Kviečiame pasiklausyti paskaitos iš Bhagavad Gitos, Kokia ji yra, 1 skyrius 23 posmas. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Paskaita įrašyta 1973 metų liepos 19 d. Los Andžele, Kalifornija.

Kviečiame pasiklausyti Šrimad Bhagavatam paskaitos, kurią skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Paskaita įrašyta 1972 metų gegužės 26 d. Los Andžele, Kalifornija.

Tad vis dėlto, kas buvo ta tikroji priežastis, dėl kurios Viešpats leidosi surišamas? Višvanatha Čakravarti Thakura apibūdina tai kaip bhakta–ništha. Kas yra toji bhakta-ništha? Bhakta-ništha buvo pasiryžimas (ništha taip pat reiškia ir įsitikinimą), atsidavusiojo pasiryžimo pasireiškimas jo nenuilstančiose pastangose. Kai atsidavęs yra taip pasiryžęs, jog yra pasirengęs padaryti viską, kas reikalinga, kas nutinka dėl tokių jo pastangų? Viešpats apreiškia savo sva-ništha. Abu šie principai yra priežastys, dėl kurių Viešpats yra surišamas. O kas yra toji sva-ništha ? Tai yra pastovi Viešpaties savybė. Pastovi Viešpaties savybė, jog Jį nugali atsidavusiųjų meilė.

Dėl to, Višvantha Čakravarti Thakura kalba apie šį sunkų darbą. Jis mini, jog kai Krišna pamato du dalykus, sunkų darbą, arba parišramą, ir kai Jis pamato nuovargį, kai Jo atsidavęs pradeda pavargti nuo tokio sunkaus darbo.

Taigi, mes niekada neturėtume manyti, kad sunkus darbas ar intensyvios pastangos nėra reikalingos. Mes matome, jog ir šiame materialiame pasaulyje reikalingos intensyvios pastangos. Tiek daug materialistų deda pastangas, kurios netgi putas priverčia bėgti iš burnos, kurios vėliau sukelia tik nepasitenkinimą, taip pat atnešė baimę ir kurių rezultatas galų gale yra mirtis.

Kaip taip atsitiko, kad motina Jašoda gavo tokią malonę, apie kurią teiravosi netgi Maharadža Parikšitas? Tokios malonės nepavyko gauti netgi Viešpačiui Brahmai, Viešpačiui Šivai ar sėkmės Deivei.

Siame žaidime, matome, kad motina Jašoda tą malonę, Krišnos sva-ništhą, gavo savo sunkiu darbu. Viešpats atsako savo atsidavusiajam atsižvelgdamas į bhakto požiūrį ir ryžtą, ir Jis leidžia Sau buti nugalėtam, priklausomam nuo atsidavusiojo troškimų.

Prieš tai buvusiame komentare Prabhupada paaiškina, kad Krišna nėra pavaldus atsidavusiajam, veikiau Jis yra kontroliuojamas atsidavusiojo meilės. Priklausomai nuo to, kokiame santykyje atsidavęs jaučia meilę Krišnai, Krišna jam atsiliepia. Taigi tie, kurie turi motinišką prisirišimą prie Krišnos, kaip motina Jašoda, Krišna atsako į jų meilę ir apdovanoja juos neišsenkančia malone, leisdamas Sau buti jų meilės nugalėtam.

Visi turi tam tikrą suvokimą apie Aukščiausiąjį Viešpatį. Bet koks gi yra motinos Jašodos suvokimas? „Krišna yra mano sūnus.“ Pabandykite tai pakeisti. Tai neįmanoma. To negalima pakeisti. Tai yra amžiais pasireiškiantis prisirišimas, kuris visada glūdi jos širdyje. Ir tie, kuriems patinka toks prisirišimas, turėtų medituoti į motinos Jašodos meilę Krišnai.

Taigi taip motina Jašoda visada galvoja apie Krišną. Tai taipogi yra sunkus darbas. Tai nėra toks lengvas dalykas. Bet jeigu mes turėsime tvirtą pasiryžimą, ir visados stengsimės atminti Viešpatį, klausytis, kaip Viešpats šlovinamas, ypatingai aprašymus ir pasakojimus apie Jo žaidimus dvasiniame pasaulyje, tuomet Viešpats gali būti nugalėtas, kitu atveju Jo įveikti negali niekas visuose trijuose pasauliuose.

