pasekėjus ir turtingą Rādhos ir Kṛṣṇos romantiškos meilės nuotaikomis.

Pagarbiai lenkiuosi tau, įkūnijančiam Viešpaties Caitanyos mokymą. Tu išvaduoji visas puolusias sielas. Tu sunaikini bet kokius teiginius, kurie užtemdo ar yra nukreipti prieš pasiaukojimo tarnystę, kurią atskleidė Śrīla Rūpa Gosvāmio pasekėjai.

 

Personalizmas, II dalis - Kalba

Kalba yra dialogo forma. Dialogas yra santykio forma. Santykis yra vienintelis būdas pažinti personą, pažinti kitą. Kalboje egzistuoja tiek daug atrodytų perteklinių žodžių ir kalbos formų. Tačiau kalba yra būdas, kuriuo Dievas bando bendrauti su mumis ir pristatyti save.

Čhandogya Upanišada 7.1 pateikia tokią hierarchinę seką, kas yra Dievas mums ir kaip jis vis labiau mums atsiskleidžia:

  1. Vardas – nāma. Rg Veda, Sama Veda, etc. Puranos ir Itihasos, etc. yra tik vardai. Bet kas pažįsta vardus, pažįsta Dievą tiek kiek leidžia vardai.
  2. Kalba – vāg. Kalba padeda suprasti vardus. Be kalbos niekas nežinotų, kas yra gėris, kas blogis.
  3. Protas – manas. Jis laiko savyje vardus ir kalbą, kaip suspaustas delnas laiko du amalaki vaisius. Kai žmogus galvoja apie žodžius, jis mokosi juos ir taria juos. Kai žmogus galvoja apie darbą, jis atlieka tą darbą. Kai žmogus galvoja apie vaikus, jis užsinori jų. Protas yra savasis aš (savasis aš suvokia save kaip veikėją ir besimėgaujantį tik dėka proto).
  4. Valia – saṅkalpa. Kaip valia pakrypsta, taip žmogus galvoja, tuomet jis kalba ir kalba vardais. Viskas atsirado valios dėka: dangus ir žemė, lietus, maistas ir gyvos būtybės, mantra, karma ir pasauliai.
  5. Mintis – cittaṁ. Mintis aplenkia valią. Mintis sujungia himnus su vardais ir veiklą su himnais. Kas daug žino, bet nemąsto apie tai, jis yra niekas. Kas žino nedaug bet mąsto apie tai, jo visi klausys. Mintis yra centre ir mintis palaiko tokį žmogų.
  6. Meditacija – dhyānaṁ. Kontempliuoja žemė ir dangus, vanduo ir kalnai, dievai ir žmonės. Didis čia yra tas, kuris medituoja, nes jis pasiima savo dalį. Kiti pykstasi, kovoja ir įžeidinėja vieni kitus.
  7. Supratimas - vijñānaṁ. Supratimas atveria prasmę visų šventraščių, viso kas gyva ir negyva, tiesos ir netiesos, gėrio ir blogio.
  8. Jėga – balaṁ. Tas, kuris įgyja jėgą, verčia drebėti šimtus suprantančių. Jis pakyla virš kitų. Kai jis pakyla – jis tarnauja išminčiams. Kai jis tarnauja tampa mokiniu. Taip jis tampa reginčiu, girdinčiu, mąstančiu, suvokiančiu, veikiančiu, suprantančiu. Pasaulis grindžiamas jėga.
  9. Maistas – annaṁ. Be maisto žmogus neturi jėgos. Jis negali matyti, girdėti ir suprasti.
  10. Vanduo – āpa. Be vandens nėra maisto, be kurio niekas negali gyventi. Todėl visos formos pasaulyje (dangus ir kalnai, žmonės ir kirminai) yra vandens formos.
  11. Karštis – tejaḥ. Karštis sulaiko vėją ir sušildo erdvę. Karštis sukuria vandenį ir lietų.
  12. Erdvė – ākāśa. Joje egzistuoja saulė ir mėnulis, žvaigždės ir ugnis. Erdvėje vyksta visa mūsų veikla. Erdvėje žmogus kviečia ir klauso ir atsiliepia.
  13. Atmintis – smara. Atmintis yra vidinė erdvė. Jei susirenka daug žmonių, bet jie neturi atminties, jie negalės girdėti, jie negalės mąstyti ir suprasti. Atmintis leidžia atskirti savo vaikus ir daiktus.
  14. Viltis – āśā. Vilties įkvėpta atmintis mokosi Vedų himnų, atlieka aukas ir trokšta vaikų. Viltis verčia žmogų trokšti šio pasaulio ir kito. Jei žmogus medituoja į viltį kaip į Brahmaną, per viltį jo troškimai išsipildo ir maldos nenueina veltui.
  15. Gyvybė – prāṇa. Kaip rato stipinai tvirtinami prie ašies, taip prie gyvybės viskas pritvirtinta. Gyvybė yra tėvas ir motina, brolis ir sesuo, mokytojas ir Brāhmanas. Gyvybė yra viskas. Tas, kuris tai supranta, tampa puikus kalbėtojas.
  16. Tiesa – satyam. Tas yra išties puikus kalbėtojas, kuris kalba apie tiesą. Bet apie tiesą negali kalbėti tas, kas nenori jos suprasti.
 

