Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia Naujienos Šrilos Indardjumna Svamio paskaita Londone, šių metų gegužės 6 d.

Kai Krišna vaikštinėja po ganyklas ir įvairias kitas vietas, nors medžiai žydi palaimoje, nėra klausimų ir nėra kam kalbėti. Nėra ko klausti ir nėra ko paaiškinti. Bet tai žavi bhaktų protus. (Jiva Gosvami, “Gopala Campu”, 1.37)

Šrilos Indardjumna Svamio paskaita Londone, šių metų gegužės 6 d.

Vartotojo vertinimas: / 0
BlogiausiasGeriausias 

Nėra ribų Hari katha, kirtanui, galima tęsti be galo, ne taip, kaip valgyti prasadą. Prasado - tik iki kaklo galima prisivalgyti. O siela badavo be Krišnos sąmonės milijonus metų. Galiausiai gavome galimybę, kai nėra ribų Hari katha, nors vis tiek nesam pakankamai alkani. 

Kai girdžiu šiuos sveikinimus, jaučiuosi nejaukiai, tai net pavojinga, nes viskas, ką padariau, tai dėl mano dvasinio mokytojo. Nesu kvalifikuotas būti guru. Visuomet prisimenu Guru ir Gaurangos malonę ir esu tik įrankis jų rankose. Kai klausiausi, ką kalbėjote apie mane, galvojau, kad čia sėdi ne tas žmogus, kuriam skirti šie žodžiai, tai ne ta asmenybė. Tačiau mokinio pareiga šlovinti dvasinį mokytoją.

Kai girdžiu šiuos žodžius, mąstau, kad norėčiau būti tokia asmenybė. Tuomet mano dvasinis mokytojas labai didžiuotųsi manimi. Jis sugebėjo labai stipriai puolusius paversti vaišnavais. Manau, kad visiems mums reikia turėti viziją, kokie mes norėtume būti nuėję tam tikrą kelio galą. Mes nepatenkinti tuo, kas esame dabar, nes dar nepasiekėme tobulumo. Mes kažkurioje kelio atkarpoje - bendraujame su vaišnavais, įgijome tikėjimą jų bendravimu - tai kažkas ypatinga, mes sąmoningai kartojame Harė Krišna, sutinkame sekti taisyklėmis ir apribojimais ir pradedame tobulėti - bhadžana krija, bet dar toli esame nuo tikslo. Turite įsivaizduoti, kokie būsime kelio pabaigoje - koks norėčiau būti po metų, kai vėl ateisiu į mokinių susirinkimą, koks norėčiau pasirodyti savo dvasiniam mokytojui. Nes kartą Šrila Prabhupada pasakė: „Apie dvasinio mokytojo kvalifikaciją galima spręsti pagal jo mokinius“. Taigi nenorėtume, kad mūsų dvasinis mokytojas jaustų gėdą. Jis - pati brangiausia asmenybė mūsų gyvenime. Kadangi jis atveda mus pas Krišną. Pati mylimiausia asmenybė, ar ne? Taigi kai pasirodysime prieš savo dvasinį mokytoją, turėtume būti tokie, kad jis didžiuotųsi mumis. Tam reikia daug dirbti.

Kai esu su vaikais, klausinėju, kuo norėtumėte būti, kai užaugsite? Paprastai vaikai sakydavo, kad nori būti kosmonautais, na žinoma, ne bhaktų vaikai. Net ir versle, norint sėkmingai judėti į priekį, reikia išsikelti tikslus: kokį pelną siekiame turėti po metų, kiek prekių norime turėti po 5 metų ir t.t. Tai reikalinga tam, kad netaptume tingūs. Nes tingumas - visų paveldėta savybė Kali jugoje. Tai aprašyta 12 Šrimad Bhagavatam giesmėje, kai vardijamos žmonių Kali jugoje savybės. Viena iš jų - tingumas. Tai reiškia, kad esame linkę atidėlioti rytdienai tai, ką turime daryti šiandien. Tačiau jei nuolat atidėliojame rytdienai, tai ta rytdiena niekada neateina. Kaip Prahladas sako savo bedraklasiams, kad žmogaus veikla turi būti skirta Krišnos sąmonei, jo draugai iš karto atsakė tipiškai sąlygotom sielom: esam jauni, mums reikia žaisti. Įsisamoninsime Krišną, kai pasensim. Kai Prahladas paklausė, o ką reiškia senas žmogus, jie atsakė: senatvė - tai laikas prieš mirtį.  O ar vaikai nemiršta, ar vidutinio amžiaus žmonės nemiršta, paklausė Prahladas. Prabhodananda Sarasvatis Vrindavana Mahimamritoje ir gi sako: ar vaikai nemiršta įsčiose?

