Prieš atvykdamas į Vakarus, Šrīla Prabhupada, tuo metu žinomas Bhaktivedantos Svamio vardu, išvertė ir išleido tris svarbiausiojo Vedų literatūros veikalo - "Šrimad-Bhagavatam" - tomus. Septyniasdešimtmetis Šrila Prabhupada atvyko į Niujorką, su savimi teturėdamas dešimt dolerių ir skrynią su "Šrimad-Bhagavatam" tomais. Tačiau didžiulės dvasinės energijos dėka netrukus jis pradėjo judėjimą, kuris vėliau pagarsėjo Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos vardu. Per trumpą dešimties metų laikotarpį jis penkiolika kartų apkeliavo Žemės rutulį, įkūrė per šimtą centrų keturiasdešimt devyniose šalyse, įšventino tūkstančius mokinių ir supažindino su Vedų kultūra milijonus žmonių. Maža to, per šį trumpą laikotarpį jis parašė tiek knygų, kiek dar niekam iki jo nebuvo pavykę. Aštuoniasdešimt jo parengtų Vedų literatūros tomų Britų Enciklopedijos žodžiais "pribloškė visą akademinį pasaulį".

Prieš išeidamas iš šio mirtingųjų pasaulio (1977 m. lapkričio 14 d.); Šrila Prabhupada paskleidė Krišnos sąmonę po visą planetą ir tokiu būdu įgyvendino savo pirmtakų - dvasinių mokytojų, priklausiusių mokinių sekai, - troškimą. Tęsdami mokinių sekos tradiciją ir plėtodami Krišnos sąmonės judėjimą, kurį pradėjo Šrila Prabhupada, ISKCON‘o nariai pagal savo išgales ir toliau skelbia mokslą apie prigimtinę sielos padėtį ir sudaro galimybę žmonėms pradėti dvasinę tarnystę Aukščiausiajam.

Pastaruoju metu mokinių sekos tradiciją tęsia Šrilos Prabhupados mokiniai. Jie skelbia mokymą, kurį prieš pasitraukdamas iš šio pasaulio jiems perteikė Šrīla Prabhupada. Tai suteikia jiems teisę patiems būti dvasiniais mokytojais; įšventinti mokinius į amžinąją mokinių seką ir taip išsaugoti mokinių sekos sistemą tokią, kokia ji buvo nuo neatmenamų laikų. ISKCON‘o autoritetingumą geriausiai įrodo jo grynumas.