Žmogus gyvena tarp dviejų polių: materijos ir būties

Žmogus nuolatos gyvena labai sudėtingoje situacijoje. Jis nieko nežino apie jį supantį pasaulį, bet yra verčiamas nuolatos rinktis, kaip suvokti jį supantį pasaulį ir save patį jame. Iš vienos pusės, jis aiškiai supranta, kad jį supa negyva materija, ir gyvybės šią materiją išjudina. Iš kitos pusės jis gyvena savo svajonių, idėjų pasaulyje, kur viskas animuota ir nėra nieko negyvo. Per vidurį, yra būtis, žmogus, kuris įprasmina tiek materijos, tiek įdėjų pasaulį.

Būti, suvokti, patirti

Kas yra nebūtinai suvokia, kad yra (tai materija).

Kas suvokia kad yra, neišvengiamai yra  (tai gyvybė), bet nebūtinai patiria savo buvimo pasekmes (jausmus).

Bet, kas patiria jausmus, neišvengiamai yra ir suvokia savo buvimą.

Personalizmas ir impersonalizmas

Dvi kategorijos žmonių gyvena šiame pasaulyje: impersonalistai ir personalistai.

Impersonalistai mano, kad idėjos ir svajonės yra iliuzija, o daiktų esmė neturi jokios sąsajos su forma. Vieni impersonalistai sako, kad žmogus yra materijos padarinys, kiti sako, kad žmogus yra būties dalis.

Personalistai sako, kad forma tik atkartoja esmę, o esmė įkūnija bet kokią formą.

Turbūt jokia kita mokykla taip nekovojo už personalizmą, kaip Gaudija vaišnavai.

Personalizmas ir impersonalizmas pažįstami ir apibrėžiami tik kaip priešprieša vienas kitam. Tačiau impersonalistai nekovoja su personalistais, nes jų manymu ši kova taip pat iliuzinė. Personalistai kovoja su impersonalizmu visomis išgalėmis. Plg. Rūpa Gosvamis BRS apie išsivadavimo menkumą cituoja beveik 50 posmų, nors iliustruodamas kitus dalykus pacituoja tik vieną ar kelis posmus.

Keturi impersonalizmo požymiai Indijos filosofijoje (Bhaktisiddhanta Sarasvati, „Bange Samajikata“[1])

1.       Juslių patirtis yra iliuzija.

2.       Materialus pasaulis yra vienintelis egzistuojantis. Čarvaka.

3.       Sąmonė yra laikinas materijos reiškinys. Budizmas

4.       Egzistuoja tik neduali būties sąmonė. Advaita Vedanta

Brahmai nerūpi žmonių kančios ir jų maldos (S. Radhakrišnan, „Indijos filosofija“)

Filosofija atsiranda iš praktiškų žmogaus poreikių. Jei mąstymo sistema nepaaiškina pagrindinių žmogiškų paskatų ir nesiderina su gilesne religijos prasme, ji negali susilaukti visuotinio pripažinimo. Filosofų spekuliacijos, kurios nesuteikia paguodos sielvarte ar kančioje, yra tik intelektuali pramoga, o ne rimtas apmąstymas. Šankaros absoliutas, dirbtinis, nejudrus, visiškai neturintis iniciatyvos ir įtakos, negali susilaukti garbinimo. Panašus į Tadž Mahalą, kuris nesuvokia jo keliamo susižavėjimo, absoliutas lieka visiškai abejingas savo garbintojų baimei ir meilei, o visiems tiems, kurie religijos tikslą suvokia kaip filosofijos tikslą – pažinti Dievą, reiškia pažinti Tiesą – Šankaros mokymas atrodo idealus mokslinio paklydimo pavyzdys. Jie jaučia, kad ši teorija nepatenkinama tiek natūralių instinktų, tiek išvystyto intelekto požiūriu.

Vienas bet ne Vienis, Būtybė, bet ne Būtis

Ar gilioje meditacijoje žmogus iš ties atranda vienybę su dievu, ar greičiau su savim?

