Garso   vaidmuo   savęs   pažinimo procese 

    Vedų raštai teigia, jog tinkamiausias būdas pa­žadinti dvasinę sąmonę — giedoti transcendenti­nius Harė Krišna garsus ir jų klausytis. Garso ga­lia stimuliuoja sąmonės pokyčius — tai pripažinta tiesa. „Didžiausią įtaką sielai turi klausa"¹⁰ — pa­stebėjo anglų filosofas ir politinis veikėjas Fransis Bekonas. 

    Įprasti materialūs garsai nepajėgia pažadinti dvasinės sąmonės, — reikia girdėti dvasinius gar­sus. Todėl beveik visos pasaulio religijos siūlo me­dituoti Dievo žodį. „Pradžioje buvo žodis. Tas žo­dis buvo pas Dievą, ir žodis buvo Dievas"¹¹ — rašo Evangelijoje Šv. Jonas. Dieviško garso kokybė skiriasi nuo žemiškojo, materialaus. Šį skirtumą „Išpažintyje" gražiai atskleidžia Šv. Augustinas. Kartą pasibaigus mistinei ekstazei jis sakė, „kad vėl girdėjo mūsų vapaliojimus, kurių kiekvienas žodis turėjo pradžią ir pabaigą. Tačiau Viešpaties Žodis, glūdintis Jame, yra niekados nesenstantis, visad atsinaujinantis"¹². Evangelijoje pagal Šv. Jo­ną Kristus moko: „Žodžiai, kuriais į jus kalbu, yra dvasia"¹³.

    Tokie pat svarbūs, kaip kad Žodis ar Dievo mokymas, kupinas nepaprastos jėgos, galįs per­tvarkyti ir patobulinti mūsų gyvenimą, yra ir tik­rieji Dievo vardai, kuriuos kartais giedame balsu, kartais — tyliai medituojame. Dievas yra visiškai absoliutus ir dvasinis, o Vedų raštai sako mums, kad šventuose varduose slypi visos Jo dvasinės galios. Tarp švento Viešpaties vardo ir Paties Vieš­paties nėra jokio skirtumo. Todėl šventas Dievo vardas yra toks pat tobulas, kaip ir jis Pats" — tvirtina ,,Padma-Purana". Filosofas stoikas Maksi­mas pažymi: „Yra vienas Aukščiausias Dievas, vi­sa ko Viešpats ir galingas Tėvas. Tai Jį šloviname daugybe vardų"¹⁴. Mūsų amžininkas žydų teolo­gas Martynas Baberis irgi teigia, kad visi Dievo vardai  —  šventi"¹⁵.

    Biblijoje rasime daug panašių teiginių. Senasis Testamentas tvirtina: „Dievo vardas — tai galinga tvirtovė. Teisieji pasislepia joje ir yra saugūs"¹⁶. Karalius Dovydas psalmėse skelbia: „Dievo vardą giesmėm pašlovinsiu"¹⁷. Iš tiesų jose dažnai randa­me Dievo vardus: „Visos tautos, Tavo sutvertos, ateis ir melsis Tau, o Viešpatie,   ir šlovins Tavo vardą...¹⁸ dėkokite Viešpačiui, šaukitės Jo vardo, garsinkite Jo darbus žmonėse. Giedokit Jam psal­mes, skelbkit Jo darbus stebuklingus. Teesie šven­tas Tavo vardas..¹⁸ Pagerbkit Jį tamburinais ir šo­kiais, pagerbkit Jį liutnėmis ir vargonais, pagerb­kit Jį skambiais cimbolais²'. Pranašo Izaoko žodžiais tariant, Dievas — „Tas, kuris gyvena amžinybėje, kurio Vardas Šventas"²¹. Kitame amžiuje didis žy­dų mistikas Izraelis Šernas Tovas (1699—1761) pra­dėjo Hasidizmą — populiarią pietistų srovę Judaiz­mo religijoje. Hasidistai irgi gieda ir šoka Aukš­čiausiojo Viešpaties garbei.