Guru turi mesti iššūkį mokiniams. Galite jau dabar būti seni, galite mirti rytoj. Neturime laiko atidėliojimams rytdienai, nes galime ir nesulaukti saulėtekio. Ta diena ateis, tikimės, kad ji bus negreitai, bet galime ir nesulaukti kito saulėtekio. Kaip sako Čanakja Panditas, kiekviena sekundė žmogaus gyvenime tokia vertinga, kad negali būti susigrąžinta už jokius pinigus ar viso pasaulio auksą. Vaikams labai pasisekė, nes jų pradžia labai gera, jie turėtų vertinti savo bhaktus tėvus. Tačiau net jei ir labai gerai pradėjome, svarbu kaip baigsime. Taigi ir jiems nereiktų atidėlioti. Reikėtų iškelti tikslus, kokie norėtume būti po keletos metų. Nes dabar galime pastebėti, kaip mums sunku gerai sukartoti savo ratus, vis dar kovojame su protu, juslėmis, ne visada lengva nuvykti į šventyklą, atlikti tarnystę ar užsiimti pamokslavimu. Bet taip neturėtų būti. Turime nugalėti tingulį. Dėl to reikia išsikelti sau tikslus: po metų aš save įsivaizduoju tokį, o po 5 metų - tokį, o gyvenimo pabaigoje noriu būti tyras vaišnavas. Jei tai įmanoma Džagajui ir Madhajui, tai turi būti įmanoma ir jums. Iškėlę sau tokius tikslus, su tokia nuostata, būtinai žingtelėsime žingsnelį tobulėjimo link. Atsidavimo tarnystė yra tokia. Turime tikslus, dėl kurių niekada nesame patenkinti. Kur esu? Kokioje kelio atkarpoje? Dar tik valausi širdį. Ir toli iki tikro atsidavimo. Kitas tikslas - tarnauti Radhai ir Krišnai, turėti tikrą bhavą, tikrą premą. Ir kasdien reiktų siekti šio tikslo. Tobulėjama žengiant mažus žingsnelius. Nėra milžiniškų žingsnių Krišnos sąmonėje. Nebent gauta nepriežastinė guru malonė ar Krišna kripa, bet dažniausiai maži žingsniukai. O tai pasiekiama per praktiką - sadhaną bhakti. Nesvarbu, kur gyventume, ar šventykloje, ar namuose, ar keliaujame - anksti ryte atsikėlę turime nusimaudyti. Ir nesvarbu, ar patogiai miegame šalia žmonos, suskambėjus žadintuvui nuspaudžiame ir toliau snaudžiame. Ne - turime tapti Gudakešomis, tais, kurie nugalėjo miegą. Taip Krišna vadina Ardžuną. Kai skaitome, manome - didelio čia daikto, bet pabandykite tai padaryti. Kai anksti atsikeliatės, gaunate palankias Brahma muhurtos valandas. Mes, keliaujantys pamokslautojai, dažnai nueiname miegoti per Brahmą muhurtą. Panašiai būna ir per Lenkijos turą. Kai gulamės - jau pradeda brėkšti. Yra išimtiniai atvejai, bet bendru atveju turėtume laikytis Brahma muhurtos taisyklės.  

Man jau nedaug laiko liko, gyvenimo ruduo atėjo. Galbūt dešimt metų, gal daugių daugiausia15, kitais metais bus jau 60. Deja, daug dvasinių brolių netikėtai paliko šį pasaulį. Liko 120 mėnesių, 580 savaičių, 3650 dienos. Žinote, anksčiau naudoti smėlio laikrodžiai. Jie geresni, nes dabar matome, kaip rodyklė sukasi ratu, o smėlio laikrodžio smėlis byra, ir gale nelieka nieko. Taigi žiūrime į savo gyvenimo smėlio laikrodį. Jis pradeda byrėti, kai gimstame. Kaip Krišna sako Bhagavad Gitoje - kas gimė, tas būtinai numirs. Kai tik gimstame, iš karto pradedame mirti. Su kiekvienu saulėtekiu ir saulėlydžiu trumpėja žmogaus gyvenimas. Tai labai liūdna. Ir bhaktai liūdni. Iš kitos pusės jie labai palaimingi tuo pačiu metu. Kartą bhaktai pamatė Šrilą Prabhupadą nuotraukoje. Jis atrodė labai rimtas. Kai jo apie tai paklausė: „Čia atrodote labai rimtas“, Prabhupada atsakė, kad jis ten jautė didelę ekstazę. Kai tik gimstame, smėlio laikrodis apverčiamas ir pradeda byrėti smėlis. Žiūrite ir matote, kaip gyvenimas tirpsta. Mano laikrodyje - paskutinis ketvirtis, jei pasiseks. Aš tiek metų praktikuoju, bet mąstau - ar aš vis dar anartha nivriti lygmenyje? Valausi nuo anarthų. Krišnos sąmonės lygmuo - tai meilė guru ir Krišnai. Ne tik apsivalymo evoliucija, bet ir atsidavimo evoliucija. Tampate stabilus, įgyjate skonį, pakylate į bhavos ir premos lygmenį. Jau kartojau paskutinius 3 mėnesius Šrilos Prabhupados žodžius: „Bhakti prasideda, kai išsilaisvinate nuo sekso troškimo“. Būtent nuo čia ir prasideda bhakti. Bet jei nepasiseka pažaboti šio lytinio troškimo iki pat mirties akimirkos - tai reiškia švaistėte laiką. Šis troškimas reikalingas tik žmonių rūšiai išlaikyti. Tai nieko didaus, nieko nuostabaus - reikalinga tiesiog kad išliktų rūšis.

