Vaiṣṇavų teologija ir religijos koncepcija

Kaip daugelis Vedāntos tradicijos pasekėjų, Krišnos sekėjai skiria Krišnos sąmonę, ar tyrą meilę Dievui, nuo to, kas paprastai suprantama religijos vardu. Įvade „Bhagavad-gītai“, Śrila Prabhupāda paaiškina:

„Sanātana-dharma nenurodo į jokį sektantišką religinį procesą. Tai amžinos gyvos esybės amžinoji funkcija, susijusi su amžinu Aukščiausiu Viešpačiu. ... Anglų kalbos žodis religija truputį skiriasi nuo sanātana­­dharmos. Religija perduoda tikėjimo idėją, o tikėjimas gali kisti. Galima iš pradžių tikėti vienu procesu, o po to pakeisti tikėjimą ir pasirinkti kitą, bet sanātana-dharma nurodo į veiklą, kurios negalima pakeisti.“[1]

Vaiṣṇavai laiko Krišnos sąmonę, ar sanātana-dharmą, nesektantiška, nors praktikuojantys sanātana-dharmą gali individualiai prisišlieti prie konkrečių religinių tradicijų. Vaiṣṇavams meilės Dievui apibrėžimas yra duotas „Śrīmad-Bhāgavatam“ („Bhāgavata Purāna“) 1.2.6[2] ir „Bhakti-rasāmrta-sindhu“ 1.1.11[3]. Śrīla Prabhupāda taip pat rašo: „Mes neatstovaujame jokios sektantiškos religijos. Mums rūpi, kaip pažadinti potencialią meilę Dievui. Bet kuris metodas, padedantis pasiekti tokį lygį, yra pageidaujamas.“[4] Komentare Rūpos Gosvāmio Upadeśāmṛtai, Śrīla Prabhupāda rutulioja toliau:

„Visuose pasaulio kraštuose, kokia ten bebūtų prislėgta žmonių visuomenė, egzistuoja kažkokia religijos sistema... Kai religijos sistema vystosi ir pavirsta meile Dievui, ji yra sėkminga.“ (p. 44)[5]

Todėl vaiṣṇavizmas pripažįsta prigimtinį visų gyvųjų būtybių dvasingumą ir jų individualų ryšį su Aukščiausiu Viešpačiu, kuris vadinamas daugeliu vardų. Vaiṣṇavizmas mano, kad kiekvienas individas pasitenkinimą atranda tarnaudamas Aukščiausiajam, o „ši pasiaukojimo tarnystė turėtų būti be jokių motyvų ir nepertraukiama, kad galėtų visiškai patenkinti sielą" (Bhāg. 1.2.6) Neturėdami tokios tarnystės, mes malonumo ieškosime kitur, garbinsime pusdievius, didžias asmenybes, gamtos reiškinius ir stabus, kiekvienas pagal skonį ir aplinkybes.

Viešpats nuosekliai pripažįsta ir palaiko Savo santykį su individualia siela ir pripažįsta mūsų pastangas pažinti bei suprasti Jį, net jei tai daroma netobulai ar netinkamai. Krišna prašo individualios sielos: „Atmesk visas religijų atmainas ir tiesiog atsiduok Man. Aš išgelbėsiu tave nuo visų nuodėmės pasekmių. Nesibaimink.

Todėl Jis pabrėžia, kad asmeninis santykis tarp Jo ir individualios sielos yra aukštesnis nei institucinės ar sektantiškos pretenzijos į Jo prielankumą.

Vaiṣṇavų teologija ir pagrindas dialogui

Čaitanja Mahāprabhu paliko tik aštuonis užrašytus posmus, kurie vadinami „Śrī Śrī Śikṣāṣṭaka“. Trečiasis iš šių posmų sako:

„Tas kuris save laiko menkesniu už žolę, kuris yra pakantesnis už medį, kuris neieško pagarbos sau, bet visuomet pasiruošęs parodyti pagarbą kitiems, gali labai lengvai kartoti šventąjį Viešpaties vardą nuolatos.“[6]

