Jo Dieviškoji Malonybė A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada

Skleisti Krišnos sąmonę yra Śrī Caitanyos Mahāprabhu misija, todėl nuoširdūs bhaktai turi įgyvendinti Jo troškimą... Viešpaties Caitanyos bhaktai turi pamokslauti Krišnos sąmonę visame pasaulyje, kiekviename kaime ir mieste. Tai suteiks malonumo Viešpačiui. Nevalia įnoringai veikti siekiant asmeninio malonumo. Šis paliepimas mus pasiekė paramparos sistema. Dvasinis mokytojas šį paliepimą perduoda mokiniui, jog šis galėtų skleisti Śrī Caitanyos Mahāprabhu žinią. Kiekvieno mokinio pareiga yra vykdyti bona fide dvasinio mokytojo paliepimą ir skleisti Viešpaties Caitanyos žinią visame pasaulyje.

Vrindavanas, Uttar Pradesh

Bhajanas Ašta Sakhi (aštuonių gopių) šventykloje, netoli Banke Bihari šventyklos, 2015-03-10:

Parikrama aplink Radha Damodaros šventyklą Vrindavane, 2015-03-11:

Bhajanas prie Raman Reti, Vradža, pakeliui į Gokulą, 2015-03-12:

Bhajanai vakare, po sandhya arati Radha Raman šventykoje, 2015-03-12

Bhajanai vakare, po sandhya arati Radha Raman šventykoje. Lijo stiprus lietus, o šventyklos salė be stogo. 2015-03-13:

Bhajanai vakare, po sandhya arati Radha Raman šventykoje, 2015-03-14:

Bhajanas Mor Kutire, Varšanoje, 2015-03-15. Visą dieną buvo šalta ir lijo lietus:

Vakarinė programa (arati ir bhajanai) Radha Raman šventykoje, 2015-03-15:

Sandhya arati, vakare, Radha Raman šventykoje, 2015-03-16:

Bhajanai po sandhya arati Radha Raman šventykoje, 2015-03-16:

Sandhya arati, vakare, Radha Raman šventykoje, 2015-03-17, paskutinė diena Indijoje ir Radha Raman šventykloje:

Mayapur ir Navadvipa, Vakarų Bengalija:

Garsai iš ISKCON Gošalos (karvidės). Įrašas darytas 2015-03-02, vakare kambaryje, kurio langas kaip tik žvelgė į Gošalą:

Kelionė iš Mayapur ISKCON šventyklos iki kelto į Navadvipą. Tai buvo 2015-03-05, Gaura purnimos diena, kai bengalai švenčia Čaitanjos Mahaprabhu apsireiškimą 1486 metais ir taip pat švenčia Holi šventę - dažų šventę. Įraše matosi, kaip žmonių minia traukia iš Navadvipos į Mayapur ISKCON ir Yogapithos šventyklas. Visas kelių kilometrų atstumas iki kelto - tai ištisinė judančių žmonių minia.

Gaura purnima - Čaitanjos Mahaprabhu apsireiškimo diena, 2015-03-05. Įrašas darytas prie Jagannatha Das Babaji samadhi, Navadvipoje, Dhamešvara Mahaprabhu šventykloje, kurioje stovi Višnuprijos garbinta Mahaprabhu Dievybė ir Jo sandalai.

Puris, Orissa:

Sandhya arati Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-22 vakare:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-22 vakaras po sandhya arati:

Sandhya arati Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-23 vakare:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-24 vakaras po sandhya arati:

Moteris dainuoja Tota Gopinathos šventykloje prieš vakarinę arati, 2015-02-25:

Kelionė nuo ISKCON šventyklos iki Viešpaties Jagannathos šventyklos, 2015-02-25:

Parikrama aplink Viešpaties Jagannathos šventyklą, 2015-02-25:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-26 vakaras po sandhya arati:

Skaitome tekstą apie senovinę vietą, kur buvo apsistojęs Viešpaties Čaitanja ir kiti jo palydovai:

Bhajanai Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-27 vakaras po sandhya arati:

Sandhya arati Tota Gopinathos šventykloje 2015-02-28 vakare, prieš pat išvykstant iš Purio:

Klausimas: Jei Jėzus Kristus buvo jagad-guru ir jo nurodymai gali mus suteikti mums išlaisvinimą, kodėl mums reikia dvasinio mokytojo?

