Prisiminti Viešpatį
Vienas žmogus labai didžiuodavosi savo darbais. Savo sode jis pasodino daugybę augalų (iš įvairių šalių),
tad kasdien jo sodą lankydavo daugybė lankytojų. Jis visiems išdidžiai aiškindavo: "Čia aš pasodinau šitą, o tenai štai šitą.."
Vieną dieną į sodą užklydusi karvė suėdė kelis augalus. Tas žmogus iš pykčio ėmė ją ir užmušė. Karvės lavoną užkasė toli nuo sodo ir uždangstė žole.
Po kiek laiko pas jį apsilankė papa-murti - tos jo nuodėmės pavidalas, ir tarė:
- Koks gražus tavo sodas! Ei, bet kas ten už jo?"
Ir priėjęs rado užkastą karvę.
- O, tai tu ją užmušei?? Turėsi dabar už šią nuodėmę atkentėti..
- Ne, - atsakė sodininkas - iš tiesų aš jos neužmušiau - ją užmušė Indra, kuris valdo mano ranką.
[pasak šastrų, kūno dalis valdo adištatri devatos: rankose būvoja Indra, akyse - Sūrja, prote - Čandra,
nosyje - Ašvini-Kumara, kojose - Višnu, ir t.t.]. Tą pat akimirką pasirodė pats Indra.
- Ei, kodėl mane kaltini?? Kas pasodino šį augalą - tu? O kas užmušė karvę - aš?
Ir Indra labai supyko, ir nuvedė sodininką pas Jamaradžą.
Atsitikus ar gavus ką nors gero, materialistinis supratimas leidžia laikyti tai mūsų veiklos rezultatu ar atlyginimu.
O jei nutinka kas nors bloga, tuomet iškart kaltinamas Viešpats.
Bet verčiau visuomet, kai nutinka kas nors gero ar blogo, priimkime tai kaip Bhagavano malonę.
Šrila BV Vana Maharadžas, iš hari-kathos Rusijoje, 2011, balandžio 22 d..