Narottama das thakur maldos

 

 

 

Mathura-virahocita Darsana-lalasa


kabe kṛṣṇa-dhana pāba hiyāra mājhāre thoba

juḍāiba tāpita-parāṇa

sājāiyā diba hiyā basāiba prāṇa-priyā

nirakhiba se candra-bayāna

he sajani ! kabe mora haibe su-dina

se prāṇa-nāthera saṅge kabe vā phiriba raṅge

sukhamaya jamunā-pulina

lalitā viśākhā lañā tāṅhāre bheṭiba giyā

sājāiyā nānā upahāra

sadaya haiyā bidhi milāibe guṇa-nidhihena bhāgya haibe āmāra

dāruṇa bidhira nāṭa bhāṅgila premera hāṭa

tila-mātra nā rākhila tā’ra

kahe narottama dāsa ki mora jivane āśa

chāḍi gela brajendra-kumāra

 

Kada aš žvilgsniu galėsiu gėrėtis Krišnos veidu, primenančiu mėnulį, kuris yra brangakmenis, brangesnis už mano gyvenimą? Kada aš galėsiu Jį puošti ir pasodinti savo širdyje, išsivaduodamas iš savo nuodėmingo gyvenimo?

O mano brangusis drauge, kada ateis ta palanki diena, kai aš ekstazės apimtas vaikščiosiu Yamunos krantais su savo širdies Viešpačiu?

Savo rankose nešinas brangiomis dovanomis aš sutiksiu Jį kartu su Lalita ir Višaka. Ar kada geraširdis Likimas suteiks man laimę susitikti savo Viešpatį, transcendentinių savybių vandenyną?

Vaje vaje, mano toks likimas, jog griežti Likimo dėsniai išblaškė meilės dievui turgavietę ir nič nieko čia nebeliko. Narottama dasa apgailestauja: “Kokia viltis liko gyventi dabar, kai Vrajos karaliaus sūnus paliko mane?