Kartą Šrila Prabhupada labai griežtai kalbėjo apie seksą. Mokiniai paklausė: „Prabhupada, jei nebus sekso, nebeliks žmonių“. „Taip, būtent to ir siekiame“, - atsakė Prabhupada. Kaip ir su ugnimi, reikia teisingai panaudoti - užimti tarnyste Krišnai. Jei turite troškimą - tuokiatės, susilaukiate gerų vaikų. Negalima visiškai atsisakyti grihastų, nes jei nepavyks grįžti pas Krišną šį gyvenimą (nors visada yra galimybė), tada gimsime bhaktų šeimoje. Bet nenorėtume, kad visą gyvenimą tektų kankintis dėl pono geismo. Praėjus pusei gyvenimo turėtume pasinerti į bhadžaną. Ugdyti šį dvasinį tyrą meilės troškimą Radhai ir Krišnai. Geismas - kai norime sau, meilė - kai darome dėl Krišnos. Norime užsiimti tikra veikla, veikla Krišnai. Nes ir tai užima šiek tiek laiko. Įgyti stabilumą, skonį, meilės jausmą - gali užtrukti keletą gimimų. Tai tikra Krišno sąmonės palaima.  Kai pasensime, susigriebsime: kur aš esu? Geriau jau man paskubėti. Akivaizdu, norime pasiekti finišo liniją. Norime baigti šį gyvenimą nenutrūkstamai, nemotyvuotai tarnaudami Krišnai. Nes tik tai gali suteikti santušti - visišką pasitenkinimą. Tačiau tik kai užsibrėžiame tikslą, tik tada galime pamatyti, kiek kelio dar nenueita. Todėl geriau paskubėti. Jei lenktynėse atsiliekate, spauskite į priekį. Bhaktai turi būti garbingi, jei nežinote, kurioje atkarpoje esate, klauskite dvasinio mokytojo ar šikša guru, ar dvasinio brolio, kuriuo tikite. Kur esu? Ką turėčiau daryti? Pasiruošiame atsakymui ir atitinkamai dirbame. Nėra laiko. Jei atsiranda laiko - kartokite Harė Krišna (Šrila Prabhupada). Neturime švaistyti laiko.

Dabar artėja mano gimtadienis. Kaip vaikystėje visi norėdavome būti vyresni! O paskui ateina laikas, kai norime būti jausnesni, nei esame iš tikrųjų. Kitais metais man jau bus 60. Ką turėčiau daryti dėl savęs ir kaip dvasinis mokytojas, įkvėpti jus Krišnos sąmonei, atvesti jus prie dvasinio mokytojo Šrilos Prabhupados lotosinių pėdų? Tai mano atsakomybė. Mano dvasinis mokytojas davė nurodymą, kad po jo išėjimo priimtume mokinius, taptume guru. O ką reiškia guru? Paimu savo mokinius ir atvedu prie savo dvasinio mokytojo pėdų. Ir tuomet esu užtikrintas, kad jie bus išvaduoti. Kas aš toks, kad galėčiau išvaduoti? Bet pažįstu tą, kuris galėtų išvaduoti. Ne tiek svarbu kiek aš žinau, bet svarbu, ką pažįstu. Galbūt nemoku tiek daug šlokų, gal ne taip giliai išmanau filosfiją, bet žinau, kad mano dvasinis mokytojas - utama adhikaris, maha bhagavata, šaktjaveša avatara. Žinau, kad jis toks. Svarbu ne ką aš žinau, bet ką pažįstu. Ir jei jam nuoširdžiai tarnausiu - grįšiu atgal į dvasinį pasaulį. Jei pasiimsiu visus jus, kadangi turiu tikėjimą, šradhą, savo dvasiniu mokytoju, nuvesiu jus prie jo lotosinių pėdų, - tuomet mano pareiga bus įvykdyta.

Taigi ką turėčiau daryti? Gimtadienis ateina, galvoju, ką daryčiau dabar. Pirmiausia - norėčiau daugiau posmų mokėti. Nes pamokslaudami Amerikoje nuolat minėdavome, kaip svarbu filosofija Krišnos Sąmonėje. Filosofija skirta ne tik Hridajanandai Maharadžui, Ravindra Svarūpai, ir panašiems bhaktams. Filosofija skirta visiems mums. Nes mes turime budhi, intelektą. O intelektas turi užsiimti filosofija. Prabhupada sakė: intelektas - tai matyti daiktus tikroje šviesoje. O tai reiškia dukhalajam ašašvatam - ši vieta laikina, pilna kančių, o dvasinis pasaulis amžinas, palaimingas. Kaip bhaktai mes susiduriame su dideliais iššūkiais: labai sunku įveikti šią mano materialią energiją, susidedančią iš trijų materialios gamtos gunų. Mums mestas didelis iššūkis. Pats didžiausias - norim įveikti mają. Net pusdievius ji apkvailina savo mažom gudrybėm, ką jau kalbėti apie žemiškas būtybes. Apsiginklavę žiniomis turime didelį pranašumą - sunkiąją artileriją. Tai ne įvairūs šaunamieji ginklai ar sprogmenys, naudoti Irake. Ne. Turime knygų lentyną. Ir apsiginklavę šiomis žiniomis, niekada nepakliūsime į majos letenas. O tobulai sekant šiais nurodymais, vieną dieną Krišna apsireikš mums. Pamaniau, reikia labiau tuo pasinaudoti.

