Jo Šventenybės Radhanatha Svamio pokalbis Londone, Ernst & Young būstinėje, Divali šventės proga. Vertimas į lietuvių kalbą.

Filmo autorius Sundara Madhava. Originalus video čia: https://www.youtube.com/watch?v=75oY2EFrCoY&feature=youtu.be

O čia vertimas į lietuvių kalbą:

Jei mums reiktų nuspręsti, kokią labiausiai neatidėliotiną praktinę problemą filosofui reikia išspręsti, tai vienintelis atsakymas būtų: peržiūrėti ir pateikti komparatyviosios religijos principus. Filosofijos tikslas būtų pademonstruoti bendrą visų religijų metafizinį pagrindą ir tai, kad skirtingos kultūros savo esme yra susijusios viena su kita taip kaip bendros dvasinės ir intelektualinės kalbos dialektai. Jeigu kas nors tai pripažins, daugiau nebegalės tvirtinti: “Mano religija yra geriausia”. Jis tegalės pasakyti, kad ji “geriausia man.” Kitais žodžiais tariant, religinių prieštaravimų tikslas neturi būti “atversti” (konvertuoti) priešininką, bet įtikinti jį, kad jo religija iš esmės ta pati kaip ir mūsų.

Mes turime faktiškai pripažinti, kad religiniai ginčai mūsų požiūriu vis tik siekia įtikinti priešininką jo klaida, o ne jo teisumu. Šiuolaikinės propagandos rašiniuose netgi galima aptikti baimės tonaciją - jei mes atrastume esminę tiesą pas savo oponentą, tai būtų tarsi didelė nelaimė, galinti sutrikdyti mūsų tikėjimą. Šią baimę dar labiau paskatina tai, kad augant žinioms ir supratimui, vis sunkiau ir sunkiau pagrįsti pamatinius skirtumus tarp vienos ir kitos religijos.

The Essential Ananda K. Coomaraswamy (Perennial Philosophy Series)

Jei analizuotume skirtingas religijas, pamatytume skirtingus ritualus. Taip pat pamatytume skirtingas garbinimo objekto idėjas. Kai kurie žmonės, užvaldyti pasišventimo savo širdyse, įkurdina Viešpaties formą savo sieloje, savo prote ir galiausiai išoriškame pasaulyje. Suprasdami, kad šis pavidalas nesiskiria nuo Viešpaties pavidalo viduje, jie garbina šį pavidalą. Kai kurios religijos labiau pasikliauna logika, todėl jų pasekėjai savo prote susikuria Dievo sampratą ir ją garbina. Jie nepripažįsta išoriško Dievo pavidalo. Tačiau realybėje, visos šios sampratos taip pat yra Viešpaties formos. Dėl kalbos skirtumų, skirtingos religijos Dievą vadina vis kitokiais vardais. Religijos naudoja skirtingus vardus, ir kalbos, naudojamos garbinimo metu taip pat skiriasi.

Dėl šių penkių skirtumų visiškai natūralu, kad įvairios religijos atrodo gana skirtingai. Tačiau yra labai negražu ir netgi žalinga ginčytis dėl šių skirtumų. Kai vienas žmogus nueina į kito žmogaus garbinimo vietą, jis turėtų galvoti šitaip: „Šie žmonės garbina mano Viešpatį, tik kitokiu būdu. Dėl mano kitokio auklėjimo, aš negaliu iki galo suvokti šitos garbinimo sistemos. Tačiau, ši patirtis gali pagilinti mano supratimą ir dėkingumą mano garbinimo sistemai. Viešpats yra vienas, tikrai ne du. Aš su pagarba lenkiuosi tam pavidalui, kurį matau čia, ir meldžiu, kad Viešpats šiuo nauju pavidalu sustiprintų mano meilę Viešpačiui mano įprastu pavidalu.“ Tie, kurie nesilaiko šios procedūros, ir vietoj to kritikuoja kitas garbinimo sistemas arba rodo joms priešiškumą, prievartą ar pavydą, yra kvaili ir nieko verti. Kuo labiau jie užsiima tuščiais ginčais, tuo labiau jie išduoda savo pačių religijos tikslą.

ištrauka iš Bhaktivinodos Thakuros, "Sri Caitanya Siksamrta", I skyrius.