Tai patvirtina Viešpats Brahma „Šrimad Bhagavatam“: tiems, kas paskyrė savo gyvenimus šiems transcendentiniams pasakojimams, kuriuos pasakoja Viešpats arba Viešpaties atsidavusieji, tas neabejotinai užkariaus Viešpatį, nors Jo niekas negali įveikti visuose trijuose pasauliuose.

Radhanatha Svamis: "Duodami mes gauname. Kokia turi būti mokytojo nuotaika? - Kaip palengvinti žmonių kančias ir pagerinti jų gyvenimo kokybę - ne tik užsidirbti pinigų. Turėtų būti meilės, turėtų būti gerumo, turėtų būti užuojautos. Jūs turėtumėte padėti žmonėms pasijusti geriau. Žmonės nėra tik mašinos, jie nėra tik objektai, jie yra žmonės."

"Geras mokytojas turi puoselėti studentų sąmonę. Žmonėms reikia padrąsinimo, reikia patarimų, ir jiems reikia išminties. Kai mes atsiduriame mokytojo padėtyje, turėtume tikrai pasirūpinti žmonėmis, kuriuos mokome. Mačiau tai savo gyvenime, ir mačiau tai daugelio kitų gyvenimuose - kai mums iš tikrųjų rūpi kito žmogaus gyvenimas, ir mes tikrai meldžiame tapti Dievo malonės įrankiu kad padėti šiam asmeniui - tada per mus gali ateiti malonė, kuri daug kartų pranoks mūsų pačių. Štai iš kur ateina tikras malonumas - darydami kiek galima geriau, jaučiamės gerai - tačiau darydami kiek įmanoma geriau, ir matydami bei patirdami per mus tekančią malonę, kuri mums leidžia pasiekti daug daugiau nei galėtume mes patys, štai kada gyvenimas iš tikro kupinas pilnatvės. Taip būna tada, kai mes tikrai dėkingi ir džiaugsmingi. Duodami mes gauname. Taigi, mokykitės jogos menų visu pajėgumu, tačiau naudokite juos atjautos dvasia. Naudokite juos kaip meilės ir rūpesčio išraišką. Ir būtent ši dvasia apšvies jus ir apšvies kitus kur kas labiau nei mechaninės procedūros. Mechaninės procedūros yra gražios, tačiau, jei jos naudojamos meilės, užuojautos ir atsidavimo dvasia, tada jos transformuoja mūsų visumą - kūną, protą ir sielą. O šito taip labai reikia. Padaryti žmonių gyvenimą iš tikrųjų kitokį, padaryti pasaulį kitokį tikrai yra didžiausias pasitenkinimas."

Sačinandana Svamis: "Kai mes kažką duodame kitam, turime turėti omenyje, kad mes sieksime to, kas geriausia to asmens gyvenime. Mokytojas niekada neturėtų daryti mokinio priklausomo nuo savęs. Mokytojas visada turėtų suteikti mokiniui sparnus skristi pačiam. Ir pamatysite - kai mokiniai pamatys jumyse duodančią prigimtį – ah, jie bus tokie dėkingi. Tuomet atsiras labai tamprus santykis. Santykis, kuris niekada nesustos. Dalinkite šviesą, nelaikykite jos sau. Pabandykite tokiu būdu atskleisti tai, kas geriausio kitame žmoguje, ir tada atsiras tikras ryšys. Jūs matote, tiek daug žmonių bendrauja, bet tik keli užmezga ryšį. Tiek daug mokytojų moko kažko, bet tik keli užmezga ryšį su savo mokiniais. Tiek daug draugų, bendrauja su savo draugais, tiek daug vyrų ir žmonų bendrauja su savo partneriais, bet tiek mažai užmezga ryšį, nes jie negalvoja apie tą vieną savybę, tą vieną savybę, kuri neliks nepastebėta, tą savybę, kurios dėka jūs tikrai stengiatės duoti kitam tai, ką turite, kad tik atskleistumėte juose tai, kas geriausia."

Kviečiame pasiklausyti paskaitos iš Šrimad Bhagavatam 1.2.17. Paskaitą skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Paskaita įrašyta 1967 kovo 25 dieną San Franciske

"Krišna yra visagalis"

Kviečiame pasiklausyti Šrilos Prabhupados paskaitos iš Bhagavad Gitos, kokia ji yra, 1 sk. 10 posmas. Paskaita skaityta 1973 07 12 Londone.