Taigi šią Kartiką nedarysiu to, ką darydavau paprastai - kviesdavausi bhaktus ir vesdavau į parikramą. 7-8 metus tai jau vyko. Šiais metais važiuosiu į Kartiką ir gyvensiu vienoje vietoje. Ir kartosiu. Žinoma, neturėčiau pasakoti savo įžadų. Tačiau esu dvasinis mokytojas ir galiu pasidalinti tuo su jumis. Sėdėsiu ir kartosiu Harė Krišna. Ir bandysiu išsiugdyti gryną skonį šventiems vardams. Mums reikia išsiugdyti skonį. Panašiai kaip ir ragaujant vyną. Skonį reikia išsiugdyti. Nes iš pradžių jo skonis prilygsta nuodams. Juk pirmą kartą ragaujant likerį manoma, kad jis bjauraus skonio. Tas pat su rūkymu. Įkvepiame dūmų pelenus į plaučius. Gaunate vėžį nuo pirmos cigaretės. Bet po kiek laiko įgyjate skonį. Ragaujate įvairių rūšių nuodus ir galvojate, kad kurie nors yra geresni. Sausos išmatos, drėgnos išmatos. „O, aš pirmenybę teikiu drėgnoms išmatoms“. „Ne, aš pripažįstu sausas išmatas. Nuostabios, labai nuostabios išmatos“. Ne, viskas, kas išeina už tyros atsidavimo tarnystės ribų - mes tuo nesidomime. Kadangi esame sąlygoti, nejaučiame Šventojo Vardo saldumo. Prabhupada daugybę kartų pateikė analogiją - jei sergate gelta, kepenų liga, kai ragaujate saldumynus, jaučiate labai kartų skonį. Toks ligos požymis. Ir patikėkite manimi - tai tiesa. Nuolat galvojau - ar tai tiesa. Vien tam, kad įgyčiau šradhą, tikėjimą, Krišna susargdino mane gelta. Mano atvejis buvo tikrai sunkus. Buvau geltonas, kaip bananas. Labai labai sirgau, Prahladas manimi rūpinosi 5 mėnesius. Miegojau dienų dienom, neišmanyme. Taip sirgau. Negalėjau valgyti. Jis versdavo mane valgyti cukrašvendrių cukrų. Mes buvome Pietų Afrikoje. Pasigavau ligą Indijoje. Perskaitėme, kad reikia valyti kepenis. Jos kaip akis, nuostabus organas, turi galimybę regeneruoti - atsistatyti beveik visiškai. Taigi kai Prahladas duodavo man tą cukrų, aš spjaudydauvausi, o jis sakydavo įsakmiai: „Gurudev“. Aš jam atsakydavau: negali su manimi taip kalbėtis. „Taip, galiu. Turite tai valgyti“. Tai buvo siaubinga patirtis. Bet palaipsniui, po keleto mėnesių, nebebuvo taip bjauru. Kol galiausiai pasakiau: o, kaip skanu, tai cukrašvendrių cukrus. Tada žinojome, kad pasveikau.

O mano Viešpatie, vien Tavo šventas vardas gali suteikti visas malones gyvoms būtybėms, todėl Tu vadiniesi šimtais ir milijonais vardų, tokių kaip Krišna ir Govinda. Į tuos vardus Tu sudėjai visas Savo transcendentines energijas. Jiems atminti ir giedoti nėra griežtų ir sunkiai įvykdomų taisyklių. O mano Viešpatie, iš Savo gailestingumo Tu suteikei mums galimybę lengvai Tave pasiekti per Tavo šventus vardus, bet aš toks nelaimingas, kad darau įžeidimus, todėl manęs jie nežavi (2 šikštakos posmas).

Aš kartoju iš pareigos, nes pažadėjau savo dvasiniam mokytojui. Tačiau noriu pakilti virš pareigos. Noriu pakilti iki atsidavimo tarnystės spontaniško lygmens. O tada pasiekti premą. Norime atlikti tarnystę ne iš pareigos, o išsiugdyti raganugą - spontanišką tarnystę. Ir tai pavirstų prema. Tai labai išaukštintas tikslas. Bet reikia apie tai kalbėti. Nenorime būti neišmanyme, turime žinoti, kas laukia mūsų kelio gale. Turim žinoti, kur esame ir kaip pasiekti tikslą. Taigi nusprendžiau tiesiog sėdėti ir su tikėjimu nuolat puošti šį bevertį liežuvį švetais vardais. Tada įvyks četo darpana mardžanam.  Apsivalymas. Ir kartoti valandų valandomis, valandų valandomis per dieną. Mažai valgyti, mažai miegoti. Nedaug bendrauti, gal vakarais skaitysiu paskaitas, į kurias galėtų ateiti mokiniai. Niekada to nedariau. Įdomu, ar sugebėsiu tai padaryti. Bet žinau, kad laiko nedaug liko, laikas bėga, smėlis senka smėlio laikrodyje, tad turiu pabandyti. Yra viltis, kad Vrinavano žemė suteiks malonę. Ir dar aš studijuosiu. Norėčiau giliai išstudijuoti Šudha bhakti čintamani, Jo Malonybės Šivarama Svamio. Tai 33 metų jo studijų, realizacijų, pastebėjimų darbas. Jau skaičiau šią knygą, bet norėčiau išstudijuoti giliau. Taip pat norėčiau skaityti Šrimad Bhagavatam, grižti prie abėcėlės - Bhagavad Gitos, eiti į parikramą basomis, tiesiog vaikštinėti po Vradžą, voliotis dulkėse, melsti ačarjų, Dievybių malonės. Taigi manau, jei tai galėsiu padaryti, tapsiu geresniu bhaktu ir geresniu dvasiniu mokytoju. Taip pat norėčiau pasiklausyti Sačinandana Svamio paskaitų apie džapos kartojimą. Tai darome Amerikoje - vyresni bhaktai kartu su kitais bhaktais savaitę kalba apie šventojo vardo šlovę, ypač kiek tai susiję su džapa. Ir grįžta į pirmą laukelį. Galbūt pamatai suskilę - todėl tenka grįžti prie pamatų ir juos sutvirtinti. Tai nieko blogo visiems grįžti į pradžią. Jei dar neverkiate kartodami džapą, reiškia galbūt pamatai suskilę. Ir per visus metus daugiau kartosim viešai, nes šventas vardas rečiausiai įgyjamas ir yra maloningiausias.