Plaukiant per kali-yugos vandenyną

Šrila Ločana Das Thakura

ke jābi ke jābi bhāi bhava sindhu-pāra 
dhanya kali-yugera caitanya-avatāra

āmāra gauraṅgera ghaṭe adāna-kheya vaya
jaḍa andha, ātura avadhi pāra haya

hari-nāma naukākhāni śrī guru-khāndāri
saṅkīrtana koroyāla dubāhu pasāri

saba jīva haila pāra premera vātāse
paḍiyā rohila locana āpanāra done

O broliai, kas eis? Kas eis? Kas įveiks šį gimimų ir mirčių vandenyną? Ši Kali-yuga yra ypatinga, nes nužengė Šrī Chaitanya Mahaprabhu.

Vietoje, kur maudosi mano Gauranga, laukia nemokamas keltas. Nėra ten jokių apribojimų – visi ateina, luošiai, akli, nelaimingi. Visi lipa į keltą, kad persikeltų į kitą pusę?

Šventas Hari vardas yra laivas, Šri Guru yra kapitonas, o saṅkīrtanos grupė, judanti pakeltomis rankomis, yra irklai.

Visos sielos gali persikelti į kitą pusę, pučiant palankiems premos vėjams. Tik Ločana Das yra toks nesėkmingas - dėl savo paties kaltės jis nepateko į šį laivą.

 

Personalizmas, I dalis - Įvadas

Žmogus gyvena tarp dviejų polių: materijos ir būties

Žmogus nuolatos gyvena labai sudėtingoje situacijoje. Jis nieko nežino apie jį supantį pasaulį, bet yra verčiamas nuolatos rinktis, kaip suvokti jį supantį pasaulį ir save patį jame. Iš vienos pusės, jis aiškiai supranta, kad jį supa negyva materija, ir gyvybės šią materiją išjudina. Iš kitos pusės jis gyvena savo svajonių, idėjų pasaulyje, kur viskas animuota ir nėra nieko negyvo. Per vidurį, yra būtis, žmogus, kuris įprasmina tiek materijos, tiek įdėjų pasaulį.

Būti, suvokti, patirti

Kas yra nebūtinai suvokia, kad yra (tai materija).

Kas suvokia kad yra, neišvengiamai yra  (tai gyvybė), bet nebūtinai patiria savo buvimo pasekmes (jausmus).

Bet, kas patiria jausmus, neišvengiamai yra ir suvokia savo buvimą.

Personalizmas ir impersonalizmas

Dvi kategorijos žmonių gyvena šiame pasaulyje: impersonalistai ir personalistai.

Impersonalistai mano, kad idėjos ir svajonės yra iliuzija, o daiktų esmė neturi jokios sąsajos su forma. Vieni impersonalistai sako, kad žmogus yra materijos padarinys, kiti sako, kad žmogus yra būties dalis.

Personalistai sako, kad forma tik atkartoja esmę, o esmė įkūnija bet kokią formą.

Turbūt jokia kita mokykla taip nekovojo už personalizmą, kaip Gaudija vaišnavai.

Personalizmas ir impersonalizmas pažįstami ir apibrėžiami tik kaip priešprieša vienas kitam. Tačiau impersonalistai nekovoja su personalistais, nes jų manymu ši kova taip pat iliuzinė. Personalistai kovoja su impersonalizmu visomis išgalėmis. Plg. Rūpa Gosvamis BRS apie išsivadavimo menkumą cituoja beveik 50 posmų, nors iliustruodamas kitus dalykus pacituoja tik vieną ar kelis posmus.

