Toliau girdėsite paskaitą, Śrīmad Bhāgavatam, I giesmė, 7-tas skyrius, 2-5-tas tekstai. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupāda. Įrašyta 1975 m. spalio 14 d. Johanesburge, Pietų Afrikos Respublika.

sūta uvāca
brahma-nadyāṁ sarasvatyām
āśramaḥ paścime taṭe
śamyāprāsa iti prokta
ṛṣīṇāṁ satra-vardhanaḥ

Śrī Sūta tarė: Prie Sarasvatī upės, kurios vardas glaudžiai susijęs su Vedomis, jos vakariniame krante, yra Śamyāprāsos vietovė, įkvepianti išminčius transcendentinei veiklai. Ten stūkso trobelė, skirta meditacijai.

tasmin sva āśrame vyāso
badarī-ṣaṇḍa-maṇḍite
āsīno ’pa upaspṛśya
praṇidadhyau manaḥ svayam

Čia, savo āśramoje, kurią iš visų pusių supo uogomis aplipę medžiai, Śrīla Vyāsadeva apsivalė palytėjęs vandenį ir sėdo medituoti.

bhakti-yogena manasi
samyak praṇihite ’male
apaśyat puruṣaṁ pūrṇaṁ
māyāṁ ca tad-apāśrayām

Sukaupęs protą ir panardinęs jį į pasiaukojimo tarnystę (bhakti-yogą), materializmo netemdomą jungties su Aukščiausiuoju procesą, jis išvydo Absoliutų Dievo Asmenį drauge su visiškoje Jo valioje esančia išorine energija.

yayā sammohito jīva
ātmānaṁ tri-guṇātmakam
paro ’pi manute ’narthaṁ
tat-kṛtaṁ cābhipadyate

Nors gyvoji esybė yra transcendentiška trijų materialios gamtos guṇų atžvilgiu, išorinės energijos veikiama ji laiko save materijos kūriniu ir todėl yra pasmerkta materialioms kančioms.