Mes sakome Šri Nam prabhu, reiškia jis yra mūsų šeimininkas, nama čintamani krišnas čaitanja rasa vigraha - Viešpats Krišna nesiskiria nuo savo vardo. Jis sako - savo bhaktą aš išvaduoju iš gimimų ir mirčių vandenyno. Taigi šiame amžiuje Viešpats apsireiškia savo vardo garsu. Tai garsinė Viešpaties inkarnacija. Taigi Jis ypatingai maloningas, kai dalyvaujame harinamoje. Jis maloningas, kai kartojame džapą. Dživa Gosvamis sako, kad dalyvaudami kongregaciniame šventų vardų kartojime gauname taip pat didelę malonę. Netgi bhaktas neofitas jaučia gilias dvasines emocijas, kai kartoja bendraminčių bhaktų rate. Tačiau kažkas yra ypatinga, kai išeiname ir suteikiame švetąjį vardą tikintiems. Žinoma, mes nepamokslaujame apie gilią švento vardo prasmę, kuri atskleidžia Vradžą, bet išeiname ir suteikiame šventąjį vardą. O jis toks maloningas. Kadangi mes išeiname ir daliname šventąjį vardą, jis mus laimina. Tai turime suprasti.

Šis judėjimas - malonės judėjimas. Kai bhaktas nusprendžia pasipriešinti savo liūdnai egzistencijai, ir bando mokyti kitus apie Krišnos sąmonę, tai pavyksta padedant Viešpačiui. Nes Viešpats pirmiausia skiria malonę savo bhaktui. Taip kaip prieš patekant saulei matome saulės spindulius - aušrą. Taigi prieš pamatydami Krišną, susitinkame Jo bhaktus. O iš jų pasirenkame savo dvasinį mokytoją. Taigi norėdamas gauti visą naudą, kartojant Harė Krišna, turiu vengti 10 švento vardo įžeidimų. Ypač turime vengti vieno įžeidimo - bhaktų kritikos. Trūkumų ieškojimas - tai hati mata, kritikuoti bet ką, kuris savo gyvenimą paskyrė pamokslauti Viešpaties šlovę. Negalite gauti švento vardo malonės, netgi jei daugybę metų išeinate į sankirtaną, bet nenustojate kritikuoti vaišnavų. Galite sakyti: „Taip, bet šitas trūkumas ne taip giliai įsišaknijęs manyje, tai nieko tokio, man patinka bhaktai“. Tačiau Višvanatha Čakravartis Thakura sako, kad jei kartojant Harė Krišna nesišiaušia plaukai, ašaros neteka iš akių, balsas nedreba, nekrentate be sąmonės ant žemės, reiškia, kad vykdote vieną, du ar keletą šventojo vardo įžeidimų. Taigi aš kartoju Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė, akys sausos, žinoma, mano amžiuje nėra plaukų, kurie pasišiauštų, net šikhos beveik neliko. Nėra šių požymių dėl to, kad greičiausiai aš darau įžeidimus. Turime galvoti, net jei viena vienintelė piktžolė auga mūsų sodelyje, lyja lietus ir jis laisto piktžolę, kuri gali taip išvešėti, kad nustelbs bhakti latą, bhakti augalėlį. Atsidavimo tarnystė reiškia laistyti bhakti augalėlį, bet tuo pačiu metu ir rauti piktžoles - anarthas, tai, kas trukdo atlikti atsidavimo tarnystę.

Taigi ši trūkumų ieškojimo piktžolė labai pavojinga, jos neišrovus, ji tampa labai pavojinga. Žmona įtarinėjo vyrą, kad jis turi romaną su moterimi, nes rado juodą plauką ant jo peties (rudą, geltoną). Vyras dievagojosi, kad nėra jokio romano, ir net kitą dieną neradusi jokio plauko, ji įtarė, kad vyras turi romaną su nuplikusia moterimi. Toks kritiškas mąstymas nuveda prie visiškos nesąmonės. Taigi kai tik pamatote piktžolę, iš karto ją raunate. Amerikoje pasakojau pavyzdį apie dantį. Jei suskausta - iš karto pas gydytoją reikia eiti ir taisyti, nes paskui supūliuoja, tenka valyti kanalus ir pan. Jei koks nors prabhu prieina ir sako: „Tu taip neteisingai elgiesi, tavyje tiek geismo“. Iš karto norisi atsakyti: „Pasižiūrėk į save“. O reikėtų pasakyti: „Ačiū, kad laiku man tai nurodei, prašau, būk maloningas, pasakyk, kaip galėčiau atsikratyti šių blogų savybių“. Bhaktsidhanta Sarasvatis visą laiką buvo labai griežtas savo mokiniams, jis daugiau juos bardavo, nei laimindavo. Naudojo tokią kapojimo techniką.  