Šis posmas nepalieka jokių abejonių dėl nusižeminimo, pagarbos ir pasiaukojimo standarto, kurio tikimasi iš vaiṣṇavo, atsiduodančio Viešpačiui Krišnai tyra širdimi. Žodžiai “rodantis pagarbą kiekvienam”, be abejonės, gali būti tiesiogiai taikomi kitų tikėjimų žmonėms. Viešpaties pasiaukoję tarnai privalo rodyti ypatingą pagarbą tiems, kurie nuoširdžiai stengiasi mylėti Dievą ir tarnauti Jam. Tokia pagarba, tolerancija ir nuolankumas formuoja teisingų santykių tarp vaiṣṇavų pagrindą.

Vienuoliktoje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje aprašytos trys progresyvios dvasinių santykių raidos pakopos: neofitas (kaniṣṭha), brandus (madhyama) ir pažengęs (uttama). „Bhāgavatam“ šią raidą pateikia kaip universalų reiškinį, kurį galima stebėti kiekvienos religinės tradicijos sekėjų tarpe. Neofitas paprastai rodo fanatiškumo ir išskirtinumo jausmus. Neofitas nežino, kaip elgtis bhaktų bendrijoje. Jis ar ji negali teisingai atskirti pasiaukojusio žmogaus nuo nepasiaukojusio[7] ir negali pasiekti rezultato dialoge, nežiūrint tradicijos, kuriai jis ar ji priklauso. Śrīla Prabhupāda įspėja: “bet jei susidūrėte su dogmatišku ir aklu sekėju, vengkite diskusijų su juo”.[8]

Brandus bhaktas, kuriam labai svarbu teisingi santykiai[9], gali atpažinti pasiaukojusius Dievui tarnus iš jų savybių ir jausmų; jis nesprendžia apie juos pagal religinę narystę.[10] Jis ar ji atpažįsta pasiaukojusius Dievui iš jų pasiaukojimo. Brandus bhaktas atpažins pasiaukojimą Dievui, matydamas vieną iš devynių pasiaukojimo procesų, kuriuos apibūdino vaiṣṇavų autoritetas Prahlāda Mahārāja.[11] Śrīla Prabhupāda yra sakęs, kad net jei iš šių devynių procesų du, būtent dvasinio garso klausymasis (śravanam) ir Dievo vardo giedojimas (kīrtanam) yra ypatingai rekomenduojami šiame amžiuje kaip patys veiksmingiausi dvasinės praktikos metodai, kiekvienas iš šių devynių yra veiksmingas bet kuriame amžiuje. Pasiekęs brandos bhaktas išsiugdo brandų suvokimą, būtiną nuoširdiems ir pasitikėjimu grindžiamiems santykiams su kito tikėjimo bendruomenių nariais.

Vėlyvoji tikėjimo pakopa, vadinama uttama, suteikia transcendentinį supratimą. Pažengęs bhaktas visas gyvas būtybes laiko amžinais Krišnos tarnais ir su jais taip elgiasi. Jis ar ji nesigilins į sektantiškus rasės, kastos, lyties ar religijos žymėjimus, ir atsisakys bet kokio pasaulietinio ir materialistinio bendravimo, siekdamas bendrauti su tais, kurie pasišventė tyrai pasiaukojimo tarnystei Aukščiausiam Dievo Asmeniui.

Vaiṣṇavizmas pripažįsta, kad dvasinis ar religinis gyvenimas iš esmės susijęs su asmeniniu ir individualiu santykiu tarp amžinos individualios sielos ir amžinos Aukščiausios Sielos. Nors bhaktas atlieka įvairią tarnystę, galinčią pamaloninti Viešpatį, Aukščiausias Viešpats dvasinį supratimą ir tyrą pasiaukojančią meilę suteikia Savo paties pasirinkimu. Tad vaiṣṇavizmo sekėjai atmeta idėją, jog kuri nors viena religija ar organizacija gali turėti tiesos ar santykių, pavaldžių tiktai Viešpačiui, monopolį. Vaiṣṇavai mano, kad Krišna, Dievas, gali laisvai užmegzti meilės ryšius su bet kuo, neatsižvelgdamas į gymį, kastą ar įsitikinimus.