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura Prabhupada: Mes priimame ir universalų dvasinį mokytoją ir inicijuojantį dvasinį mokytoją. Priimdami tik jagad-guru, mes galime susidurti su daugybe anarthų. Jei šiuo metu mes norime sekti Kristaus paliepimais, priimdami jį kaip jagad-guru ir mes manome, kad mums nereikia inicijuojančio dvasinio mokytojo, mes neabejotinai susidursime su abejonėmis, kaip giliai galime sekti Kristaus nurodymais. Aukščiausias Viešpats ar universalus jagad-guru nurodymus apie absoliučią tiesą perduoda tik per mokinių seką. Kaip aš sėdėdamas ant Gangos kranto Navadvipoje, toli nuo Himalajų, iš kurių išteka Ganga, galiu čia paliesti jos vandenį, panašiai ir inicijuojantis dvasinis mokytojas atneša tyros atsidavimo tarnystės Gangą, kuri išteka iš Viešpaties lotosinių pėdų, ir įdeda ją man į rankas arba uždeda ant mano galvos. Kadangi esu paprastas, bejėgis, prastas žmogus, aš negaliu užlipti į Himalajus ir ten prisiliesti prie jos vandens. Panašiai, jei Gangos tėkmė iš Himalajų pakeliui bus sutrikdyta, man teks susidurti su pavojumi gauti užterštą tėkmę vietoj tyros Gangos. Jei Jėzaus Kristaus pamokymai prieš du tūkstančius metų nepasieks mūsų per mokinių seką, arba jei mes turime juos atrasti iš knygų, tada mes galime padaryti apmaudžią klaidą ir priimti nukrypimą nuo tiesos, mokomą krikščionybės vardu. Mes netgi galime priimti tai, kas yra priešinga tam, ko jis mokė, galvodami, kad tai jo tikroji filosofija.

Inicijuojantis dvasinis mokytojas taip pat yra jagad-guru, nes jis yra pirminio jagad-guru apraiška. Iš savo nepriežastinės malonės jis perduoda pirminio jagad-guru žinią per mokinių seką. Jis neapgaudinėja ar nemeilikauja mokiniui, o taip pat jis netrokšta jokios materialinės naudos. Jis paprasčiausiai yra absoliučios tiesos pasiuntinys.

(Amrta Vani, p. 44. Touchstone Media. Mumbai. 2004.)

 Vedų tiesoms apie žmogaus prigimtį labai artimos graikų filosofų Sokrato ir Platono mintys. Atėnų mąstytojai teigia, kad laikinas pasaulis nėra tikrieji mūsų namai — kadaise mes gyvenome dvasiniame pasaulyje. Garsioje Platono knygoje „Dialogai" Sokratas moko, kad mes esame tyros prigimties, savo pirmapradėje padėtyje nevilkėjome gyvo mirties rūbo, kurį vilkim dabar ir kuriame esame įkalinti tarsi austrė kiaute. Anot šių senųjų Atėnų mąstytojų, filosofijos tikslas — pažadinti pirminį dvasinį individo pradą, kurį slepia kūno drabužis.