Taigi nusprendžiau, kad vietoj to, kad ieškočiau trūkumų kituose, geriau matysiu geras kitų savybes. Todėl kiekvieną dieną klausysiu Šivarama Svamio patarimų. Mes labai užsiėmę, lyg bitutės avilyje, neturime laiko sadhanai, galų gale tampa taip, kad esate taip užsiėmę, kad neturite laiko kartoti Harė Krišna. Niekuomet neturėtume leisti, kad mūsų atsidavimo tarnystė pakliūtų į tokią padėtį, jog mes tokie užsiėmę, kad neturime laiko kartoti Harė Krišna. „Tiek turiu atsidavimo tarnystės! „“Ar kartoji - ne... Ar skaitai - ne. Ar lenkiesi vaišnavams - ne, aš per daug užsiėmęs“. Tai per didelės pastangos. Kartais maratonas, kartais - festivalis, kai mums tenka daryti kompromisus. Tačiau pagrindinė taisyklė turi būti: yra standartas, kuriuo seku ir esant sunkioms akimirkoms, ir kai viskas gerai sekasi. Manau, kad tos Šivaramio Svamio žinutės tokios nuostabios, ekstatiškos. Taip pat nuolat klausysiuosi BB Govinda Maharadžo bhadžanų. Tiesių Džajadvaita Svamio paskaitų, jos tiesiog perveria širdį. Ir klausysiuosi visų paskaitų, kurias skaito Radhanatha Svamis. Jis niekada nepailsta. Kiekviena paskaita - tai klasika. Taip pat susitiksiu su naujais dvasios broliais, neseniai susitikau Bhakti Margą Svamį. O, aš iššvaiščiau veltui savo gyvenimą, nes iki šiol nebendravau su šiuo vaišnavu. Jis toks nuolankus ir labai išsimokslinęs. Labai puikus bhaktas. Jis eina pėsčiomis per Kanadą. Taikos žygis. Ir tai daro vienas, eina vienas. Jis labai ramus. Vertina Viešpatį, gamtos prieglobstį, duoda interviu per TV. Jis labai patyręs režisierius. Jis gali sukurti spektaklį per 4-5 dienas su bet kokia grupe bhaktų. Jis turi tokias mistines savybes. Pietų Afrikoje jis surinko mažus vaikus ir padarė spektaklį - didelį, nuostabų.

Taigi mes susitikome Toronte, man padarė labai didelį įspūdį Toronto šventykla. Prieš pora metų, kai buvau ten, liūdnas vaizdas buvo šventykloje, tada Bhakti Marga Svamis dar nevadovavo jai. Tačiau nuo jo vadovavimo pradžios - tai lyg rojus žemėje, o ką jis padarė? Jis labai išmintingas menedžeris. Jis nesikalba su niekuo, kam virš 30. „Kalbuosi su jaunimu ir klausiu, kokios jų idėjos skleisti Krišnos sąmonę, suteikiu jiems įgaliojimus“. Šiai šventyklai vadovauja vaikai, paaugliai. Jie tokie užsidegę. Kirtanai - ne iš šio pasaulio. Ten daro įspūdį bendravimas, etiketas, trokštu tenai sugrįžti. Pažadėjau birželio mėnesį sugrįžti. Tuo metu turėtų būti nedidelė pertrauka man. Žinoma, man primena kartais, kad „Gurudeva, Jūs pažadėjote būti toje šventykloje, kitoje šventykloje tuo ir tuo metu, per mėnesį nėra tiek laiko, kiek vietų Jums tektų aplankyti“. Tuomet paklausiau Maharadžo: „Tikrai labai norėčiau su Jumis bendrauti“, jis atsakė - „Sugrįžkite į Torontą“. Tada atsakiau: „Prašau, labai labai prašau, prašymas su cukriuku ant viršaus, gal galėtumėte atvažiuoti į Lenkijos turą?“ Ir būdamas labai nuolankus vaišnavas, jis paprastai atsakė: „Taip, žinoma“. Ką pasakėte? „Na, jie norite, kad atvažiuočiau - atvažiuosiu“. Aš taip negalvoju, tiek daug dalykų visada reikia apsvarstyti. O jis tiesiog atsakė - norite, kad atvažiuočiau - tuomet turiu atvažiuoti. Taigi jis atvažiuoja į Vudstoką. Jis organizuos spektaklį. Jis toks nuostabus.

Ir dar norėčiau daugiau pabendrauti su Avadhuta maharadžu, oi tai intymus vardas, kuriuo jį vadinu. Pažįstate Madhavą Maharadžą? Jis avadhuta. Jis tenais, turi Govardhana šilas, Krišną ir Balaramą, moka šimtus tūkstančių šlokų, atrodytų, lyg jis būtų ekscentrikas, bet ne, jis tiesiog tenais. Jis ne šio pasaulio dalis. Parašiau jam ir jis taip pat sutiko pabendrauti su manimi. Taigi taip. Vertindami kitų gerąsias savybes, atsikratome žalingo įpročio ieškoti trūkumų kituose, kurie yra tikros kliūtys kartojant švetąjį vardą - atliekant jugą dharmą. Taip pat galvojau, kad man pasisekė, ne dėl likimo, na jūs girdėjote sveikinimą - mano likimas buvo tapti sodininku. Žinote, yra tokie lemingai, maži graužikai, jei vienas iš jų šoka nuo skardžio, tai ir visi kiti seka iš paskos. Taigi jei nebūtų Šrilos Prabhupados, tokio maloningo, pakeitusio mūsų gyvenimus, būčiau vienas iš lemingų.