Žmonės serga įvairiausiomis ligomis, ir kiekvieną jų reikia gydyti individualiai. Kol liga tiksliai nenustatyta, negalima skirti tinkamų vaistų ir tuomet liga nepraeina. Nuo scenos kalbantis žmogus mažai ką gali padaryti dėl sergančių žmonių. Jis gali suteikti tik simbolišką palengvėjimą. Per keturiasdešimt metų aš nesutikau nei vieno, nuoširdžiai besidominčio Krišnos sąmone. Visiems, kas pas mane ateina, neįdomu klausytis hari-kathos. Jie nepasirengę atsisakyti savo priklausomybės nuo jų pačių išsilavinimo ir intelekto. Šiame pasaulyje žmonėms patinka būti populiariais, bet jiems nepatinka klausinėti apie Absoliučią Tiesą. Tie, kas vadina save religijos pamokslautojais, labai užsiėmę savo egzistavimu, gindamiesi ir pataikaudami kitiems. Nepanašu, kad savo populiarumą galima padidinti kalbant ir klausant apie tiesą. Todėl mūsų nedomina paprastų žmonių, kurie priešiški Viešpačiui, simpatija ir palaikymas.

Iš Bhaktisidhanta Sarasvati Thākuros "Amrita Vani", 8 skyriaus.

Triukšmo sukeltas klausos pablogėjimas: Kas tai yra ir ką tai gali reikšti jums

Preliminari ataskaita

Jayadvaita Svamis
1994 m. vasario 16 d.

Nors parašytas specialiai Hare Krišna bhaktams, šis pranešimas, netechniškai parašyta diskusija apie triukšmo sukeltą klausos pablogėjimą, gali būti aktualus bet kam triukšmingame pasaulyje.

Pranešimas gvildena kas yra triukšmo sukeltas klausos pablogėjimas, kaip jis išsivysto ir ką su tuo daryti.

Praeitą mėnesį klausos gydytojas patvirtino, tai ką įtariau: dalinai netekau klausos.

Klausą galima prarasti dėl daugelio priežasčių: dėl ligos ar senyvo amžiaus, dėl smūgio į galvą ar dėl sprogimo ar šūvio garso netoliese. Bet mano klausos patikrinimas atskleidė tipišką kitos problemos ženklą: klausos pablogėjimas dėl ilgai trunkančio triukšmo poveikio.

Iš tikrųjų tai nebūtinai turi būti triukšmas, kuriuo vadinu nemalonius ir trukdančius garsus. Kažkas gali sugadinti savo klausą dėl garsų, kurie jam patinka, pavyzdžiui: roko ar klasikinė muzika, būgnai ir karatalai (nedideli cimbolai).

Viešpatie, padaryk mane
savosios ramybės pasiuntiniu
ir leisk man nešti
meilę, kur siaučia neapykanta;
santaiką, kur vyrauja barniai;
vienybę, kur yra skilimas;
tikėjimą, kur kankina abejonės;
tiesą, kur viešpatauja klaida;
viltj, kur braunasi nusiminimas;
džiaugsmą, kur slegia liūdesys;
šviesą, kur užgulusios tamsybės.
Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau
kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;
kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;
kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,
nes kas duoda - gauna,
kas atleidžia, tam atleidžiama,
kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.

Šridhara Maharadžas pasakojo istoriją, apie vieną didelį Krišnos sąmonės festivalį, kurį organizavo Bhaktisidhanta Sarasvati Thakura. Jame dalyvavo daugybė žmonių ir natūralu, kad ten taip pat buvo dalinamas prasadas (Krišnai pasiūlytas maistas). Tuo metu Šridhara Maharadžas dar buvo jaunas bhaktas, pačioje savo Krišnos sąmonės pradžioje. Jis gyveno viename iš Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros įkurtų vienuolynų (gaudīya māthų). Festivalio metu jam davė tarnystę susirinkusiems žmonėms dalinti prasadą. Didžiulėje virtuvėje milžiniškuose puoduose buvo gaminama chalava. Žmonės stodavo į eilę ir, gavę savo dalį, sėsdavo lauke eilėmis ir valgydavo. Taigi, Šridhara Maharadža vieno vyresnio bhakto prižiūrimas dalino prasadą.  Jis pamatė vyruką, kuris gavęs savo porciją, atsisėdo, pavalgė ir vėl atsistojo į eilę. Šridhara Maharaja pastebėjo: „O šis vyrukas jau antrą kartą. Tiek to.“ Jam įdėjo antrą kartą. Po kurio laiko jis pamatė tą patį vyruką eilėje jau trečią kartą. Galvodamas, kad šis žmogus jau trečią kartą, o daugybė žmonių stovi eilėje, ir dar negavo savo porcijos, jis atsisakė įdėti prasado tam žmogui. Jo vadovas paklausė: „Ko suabejojai? Kas nutiko?“  –„ Na, šis žmogus jau trečią kartą, o daug žmonių dar negavo.“ Tada vyresnysis bhaktas jo paklausė: „Ką tu čia dalini? Maistą ar prasadą?“ Žinoma, prasadas reiškia malonė. Kitaip tariant, ką tu dalini, maistą ar malonę? Šis bhaktas į situaciją pažvelgė kitaip. Šiuo požiūriu tariamas žmogaus trūkumas buvo jo privalumas – troškimas gauti kiek galima daugiau malonės.