    To paties po keturių šimtmečių Galilėjoje mokė ir Jėzus Kristus. Štai Kristaus žodžiai iš Evangelijos pagal šv. Joną: „Dvasia įkvepia gyvybę, kūnas gi neduoda nieko". Kitaip tariant, kūnas — išorinis sielos, tikrosios gyvybės jėgos dangalas. Todėl Jėzus klausia: ,, ...kas padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet prarastų sielą?"1. Aukščiausias gyvenimo tikslas, mokė Kristus, perprasti ir patirti savo dvasinę prigimtį. Evangelijoje pagal šv. Luką jis mokė žmoniją tikrojo dvasiškumo ieškoti savyje: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: štai ji čia arba ten! Nes  Dievo   karalystė   jau   yra   jumyse"1. Aprašydamas vidinį Dievo ieškojimą, meditaciją, didis šventasis ir garsus Romos katalikų bažnyčios filosofas Šv. Augustinas rašo „Išpažintyje", kad jo „protas atsiribojo nuo jutiminės patirties ir atsisakė daugybės jutiminių įvaizdžių"'.

Kasdieninė Rutina

Kadangi esame induistai, mes tvarkome savo kasdieninį gyvenimą taip, kad galėtume atsiminti ir tarnauti Dievui per visą dieną. Mums atsidavimas Jam greičiau yra gyvenimo stilius, o ne tiesiog religija. Mūsų tikslas – per nuolatinę tarnystę pasiekti meilės santykių su Juo stadiją. Pasiekti meilę Jam, kuri būtų aukščiau viso kito, ir visados Jį atminti – tai yra vadinama Bhakti Joga. Bhakti yra vienintelė Jogos sistema, kurioje sąmonei leidžiama veikti per protą ir jusles.

Jei vaikas elgiasi netinkamai, yra du būdai, kaip jį suvaldyti. Pirmasis būdas yra paliepti jam atsisėsti, pabūti ramiai ir netriukšmauti. Tai gali išdegti kurį laiką, tačiau galų gale vaikas vis tiek grįš prie savo išdaigiškos veiklos. Geresnis sprendimas yra užimti vaiką pozityvia veikla. Bhakti Joga įtraukia į panašų procesą, atitraukdama protą bei jusles nuo materialios veiklos ir užimdama juos trancendentine veikla.

Mes pradedame savo dieną atsikeldami anksti ryte ir pasiūlydami garbinimą bei maldą. Vedų raštai teigia, kad pats palankiausias metas į tai susikoncentruoti yra tarp ketvirtos ir aštuntos valandos ryte. Tai taipogi tinkamai nuteikia ir duoda toną likusiai dienai.

Mes pradedame kartodami su savo maldos karoliais nurodytą kiekį šventų Dievo vardų ratų. Nors Dievas turi daugybę vardų, Višnu, Rama bei Krišna mums yra patys įprasčiausi. Mes suprantame, kad Dievo vardas nesiskiria nuo Jo Paties. Pavyzdžiui: mes nesitikėtume numalšinti troškulį, kartodami: „Vanduo, vanduo, vanduo“, kadangi vardas ir medžiaga, vanduo, skiriasi vienas nuo kito. Vis dėlto Dievas ir Jo vardai, būdami vienas ir tas pats, leidžia atsidavusiems bendrauti su jų garbintinu objektu labai asmeniškai. Taip protas tampa taikus, jaučiamas vidinis pasitenkinimas, o pasaulietiniai troškimai žymiai sumažėja.

Dievybės garbinimas šventykloje ar namuose yra dar viena ryto veikla ir dar viena galimybė puoselėti asmenišką bendravimą su Viešpačiu. Jis esti visur, bet kaip jūs pasiūlysite gėlę visur. Taigi, per Savo Dievybės pavidalą Jis tampa lengvai prieinamas visiems. Matydami priešais save Jį kaip Aukščiausiąją Asmenybę, mes naturaliai panūsime patenkinti Jį, siūlydami Jam tarnystę. Mes atsikeliame, nusiprausiame, apsirengiame švariais drabužiais, atsigeriame ir pavalgome – panašiai tie patys veiksmai gali būti pasiūlyti Dievybės pavidalui per rytinį garbinimą. Išmaudę Viešpatį, mes aukojame kvapųjį aliejų, smilkalus, vandenį, gėles ir įvairiausių rūšių vaisius, riešutus, saldumynus, aštrius užkandžius.

