Kas tu esi, Krišna?

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 

                                         

"Viṣṇu-Purāṇa", 5. 13. 1-13

Po to, kai Krišna pakėlė Govardhano kalną, Indra pagarbino Krišną, kurio veiklai visiškai nereikia pastangų, ir tada pakilo į dangų. Prisimindami, kad Krišna pakėlė kalną, gopai - piemenys - buvo visiškai apstulbę. Jie meiliai tarė Krišnai: „O doriausiasis Krišna! O nuostabiausias Krišna! Pakėlęs Govardhano kalną tu apsaugojai mus ir mūsų karves nuo didžiulio pavojaus. O brangusis Krišna! Staigus tavo dieviškos galybės pasireiškimas viduryje tavo saldžiųjų vaikiškų žaidimų, kurie taip pat skirti apsaugoti mus, prasčiokus piemenis, yra nesuprantamas. Prašom, pasakyk, kas čia vyksta? Anksčiau Jamunos vandenyse tu sutramdei mirtiną gyvatę Kaliją, taip pat nužudei didžiuosius demonus, tokius kaip Dhenukasura. Dabar tu saugodamas mus tiesiog pakėlei Govardhano kalną. Visos šios pramogos mus visiškai paklaidino. O didvyrių didvyri, Krišna! Mes tikrai prisiekiame tau lotosinėmis Viešpaties Hari pėdomis, kad regėdami šias didžios galybės apraiškas, negalime laikyti tavęs paprastu žmogumi. O Kešio žudike! Mes visi vrajavāsiai, įskaitant moteris ir mažus vaikus, mylime tave kaip savą. Tačiau žygiai, kuriuos tu atlieki, neįmanomi net pusdieviams! O Krišna! Gležnoje vaikystėje rodoma tokia stulbinanti jėga, kurią tu taip pat panaudoji socialiai atstumiančiai gopų kastai, mums kelia dideles abejones. Todėl, o didysis, mes esame sutrikę. Ar tu pusdievis? Ar tu priklausai didžiųjų asurų, tokių kaip Bali Maharadža ir Prahlada, dinastijai? Ar tu esi vienas iš jakšų, o gal tu gandharva? Visa šlovė tau! Kas tu bebūtum, mums tu vis tiek esi visų brangiausias Krišna.“

 

Kai gopai baigė kalbėti, visų protingiausiasis Krišna kurį laiką stovėjo tylėdamas. Po to iš meilės vrajavāsiams jis su meiliu pykčiu pradėjo kalbėti:

mat-sambandhena bho gopā, yadi lajjā na jāyate
ślāghyo vāhaṁ tataḥ kiṁ vo, vicāreṇa prayojanam

yadi vo’ sti mayi prītiḥ, ślāghyo’ haṁ bhavatām yadi
tad-ātma-bandhu-sadṛśī, buddhir vaḥ kriyatāṁ mayi

nāhaṁ devo na gandharvo, na yakśo na ca dānavaḥ,
ahaṁ vo bāndhavo jāto, naitac-cintyā mito ’nyathā

„O gopai! Gal jūs gėdijatės savo ryšių su manim? Jeigu ne, tai laikydami mane savu, prašau nešlovinkite manęs taip. Jei jūs tikrai mane mylite ir žavitės manim, tuomet laikykite mane vienu iš jūsų. Nei aš esu pusdievis, nei priklausau galingų asurų dinastijai. Aš taip pat nesu nei gandharva nei jakša. Prašau, nelaikykite manęs kuo kitu, nei artimu jūsų kaimo giminaičiu.“ (10-12 tekstai)

Išgirdę šiuos žodžius, išsakytus su meiliu pykčiu, vrajavāsiai neturėjo ką atsakyti ir jie greitai sugrįžo į Vrindavaną. ·

(Išvertė bhakta Haršad Marathe iš Gita press leidinio, išspausdinto Motilal Jalan, Gorakhpure.)

 

Atnaujinta (Sekmadienis, 04 Balandis 2010 18:08)