    Mokydamas savo mokinius maldų, Kristus šlo­vino Viešpaties vardą: „Tėve mūsų, kurs esi Danguje, Teesie šventas Tavo vardas". Šv. apaštalas Povilas rašo laiške romėnams: ,, ...todėl bus išgel­bėtas  tas,  kursai  šaukiasi  Dievo   vardo"²².

    Istoriko Eufibijaus duomenimis, ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu bažnyčioje visi sutarti­nai šlovinę Dievą giesmėmis²³. Iki šiol visas pasau­lis pripažįsta ir gieda Grigaliaus Giesmes, kurias dar šeštame amžiuje išpopuliarino popiežius Gri­galius Karališkasis, bei genialų Hendelio kūrinį „Mesijas" ir „Aleliuja" („Pagerbtas būk, Viešpa­tie!")

    Krikščioniškoje bažnyčioje ne tik buvo šlovi­namas Viešpats bei Jo vardas, bet ir kalbamas ro­žančius. Ir dabar šią tradiciją tęsia milijonai pa­saulio katalikų. Graikų ortodoksinės bažnyčios šventasis Chrizostomas siūlė „malda kreiptis į Die­vo vardą" ir sakė: „ ...te niekad ši malda nenuty­la"²⁴. Rytiečių bažnyčiose nuolatos kartojamos maldos Jėzui („Viešpatie, Dievo sūnau, pagailėk mūsų"). Štai kaip „Piligrimo kelyje" meditaciją aprašo rusų vienuolis: „Nepaliaujama malda Jėzui — nuolatinis, nepertraukiamas dieviško Jėzaus vardo šaukimasis širdimi ir dvasia... ir tasai, ku­ris visada malda kreipiasi į Jėzaus vardą, pajus to­kią neišsenkamą palaimą ir poreikį be atvangos melstis, jog neišgalės be jos daugiau gyventi"²⁵.

     Ir Islamo pasekėjai garbina Dievo (Alacho) vardus ir juos medituoja. Tradiciškai Alachas turi devyniasdešimt devynis vardus, vadinamus „Nuo­stabiais vardais". Jie iškalti ant istorinių paminklų, pvz., Tadž Mahalo Šventovėje, mečečių sienose. Dievo vardus musulmonai šlovina, kalbėdami ro­žančių, kuris suvertas trimis eilėmis po 33 karolius. Kartojant šventus vardus mintys kryps­ta į Dievą. Kiekvienoje Korano dalyje kreipiama­si į Dievą dviem vardais: „Al-Rachman, Al-Ra-chim (Dieve gailestingas Dieve maloningas)". Kiti Dievo vardai arabų kalba šlovina Dievą-kūrėją, Dievą-aprūpintoją,  Dievą-karalių.

    Indijos sikhai ypač aukština Dievo vardą. Die­vą jie vadina tiesiog „Narna" — „vardas". Sikhų religijos pradininkas Guru Nanakas sako: „Gaiva dvelkiančiomis ryto valandomis, aš medituoju tik­rojo vardo malonę..." Jis tvirtina regėjęs viziją Paties Viešpaties, kuris liepęs: „Eik ir kartok Ma­no Vardą. Eik ir žiūrėk, kad jį kartotų kiti"²⁶.

    Londono universiteto lyginamųjų religijos stu­dijų profesorius Džefris Perinderis savo knygoje „Garbinimas pasaulio religijose" rašo, kad budistai irgi naudoja rožančius: vienuoliams skirti dideli karoliai, pasauliečiams mažesni. Didžiajame rožan­čiuje suverti 108 karoliai. Toks dvigubo 54 laip­telių kelio į bodhisatvą (apšviestą būvį) simbolis. Didelis karolis viduryje — Buda.

    Masiškiausios Japonijos religinės Budizmo sek­tos „Tyrasis kraštas" nariai medituoja ir kartoja Budos vardą (namu amida butsu). „Po visą pasau­lį plinta Šventojo vardo skaistybė — šviesos skli­dina jo dovana"²⁷ — sako sektos steigėjas Sinra-nas Šoninas. Budizmo religija tvirtina, kad mal­dininkas, giesmėmis šlovinantis Budos vardą, išsi­vaduoja iš persikūnijimų rato ir eina pas Budą, esantį Tyrajame Krašte — dvasiniame pasaulyje.