Dėl nekontroliuojamų juslių žmonės per daug pasinėrę į materialistinį gyvenimą, palaipsniui nusileidžia pragariškas gyvenimo sąlygas. Ne savo pastangomis, bet dviejų žmonių pastangomis galima išsigelbėti nuo sąlygoto gyvenimo. Taigi Prabhupada pakeitė mūsų likimo liniją. Jis toks maloningas. Norėčiau niekada to neužmiršti. Ir norėčiau atsidėkoti jam tuo, kas liko šiame gyvenime - bandyti padėti jam pamokslauti. Mąsčiau: atidaviau jam savo jaunystę, o tai reiškia, kad paaukojau savo sveikatą, buvau labai sveikas jaunuolis. Atidaviau visą savo sveikatą Prabhupadai, visą energiją paskyriau sankirtanai. Energija, entuziazmas - tai jaunystė. Iš vidutinio amžiaus atidaviau savo karjerą, nes kai pasiekiame brandaus amžiaus - tai mūsų karjera. Visus pinigus, kuriuos uždirba. Per Prabhupados rankas perėjo tūktančiai ir milijonai dolerių, bet jis niekuomet negalvojo, kad tai jo. Jis lietė juos, naudojo - bet jie visi išnykdavo. Iš sankirtanos - kas žino, kiek milijonų dolerių perėjo per mano pirštus. Bet mano dvasinis mokytojas mokino - nebūk prisirišęs, tai Krišnos, naudok tai tarnystei Krišnai. Joga kšema vahamjaham - Viešpats suteikia tai, ko mums reikia. O dabar, gyvenimo pabaigoje, sveikata suprastėjusi, kūnas sensta.

Bhakti Tirtha Maharadžo paklausiau, kaip gyventi, kai esi ant mirties slenksčio, o jis atsakė: „Labiausiai kankina ne skausmas dėl vėžio. Visą gyvenimą aš keliavau po pasaulį, pamokslavau Krišnos sąmonę dėl Prabhupados, o dabar turiu sėdėti vienoje vietoje. Naudok kiekvieną akimirką iki savo gyvenimo pabaigos, keliauk ir pamokslauk, nes ateis diena, kai turėsime būti vienoje vietoje, ir negalėsi keliauti, o tai tikrai sunku sanjasiui“. Vienintelis dalykas, kuris liko mums - tai meilė mūsų dvasiniam mokytojui. Ir iš tikrųjų tai pats brangiausias dalykas. Ir net mirtis to iš mūsų negali atimti. To neįmanoma atimti. Tai amžina.  O iš kur mums gauti tą meilę? Iš pradžių jūs nemylite. Kai pirmą kartą susitinkate, nėra jokios meilės. Gal šiek tiek vertinate, vėliau atsiranda potraukis, o po to atsiranda tikra meilė. Mes atėjome į Krišnos sąmonę kaip vaikai, gimėme šiame pasaulyje, tik gimę vaikai nemato. Jie nemato šviesos, nemato formos. Jie žiūri, bet nemato. Pradžioje, tik atėjus į Krišnos sąmonę, neįsivaizduojame, kas yra Krišnos sąmonė. Na, geras maistas, nuostabi chalava, geri draugai, spalvos, dideli revoliucionieriai čia susirinkę. Vėliau pradėjau analizuoti, kiek reikia pastangų įdėti, kad nugalėtume visas materialios gamtos daromas kliūtis ir grįžtume atgal pas Dievą, padėtume dvasiniam mokytojui pamokslauti Krišnos sąmonę. Tada pirminis potraukis virsta prisirišimu. O, aš tikrai dėkingas savo dvasiniam mokytojui, tikrai dėkingas Krišnai. Prašau, O Maharadžos Nandos sūnau [Krišna], esu amžinas Tavo tarnas, bet taip jau atsitiko, kad aš nupuoliau į gimimo ir mirties vandenyną. Prašau ištraukti mane iš šio vandenyno ir padaryti vienu iš atomų prie Tavo lotosinių pėdų. Ir paskutinis posmas iš Šikšaštakos... Ši gopių meilė labai išaukštinta. Būtent to ir siekiame, daugiau nei paprasto susižavėjimo, prisirišimo, - tikros meilės. O kaip įgyti tą meilę? Griežtai vykdant dvasinio mokytojo nurodymus, ir gyvenimą paskiriant Krišnos sąmonės pamokslavimui. Taip galima įgyti tikrą meilę. O ne kokią nors sahadžijų meilę.

Reikia griežtai sekti visomis taisyklėmis ir apribojimais, atlikti tarnystę pagal savo galimybes, pagal vietą, laiką ir aplinkybes. Prabhupada sakė - pirmas meilės principas - paklusnumas. Jei norime pamilti Krišną, turime paklusti dvasino mokytojo nurodymams. Priešingu atveju tai farsas, apsimetinėjimas. „O, aš noriu pamilti Krišną“. Tuomet turite labai griežtai sekti savo dvasinio mokytojo nurodymais. Tiek, kiek sekate nurodymais, būtent tokiu laipsniu ir sugebėsite suprasti, kas Jis yra. Negalime sau leisti būti negriežtiems. Kiekvieną kartą, kai truputį sukčiaujame, einame atgal. Žingsnis į priekį, du - atgal. „Juk tai ne taip jau blogai, aš tik truputį, juk nieko tokio...“ NE. Tai žingsnis į priekį, du - atgal. Žingsnis į priekį, du - atgal. Tai kur jūs būsite? Po viso gyvenimo Krišnos sąmonėje darydami kompromisus - kur būsite? Nebūsite toli nukeliavę. Juk nenorime, kad taip būtų. Nenorime daryti kompromisų. Žinoma, iš pradžių būna nemažai kančių. Tikra atsidavimo tarnystė prasideda, kai esame LABAI GRIEŽTI. LABAI GRIEŽTI. Griežti sau, bet švelnūs kitiems. Taip turėtų būti. Turėtume būti griežti sau, bet neteisti kitų, būtu supratingi. „O, prabhu, turi bėdų? Gal galėčiau padėti? Gal galiu ištiesti pagalbos ranką? Išeik su manimi į sankirtaną. Ateik su manimi pasiklausyti paskaitos. Ateik, paragausime prasado kartu“. Turime būti labai griežti sau, bet labai maloningi kitiems. Ir tuomet pasirodo meilė. Ir būtent tai mes įgyjame. Iš pradžių neturite nieko, o gyvenimo pabaigoje išsiugdote meilę Hari, guru ir vaišnavams. Tuomet gyvenime jums labai pasisekė.

