Mokslininkai materialistai nepa­jėgūs suprasti materialaus kūno funkcionavimo mechanizmo. Jie ty­rinėja tik bedvasę inertišką materi­ją tačiau to nepakanka, nes gyvoji esybė iš principo skiriasi nuo ma­terialaus kūno. Mokslininkai daž­niau tyrinėja tik kūną ir dėl to daro klaidingas išvadas, kad gyvybinė jėga kūne atsiranda atitinkamų ma­terialių sąlygų dėka. Tai terodo, kad jie nieko nežino apie sielą kaip kad nežino irto, kad kūne yra dvi gyvy­bės- individuali siela ir supersiela, t.y. Viešpats širdyje. Supersiela yra visuose kūnuose, o individuali sie­la yra tik savame kūne, bet privers­ta, atėjus numatytam laikui, būti perkelta iš vieno kūno į kitą.

Išėjimo iš kūno metu, kurį vadi­name mirtimi, kiekvienas pamatysi­me lydyto aukso spalvos švytinčią supersielą, kuriai turėsime galimy­bę išsakyti maldas ir nusilenkti.

Ieškoti šlovės, pasitenkinimo ir laimės šiame pasaulyje - tas pats, kas įsimylėti į praskrendančius paukščius. Visa, ką mes taip verti­name pasaulyje - tuštuma ir niek­niekis. Tai - ir žmogiškos patirties vaisius. Jeigu kreipsimės į įvairius šventus raštus, pažinsime tokią tie­są: gyvenimas šiame pasaulyje ma­terialiame kūne - nėra mūsų natū­rali padėtis. Pagal savo prigimtį mes amžini, pilni žinojimo ir laimės. Mū­sų tikrieji namai - visai kita, dvasi­nė, realybė. Jeigu mes pakankamai išmintingi, tai šie prieštaravimai mus pastūmės prie sprendimo ieškoji­mo. Mes būtinai surasime, tik-rei­kia pradėti ieškoti; nes žmogiškasis gyvenimas gyvai esybei duodamas tam, kad ji galėtų suvokti savo dva­sinę prigimtį ir įgautų laimės. Jei kuris mano, kad jo asmeninis gyve­nimas (arba artimųjų) neturi pras­mės, tas yra ne tik nelaimingas, bet ir nesugebantis gyventi.

Žmogus - savo likimo kalvis. Žmogaus gyvenimo formoje mums duota galimybė suprasti savo tik­rąją padėtį ir nuspręsti, ko mes no­rime: iki begalybės keliauti po visa­tą ar grįžti namo, atgal pas Dievą. Atsitiktinumų nebūna, nors mums duotas kūnas gali pasirodyti atsi­tiktinumu. Iš tikrųjų mes gauname kūnus dėl savo proto būsenos. Protas blaškosi, priimdamas viena ir atstumdamas kita, ir priklausomai nuo to mes gausime įvairius kūnus. Todėl mes esame savo kūno skulp­toriai, t.y. savo mintimis, elgesiu, aistromis formuojame savo būsimą kūną. Jeigu mes gerai suformavo­me kūną galėsime pasinaudoti jo privalumais.

Be dvasinio žinojimo tiesos pa­žinti neįmanoma. Žinios, būtinos žmonijai, yra Vedose. Jos - tarsi in­strukcija žmonijai, jų besilaikantis žmogus nustoja daryti nuodėmes. O juk visiškai pasikliauti Dievu gali tik tas, kuris išsivadavo iš nuodė­mės pasekmių.

Kęstutis Baltrėtis 

2008 m. kovo 8 d., Nr. 18 (7002), "Naujoji Vaga", Ignalinos rajono laikraštis