Varaja Vipine - Bhaktivinode Thakura

Vartotojo vertinimas: / 0
BlogiausiasGeriausias 

varaja-vipine yamunā-kule, mañca manohara śobhita phule (1)

vanaspati-latā tuṣaye ākhi, tad upari kata ḍākaye pākhī (2)

malaya anilo  bahaye dhīre,  ali-kula madhu-lobheye phire  (3)

vāsantīra rākā urupa tadā, kaumudī bitore ādare sadā  (4)

emata samaye rasika-bara, ārambhilo rāsa mūralīdhara (5)

śata-koṭī gopī mājhete hari, rādhā-saha nāce ānanda kori (6)

mādhava-mohinī gāiyā gīta‚ harilo sakala jagata-cita (7)

sthābara-jaṅgama mohilā satī, hārāolo candrā-balīra mati (8)

mathiyā baraja-kiśora-mana, antarita hoya rādhā takhon (9)

bhakativinoda paramāda gaṇe, rāsa bhāṅgalo (āji) rādhā vihane (10)

Vradžos giraitėse, prie Yamunos kranto stovi brangakmeniais inkrustuoti sostai, papuošti šalia augančiomis įvairių metų laikų gėlėmis, kurios pražydo vienu metu.

Šiose giraitėse daugybė įvairių vijoklių ir vaisinių medžių pamalonina akį. Ant šių medžių šakų turi daugybė paukščių, kurie saldžiai gieda.

Iš Malajos kalnų švelniai pučia kvapnus vėjelis, aplinkui skraido spiečiai kamanių, godžiai ieškančių nektaro.

Pavasarinio mėnulio pilnatis pagarbiai skleidžia neišsenkančią gaivinančių spindulių srovę.

Tokiu tinkamu metu aukščiausias besimėgaujantis Mūralīdhara Śrī Kṛṣṇa, laikydamas rankose fleitą pradeda rāsos šokį.

Džiūgaudamas tarp milijonų meilių piemenaičių, jų viduryje Śrī Kṛṣṇa su dideliu malonumu šoka kartu su Rādhārāṇī.

Rādhā savo nuostabiu dainavimu sužavi Mādhavą ir pavagia visų gyvų būtybių protus.

Išvydusios gražiąją rāsa-līlā, visos judančios ir nejudančios būtybės pakeičia savo prigimtį, skaisčios moterys palieka savo dharmą, o Candrāvalī širdis nevaldomai tirpsta.

Sujaudinusi Vraja-Kiśoro širdį gausiomis meilės ir prielankumo išraiškomis Rādhārāṇī pradingo iš (vasanti) rāsos.

Bhaktivinoda dabar nujaučia kažkokią negandą, nes be Rādhos rāsos šokis sustojo.

Śata-Koṭi Gopī

śata-koṭi gopī  mādhava-mana, rākhite nārilo kori jatana (1)

veṇu-gīte dāke rādhikā-nāma, eso  eso  rādhe! ḍakoye śyāma (2)

bhāṅgiyā śrī-rāsa-maṇḍala tabe,  rādhā-anveṣaṇe calaye jabe  (3)

dekhā diyā rādhe! rākhoha prāṇa! boliya kāṅdaye kānane kāna (4)

nirjana kānane, rādhāre dhori, miliyā parāṇa juḍāya hari (5)

bole, tūhu vinā kāhāra rāsa? tūhu lāgi mora varaja-vāsa (6)

e heno rādhikā-caraṇa-tale, bhakativinoda kāṅdiyā bole (7)

“tuwā gaṇa-mājhe āmāre gaṇi, kinkorī koriyā rakho apani” (8)

Milijonai meilių piemenaičių negali išlaikyti Mādhavos dėmesio, nors jos taip sunkiai stengiasi.

Fleitos giesmė šaukia Rādhikos vardą, o Śrī Śyāmasundara prašo jos: „Ateik čia, ateik čia, Rādhā!“

Kai jis išeina ieškoti Śrīmatī Rādhikos, rāsos šokis sustoja.

Visur miške jos ieškodamas, Kāna verkia ir šaukia: „O mylimoji Rādhā, prašau, pasirodyk man. Suteik man savo darśaną ir išgelbėk mano gyvybę!“

Nuošalioje vietoje girios glūdumoje susitikęs Rādhiką, jis ją apkabina ir taip atgauna gyvybę.

Kṛṣṇa sako Śrīmatī Rādhikai: „Argi galima kalbėti apie rāsos šokį be tavęs? Tik dėl tavęs aš gyvenu Vrajoje.“

Verkdamas prie Rādhikos lotosinių pėdų Bhaktivinoda sako: „O Śrīmatī Rādhārāṇī, įtrauk ir mane į savo asmeninių palydovių sąrašą, padaryk mane savo tarnaite ir asmeniškai pasirūpink manim.“