Baigdamas norėčiau padėkoti už jūsų malonius žodžius, suteikėte man tikslą, koks turėčiau būti, kad tapčiau vertingu instrumentu savo dvasinio mokytojo rankose. Ir norėčiau pabrėžti: visus gerus dalykus, kuriuos matote manyje, jų neįmanoma pasiekti vienam, Narotama sako: hari, guru, vaišnava. Mes esame dvasinė šeima, esame ju-dė-ji-mas. Ką reiškia judėjimas? Reiškia mes judame, judame į priekį, ne atgal. Ir judame į priekį kartu. Yra toks priežodis: šeima, kuri meldžiasi kartu, išlieka kartu. O Bhakti Čaitanja Maharadžas kartą pasakė: „Šeima, kuri šoka kartu, tobulėja kartu“. Taigi mano malda šią dieną: visuomet norėčiau išlikti bhaktų bendrijoje: ar liga užpultų, ar būčiau geros sveikatos, ar gyvenčiau, ar artintųsi mirtis. Tai buvo ir Gour Mohande De, Prabhupados tėvo, troškimas, jis norėjo būti apsuptas bhaktų, kai teks palikti kūną, ir Krišna įvykdė šį jo norą. Mes labai priklausomi nuo Hari, guru ir vaišnavų malonės. Aš galvojau: iš tiesų aš labai priklausau nuo savo mokinių. Ką? Guru priklauso nuo mokinių? Taip, nes mes prisiėmėme šias pareigas tikėtina ne dėl šlovės, o dėl tarnystės Šrilai Prabhupadai ir Viešpačiui Čaitanjai.

Mahaprabu pasakė: visi tapkite guru - išgelbėkite šią žemę. Taigi priklausome nuo mokinių, nes be jūsų, mano mokinių, negalėčiau įvykdyti savo guru nurodymo. O jis liepė priimti mokinius. Tai tarnystė, kurią atlieku Šrilai Prabhupadai. Taigi esu priklausomas nuo jūsų. Negaliu įvykdyti savo guru maharadžo troškimo, kol nepadėsiu jums tobulėti Krišnos sąmonėje. Tačiau labai parašau vieno dalyko: neapsunkinkite man šios užduoties. Leiskite jus išgelbėti. Būkite griežti, atsisakykite prisirišimų. Duodame skęstančiojo pavyzdį: Pavojus iškyla, kai bandote gelbėti skęstantįjį - jis pradeda panikuoti, griebia jus ir traukia po vandeniu. Nenorime būti tuo žmogumi, kuris skęsta ir tempia gelbėtoją po vandeniu. Neapsunkinkite darbo to, kuris nori jus išgelbėti. Turėtume tiesiog plaukti paskui gelbėtoją, laikytis už jo peties ar rankos.

Taigi turėtumėte palengvinti dvasiniam mokytojui šią užduotį - išgelbėti jus. Labai palengvinti - leisti jus išvaduoti. Nesilaikykite įsikibę savo materialių prisirišimų: „O, tai mano geismas, tai mano pyktis, tai mano pavydas, tai mano namas, tai mano griha - neatimkite jų, oi...“ Paleisk juos, juk tapsi labai saugus, atvesiu tave prie nektariškųjų Krišnos lotosinių pėdų. Nesijaudink. Atsipalaiduok. O kad tai įvykdytumėt, nusistatykite sau tikslus. Kitais metais bus toks mokinių susirinkimas, ir vėl susitiksime šiame gražiame name, labai ačiū namų šeimininkams, tada jūs skaitysite: „Guru Maharadža, pernai liepėte išsikelti sau tikslus, mano tikslas buvo tiek ir tiek paėjėti atsidavimo tarnystės keliu, atsikračiau šio prisirišimo. Atsikračiau to blogo įpročio, sugebėjau daugiau kartoti, nepaisydamas savo užimto grafiko. Prašau, paklauskite manęs Gurudeva, ar kasdien gerai kartoju savo 16 ratų, ir aš atsakysiu - taip, pone. Paklauskite manęs bet kokio klausimo Guru Maharadža, apie atsidavimo tarnystę. Taip, aš kartoju 16 ratų, neatlieku jokios nuodėmingos veiklos, dalyvauju sankirtanoje, esu labai užsiėmęs, turiu šeimą, darbą, bet nepaisant to, aš sugebėjau tai įvykdyti, nes norėjau suteikti Jums malonumą“. O dvasinis mokytojas labai didžiuojasi: tai geriausia dovana, kurią galite suteikti dvasiniam mokytojui jo vjasa-pudžos dieną. Vaisiai, gėlės ir pinigai - gerai, bet geriausias dalykas, kurį galite pasiūlyti, tai četo darpana mardžanam. Švari širdis. Ir tada galite būti tikras sodininkas, galite pasodinti bhakti sėklą. Laistykite ją: Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė. Tai suteiks jam didžiausią pasitenkinimą. Ir šį gyvenimą grįšite atgal namo, atgal pas Dievą.

 

Atnaujinta (Pirmadienis, 19 Gegužė 2008 14:00)

 
Kalendorius