„Śrīmad Bhāgavatam“ 1.3.34 sakoma:

yady eṣoparatā devī
māyā vaiśāradī matiḥ
sampanna eveti vidur
mahimni sve mahīyate

„Kai iliuzinė energija atsitraukia ir Viešpaties malone gyva esybė įgyja visišką žinojimą, ji išsyk pažįsta sąvajį „aš“ ir atsiskleidžia visa didybe.“

Materialus iliuzijos pasaulis yra duratyaya – neįveikiamas, bet vis dėlto Bhāgavatam kviečia mus padaryti tai, kas neįmanoma – pakilti virš Majos ir prisiglausti prie Krišnos lotosinių pėdų. Tiems, kurie nori atlikti šį žygdarbį, Viešpats suteikia savo malonę ir jie tampa tikrai didvyriais ar didžiomis moterimis. Tokiam žmogui atsiveria ir nusilenkia visas pasaulis. Rūpa Gosvamis savo „Upadeśāmṛitoje“ pirmame posmo sako, kad žmogus atlieka didžiausią žygį, nugalėdamas save. Tik jis gali tapti pasaulio šeimininku, o ne menki žmonės, taip siekiantys valdžios, bet nenugalėję savo troškimų:

vāco vegaṁ manasaḥ krodha-vegaṁ
jihvā-vegam udaropastha-vegam
etān vegān yo viṣaheta dhīraḥ
sarvām apīmāṁ pṛthivīṁ sa śiṣyāt

„Susitvardęs žmogus, kuris pajėgia sutramdyti poreikį kalbėti, proto reikalavimus, pykčio prasiveržimus, ištveria liežuvio, pilvo ir lyties organų alkį, — pasižymi visomis būtinomis ypatybėmis, kad turėtų mokinių visame pasaulyje.“

Radyardas Kiplingas poetiškai kalba apie tokį žmogų eilėraštyje „Jei“:

Jei tu ramus, kada visi aplinkui
Pametę galvas, kaltina tave,
Tiki savim, kai tavimi visi dvejoja
Bet vėlgi jų dvejonių nelaikai kalte,
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti 
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti,
Ir nesidėt per daug protingu, nei geru;

Svajodamas, jei netapai svajonių vergu,
Mąstydamas, minčių nepadarei tikslu;
Jei susitikęs Triumfą ir Nelaimę 
Gali su šiais veidmainiais likt savim pačiu;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Iškraipė, siekdami prigaut kvailius, 
Stebėt, kai žlunga tai, kas užgyventa, 
Pažemintas, pradėti viską iš pradžių;

Jei viską, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei širdį, raumenis ir nervus gali 
Priverst paklust, kai nebėra jėgų,
Nepasiduot, kai tavyje nebėra nieko,
Vien tik valia jiems sako: „Nepalūžk!“

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais – paprastas, kuklus,
Jei priešai ar draugai jau nebeskaudins;
Ir lengva pasikliaut tavim, bet ne per daug;
Jei lekiančią minutę tu gali pripildyt
darbais, vertais sekundės kiekvienos,
Ši žemė tavo, o visa kita irgi, 
Ir dar - tu tapsi Žmogumi, sūnau!

(iš anglų kalbos vertė Lionginas Pažūsis, vertimą modifikavo krishna.lt, 2012.01.07)