Žodis bhakti kilęs iš sanskrito žodžio bhadžate šaknies bhadž – garbinti. Bhakti yra toks Dievo garbinimas, kuriame pats garbinantysis prapuola iš savo akiračio, ir išlieka tik garbinimo objektas – Krišna. Kitaip sakant, garbindamas Dievą bhakta pamiršta save ir savo asmeninius motyvus. Šrila Rūpa Gosvamis knygoje “Bhakti Rasamrita Sindhu” (1.1.11) pateikia tobuliausia bhakti apibrėžimą:

anyābhilāṣitā-śūnyaṁ
jñāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānu-
śīlanaṁ bhaktir uttamā

“Žmogus turi atlikti transcendentinę atsidavimo tarnystę Viešpačiui Krišnai palankiai nusistatęs, neturėdamas kitų troškimų ir nesiekdamas materialios veiklos rezultatų ar filosofinių spekuliacijų. Tai vadinama tyra atsidavimo tarnyste.”