Andrejus, pagrindinis mūsų dalyvavimo šioje šventėje, organizatorius įdėjo visas pastangas, kad atsidavusių pasirodymas būtų aukščiausio lygio. Sukviesta daug atsidavusių iš visos Lietuvos, parengta prasado dalinimui, atvažiavo ir „Radharanės“ komanda, vietoje gaminusi prasadą pardavimui, vakare buvo parodyta keletas šokių. Iš Rygos buvo netgi atgabenta didelė palapinė (pati didžiausia festivalyje ir pliaupiant lietui turėjusi pasisekimą.

Ne vienas sakė, kad pas mus jaučiasi geriausiai, jauki atmosfera ir galima atsipalaiduoti). Gaila tik kad bendrai šis renginys (ar dėl lietingo oro, ar dėl menkos reklamos) didelio jaunimo susidomėjimo nesulaukė, tad kiek stokojome publikos pamokslavimui. Atsidavusiems tai buvo gera repeticija prieš Rathajatrų festivalius ir dar viena puiki proga įsitikinti – gal jau laikas patiems tokius festivalius rengti sostinėje? Kartais atrodydavo, kad atsidavusių šventėje daugiau nei festivalio lankytojų, ir bent kelis kartus organizatoriai atbėgę tikrindavo, ar visi tikrai turi čia būti (mat įėjimas buvo mokamas).

Festivalis sutapo su Pandava Ekadašiu, kuomet nemaža dalis atsidavusių pasninkavo, ir visą dieną trukę badžanai padėjo lengviau pakęsti alkį ir prisiminti Krišną, kas ir yra viso Ekadašio esmė. Badžanus, kas buvo visos atsidavusių programos pagrindas, vedė Panča Tatva, Bilvamangala, Ašvini Kumaras, Gundiča, vėliau padainavo ir palapinę atvežęs Rygos „Gandarvas“ Indranudža prabhu.