Keturi impersonalizmo požymiai Indijos filosofijoje (Bhaktisiddhanta Sarasvati, „Bange Samajikata“[1])

1.       Juslių patirtis yra iliuzija.

2.       Materialus pasaulis yra vienintelis egzistuojantis. Čarvaka.

3.       Sąmonė yra laikinas materijos reiškinys. Budizmas

 

4.       Egzistuoja tik neduali būties sąmonė. Advaita Vedanta

Brahmai nerūpi žmonių kančios ir jų maldos (S. Radhakrišnan, „Indijos filosofija“)

Filosofija atsiranda iš praktiškų žmogaus poreikių. Jei mąstymo sistema nepaaiškina pagrindinių žmogiškų paskatų ir nesiderina su gilesne religijos prasme, ji negali susilaukti visuotinio pripažinimo. Filosofų spekuliacijos, kurios nesuteikia paguodos sielvarte ar kančioje, yra tik intelektuali pramoga, o ne rimtas apmąstymas. Šankaros absoliutas, dirbtinis, nejudrus, visiškai neturintis iniciatyvos ir įtakos, negali susilaukti garbinimo. Panašus į Tadž Mahalą, kuris nesuvokia jo keliamo susižavėjimo, absoliutas lieka visiškai abejingas savo garbintojų baimei ir meilei, o visiems tiems, kurie religijos tikslą suvokia kaip filosofijos tikslą – pažinti Dievą, reiškia pažinti Tiesą – Šankaros mokymas atrodo idealus mokslinio paklydimo pavyzdys. Jie jaučia, kad ši teorija nepatenkinama tiek natūralių instinktų, tiek išvystyto intelekto požiūriu.

Vienas bet ne Vienis, Būtybė, bet ne Būtis

Ar gilioje meditacijoje žmogus iš ties atranda vienybę su dievu, ar greičiau su savim?

"Kartais girdžiu sakant, esą bet kokie Aš ir Tu yra tik paviršius, tuo tarpu giliai po jais nebėra nei žodžio, nei atsako, tik pirmapradė būtis be jokio Priešais, todėl būtina nugrimzti nebylioje Vienybėje, o gyvenimui, kurį tenka gyventi, palikti jo reliatyvumą, užuot užkrovus jam šį suabsoliutintą Aš ir šį suabsoliutintą Tu su jų dialogu. Taip, iš savo paties niekada neužmirštinos patirties aš puikiai žinau, kad esama būsenų, kai atrodo, jog nukrito mus varžę asmeniškumo pančiai ir išgyvename tam tikrą nedalomą vienybę. Tačiau aš nežinau - o siela šitai mielai vaizduojasi ir, žinoma, turi vaizduotis (ir manoji kadaise taip darė), - ar toje patirtyje aš susivieniju su pirmaprade būtimi ar dievybe. Tai perviršis, kurio nebegali sau leisti atsakingas pažinimas. „Atsakingas“ reiškia tai, kad kaip žmogus, kuris įsikibęs laikosi tikrovės, apie anuos išgyvenimus galiu pasakyti tik tai, jog juose patiriu savęs paties nedalią vienybę, kuri neturi nei pavidalo, nei turinio. Galiu šią vienybę vadinti pirmaprade, ikibiografine, ir galiu manyti, jog ji nekisdama glūdi giliau negu visi biografiniai pokyčiai, giliau negu bet koks sielos vystymasis ar regresas; bet dalykiška, visiškai blaivi atsakingo pažinimo ataskaita rodo, kad ji yra tiesiog vienybė štai šios mano sielos, kurios „pagrindą“ atradau, „pagrindą“, kurio gelmė taip pranoksta visus pavidalus ar turinius, kad manoji dvasia jo negali nelaikyti pirmapradžiu pagrindu (Urgrund).

Be abejonės, mano sielos pamatinei vienybei svetima bet kokia šiame gyvenime patiriama įvairovė, tačiau jai tikrai nesvetima individuacija, nesvetima visų pasaulio sielų įvairovė, sielų, kurioms ji pati priklauso: ši vienkartinė, vienintelė, nepakartojama, neredukuojama, - ši sukurtoji siela. Viena iš žmonių sielų, o ne „visasielė“. Tokiabūtė (Sosein), o ne būtis apskritai.

Žmogaus jausmas nepajėgia atskirti nuosavo Aš vienybės nuo vienybės apskritai; mat tas, kas grimzdimo aktu ar vyksmu nusileido žemiau viso sieloje viešpataujančio daugio srities, tas negali patirti šio Daugio nebebuvimo kitaip, tik kaip nuosavą vienybę, kitaip tariant, savąjį nebebuvimą-įvairove kaip būties nebebuvimą-sudvejinta, kaip atskleistą arba pripildytą nedvejybę (Zweitlosigkeit). Buvimas vienu nebegali savęs suvokti šiapus individuacijos, tačiau taip pat negali suvokti ir šiapus Aš ir Tu dvejybės, mat atrodo, kad sielos paribio patirčiai „viena“ būtinai sutampa su Vieniu.