Mes suvokiame, kad Jam nereikia dalykų, kurių aukojame, kadangi Jis ir taip yra Pats Sau pakankamas ir patenkintas. Visgi pagal tai, kokio lygio meilę, atsidavimą ir tikėjimą mes aukosime, tai patenkins Jį ir Jis natūraliai atsilieps. Taip tarnystės kokybė yra svarbesnė nei kiekybė. Kai gaminame Jo malonumui, aukojame maistą meilės pripildytoje tarnystės jausenoje, ir tai meilės bei atsidavimo prieskonis, kuris nustelbia visus kitus patiekalo ingradientus. Tuomet maistas tampa pašventintas ar dvasiškai įkrautas. Valgydami pašventintą maistą mes ne tik pamaitiname savo kūną, bet ir pajuntame didžiulį pasitenkinimą širdyje. Kad ir ką nedidelio mes padarome, kad patenkintume Jį, Jis, atrodo, atlygina mums žymiai gausiau.

Dienos metu mes atliekame savo šeimyninius ar profesinius darbus toje pačioje atsidavimo dvasioje. Mes matome, kad papildomai stengiantis įtraukti Dievą į savo kasdienį gyvenimą, pasidaro žymiai lengviau susitvarkyti su šio pasaulio dvilypumais. Kai laistomos medžio šaknys, šakos, lapai ir žiedai yra automatiškai patenkinami. Taip pat ir mes, patenkindami Dievą, patys tapsime patenkinti.

Tad mūsų tikėjimo esmė yra nuolatos gyventi meilės ir prisirišimo santykiuos tarp Viešpaties bei mūsų pačių taip, kad vyktų varžybos, kas ką patenkins labiau.

Harė Krišna!
Dhirašanta dasa

Garso   vaidmuo   savęs   pažinimo procese 

    Vedų raštai teigia, jog tinkamiausias būdas pa­žadinti dvasinę sąmonę — giedoti transcendenti­nius Harė Krišna garsus ir jų klausytis. Garso ga­lia stimuliuoja sąmonės pokyčius — tai pripažinta tiesa. „Didžiausią įtaką sielai turi klausa"¹⁰ — pa­stebėjo anglų filosofas ir politinis veikėjas Fransis Bekonas. 

    Įprasti materialūs garsai nepajėgia pažadinti dvasinės sąmonės, — reikia girdėti dvasinius gar­sus. Todėl beveik visos pasaulio religijos siūlo me­dituoti Dievo žodį. „Pradžioje buvo žodis. Tas žo­dis buvo pas Dievą, ir žodis buvo Dievas"¹¹ — rašo Evangelijoje Šv. Jonas. Dieviško garso kokybė skiriasi nuo žemiškojo, materialaus. Šį skirtumą „Išpažintyje" gražiai atskleidžia Šv. Augustinas. Kartą pasibaigus mistinei ekstazei jis sakė, „kad vėl girdėjo mūsų vapaliojimus, kurių kiekvienas žodis turėjo pradžią ir pabaigą. Tačiau Viešpaties Žodis, glūdintis Jame, yra niekados nesenstantis, visad atsinaujinantis"¹². Evangelijoje pagal Šv. Jo­ną Kristus moko: „Žodžiai, kuriais į jus kalbu, yra dvasia"¹³.

                   Ekadaši                        

Iš viso kalendoriaus, pačios svarbiausios dienos yra Ekadaši. Jos ypatingai svarbios vaišnavams, kadangi ekadaši diena yra pats Krišna. Ši diena ypatingai palanki dvasiniam tobulėjimui, todėl tokią dieną neverta atlikti materialią veiklą. Šią dieną reikėtų kartoti daugiau mantros, skaityti knygas arba klausytis pasakojimų apie Krišną ir jo inkarnacijas. Labai palanku yra badauti per Ekadašį. Kitaip tariant, Ekadaši yra palanki diena askezėms. Tačiau askezės tikslas yra patenkinti Krišną, o ne kankinti savo kūną.

Apie tai, kaip atsirado Ekadaši yra kelios istorijos.