Tačiau išgyventą vienybę pažįsta ir tas, kas gyvena dialogiškai. Tai yra būtent gyvenimo vienybė, vienybė, kurios, vieną kartą tikrai pasiektos, nebesunaikina jokios metamorfozės, vienybė, kuri nebegali būti padalinta į pilką kasdienybę ir „sudievintas“ aukštąsias valandas; tai vienybė nenutrūkstamo, neatitraukiamo buvojimo (Verharren) konkretybėje, kurioje girdime žodį ir galime bandyti išskiemenuoti atsaką." (Martin Buber, „Dialogo principas II“

Śrīmad Bhāgavatam (7.15.62-66) apie tikrą vienybę tarp Dievo ir gyvos esybės (bhakto) kalba kaip apie interesų vienybę (bhāvādvaita), darbų vienybę (kriyādvaita), aplinkos vienovę (dravyādvaita).

Personalizmas reiškiasi kas kartą ir ten, kur atrandame santykį

Vienyje negali būti santykio. Santykis gali egzistuoti tik tarp daugio.

Jei viskas yra tik sąmonė, ši sąmonė būtų nesąmoninga, nes tik suvoktų, bet nesuvoktų nieko, nes bet ko suvokimas jau būtų santykis tarp sąmonės ir suvokiamo objekto. Apie tai ir kalba Šankara ir budizmas.

Santykis egzistuoja fizikiniame pasaulyje.

Santykis egzistuoja kalboje, tarp skirtingų kalbos dalių, tarp skirtingų to paties žodžio formų.

Santykis egzistuoja kaip pamatinė idėjos idėja.

 



[1] Bañge Sāmājikatā reviews four types of nonpersonal thought in Indic philosophy. The first regards sensory experience as an illusion; thus it devalues the importance of the world while refraining from making final statements about the nature of absolute reality. According to Bañge Sāmājikatā, this perspective falls short because it cannot account for the enormous variety of objects found in the world. The second type is similar to the first in the sense that it refrains from drawing any conclusion about the nature of ultimate reality, but differs in the sense that it ascribes exclusive value to matter. As an example of this mode of thinking Bañge Sāmājikatā offers Carvaka’s radical materialism, which rejects any claim of an existence beyond the material world.  The third type of nonpersonalism denies the eternal reality of consciousness and strives for a state of senselessness beyond personal awareness. It conceives of consciousness as a transitory and external attribute that ceases to exist when the state of ultimate liberation is achieved. Bañge Sāmājikatā explains, in this regard, that unless one accepts the reality of conscious experience, neither the world nor knowledge itself can be proven to be real. The fourth type, represented by the philosophy of advaita, posits that ultimate reality consists of infinite nondual consciousness. In the liberated state, the seer is said to become one with this infinite consciousness after fully comprehending the falsity of projecting material attributes onto ultimate reality. The advaita perspective is viewed by Bhaktisiddhānta as a negating philosophy that resists any attempt to explain brahman in terms of features that even vaguely resemble those of this world (nirviśesa, or “without” viśesa, i.e., the differentiating element).

 

Vaišnavai ir Varnašrama

Yadavadas: O garbusis mokytojau, bhaktai turintys šeimas gyvena varṇāśrama sistemos prieglobstyje. Jei toks gṛhastha paliks varṇāśramą, ar jis gali būti vaiṣṇavu?

Anantadas: Ach! Vaiṣṇava-dharma yra labai plati ir atlaidi. Ji taip pat vadinama jaiva-dharma – visų gyvų esybių religija. Kiekvienas žmogus yra kvalifikuotas sekti vaiṣṇava-dharma. Net tie, kurie yra anapus kastų gali praktikuoti vaiṣṇava-dharmą ir gyventi kaip šeimos žmonės. Jiems varṇāśrama neegzistuoja. Kas laužo varṇāśramos nustatytas taisykles sannyāsai, bendraudami su bhaktais gali įgyti tyrą bhakti. Tada jie gali tapti šeimyniniais bhaktais. Jiems varṇāśramos taisyklės negalioja. Kas dėl savo blogų poelgių paliko varṇāśramos sistemą, vis tik kartu su savo vaikais gali priimti tyros bhakti prieglobstį ir bendrauti su bhaktais. Tuomet jie yra šeimyniniai bhaktai, bet jie nėra varṇāśramos sistemos dalis. Šeimyniniai bhaktai yra dviejų tipų: Tie, kurie priklauso varṇāśramos sistemai, ir tie, kurie nesilaiko varṇāśramos sistemos.

Yadavadas: Kuris iš šių dviejų yra geriausias?

Anantadas: Kas turi daugiau pasiaukojimo, jis yra geriausias. Jei nei vienas neturi pasiaukojimo, tuomet materialiu požiūriu varṇāśramos pasekėjas yra geresnis, nes jis yra doringas, o kitas anapus kastų. Tačiau dvasiniu požiūriu abu jie degradavę, nes nei vienas neturi pasiaukojimo.

(Šrila Bhaktivinode Thakur, „Jaiva Dharma“, 7 skyrius)
 
Kalendorius