"Kartais girdžiu sakant, esą bet kokie Aš ir Tu yra tik paviršius, tuo tarpu giliai po jais nebėra nei žodžio, nei atsako, tik pirmapradė būtis be jokio Priešais, todėl būtina nugrimzti nebylioje Vienybėje, o gyvenimui, kurį tenka gyventi, palikti jo reliatyvumą, užuot užkrovus jam šį suabsoliutintą Aš ir šį suabsoliutintą Tu su jų dialogu. Taip, iš savo paties niekada neužmirštinos patirties aš puikiai žinau, kad esama būsenų, kai atrodo, jog nukrito mus varžę asmeniškumo pančiai ir išgyvename tam tikrą nedalomą vienybę. Tačiau aš nežinau - o siela šitai mielai vaizduojasi ir, žinoma, turi vaizduotis (ir manoji kadaise taip darė), - ar toje patirtyje aš susivieniju su pirmaprade būtimi ar dievybe. Tai perviršis, kurio nebegali sau leisti atsakingas pažinimas. „Atsakingas“ reiškia tai, kad kaip žmogus, kuris įsikibęs laikosi tikrovės, apie anuos išgyvenimus galiu pasakyti tik tai, jog juose patiriu savęs paties nedalią vienybę, kuri neturi nei pavidalo, nei turinio. Galiu šią vienybę vadinti pirmaprade, ikibiografine, ir galiu manyti, jog ji nekisdama glūdi giliau negu visi biografiniai pokyčiai, giliau negu bet koks sielos vystymasis ar regresas; bet dalykiška, visiškai blaivi atsakingo pažinimo ataskaita rodo, kad ji yra tiesiog vienybė štai šios mano sielos, kurios „pagrindą“ atradau, „pagrindą“, kurio gelmė taip pranoksta visus pavidalus ar turinius, kad manoji dvasia jo negali nelaikyti pirmapradžiu pagrindu (Urgrund).

Be abejonės, mano sielos pamatinei vienybei svetima bet kokia šiame gyvenime patiriama įvairovė, tačiau jai tikrai nesvetima individuacija, nesvetima visų pasaulio sielų įvairovė, sielų, kurioms ji pati priklauso: ši vienkartinė, vienintelė, nepakartojama, neredukuojama, - ši sukurtoji siela. Viena iš žmonių sielų, o ne „visasielė“. Tokiabūtė (Sosein), o ne būtis apskritai.

Žmogaus jausmas nepajėgia atskirti nuosavo Aš vienybės nuo vienybės apskritai; mat tas, kas grimzdimo aktu ar vyksmu nusileido žemiau viso sieloje viešpataujančio daugio srities, tas negali patirti šio Daugio nebebuvimo kitaip, tik kaip nuosavą vienybę, kitaip tariant, savąjį nebebuvimą-įvairove kaip būties nebebuvimą-sudvejinta, kaip atskleistą arba pripildytą nedvejybę (Zweitlosigkeit). Buvimas vienu nebegali savęs suvokti šiapus individuacijos, tačiau taip pat negali suvokti ir šiapus Aš ir Tu dvejybės, mat atrodo, kad sielos paribio patirčiai „viena“ būtinai sutampa su Vieniu.

Tačiau išgyventą vienybę pažįsta ir tas, kas gyvena dialogiškai. Tai yra būtent gyvenimo vienybė, vienybė, kurios, vieną kartą tikrai pasiektos, nebesunaikina jokios metamorfozės, vienybė, kuri nebegali būti padalinta į pilką kasdienybę ir „sudievintas“ aukštąsias valandas; tai vienybė nenutrūkstamo, neatitraukiamo buvojimo (Verharren) konkretybėje, kurioje girdime žodį ir galime bandyti išskiemenuoti atsaką." (Martin Buber, „Dialogo principas II“

Śrīmad Bhāgavatam (7.15.62-66) apie tikrą vienybę tarp Dievo ir gyvos esybės (bhakto) kalba kaip apie interesų vienybę (bhāvādvaita), darbų vienybę (kriyādvaita), aplinkos vienovę (dravyādvaita).

Personalizmas reiškiasi kas kartą ir ten, kur atrandame santykį

Vienyje negali būti santykio. Santykis gali egzistuoti tik tarp daugio.

Jei viskas yra tik sąmonė, ši sąmonė būtų nesąmoninga, nes tik suvoktų, bet nesuvoktų nieko, nes bet ko suvokimas jau būtų santykis tarp sąmonės ir suvokiamo objekto. Apie tai ir kalba Šankara ir budizmas.

Santykis egzistuoja fizikiniame pasaulyje.

Santykis egzistuoja kalboje, tarp skirtingų kalbos dalių, tarp skirtingų to paties žodžio formų.

Santykis egzistuoja kaip pamatinė idėjos idėja.

Aukščiausiasis Viešpats tarė: Sveikas, sveikas mano brangus berniuk! Man taip pasisekė - tikrai, labiausiai pasisekė - tave čia susitikti. Tiek ilgai aš troškau tave pamatyti!

Mano brangus drauge, daugybę gyvenimų tu nugyvenai visiškai nekreipdamas į mane dėmesio.

Taip ilgai viltis vertė mane šokinėti kaip kvailį, galvojant: „Tikriausiai šį gyvenimą, arba šitą, o gal šį, o gal šitą, jis galiausiai pasuks savo veidą į mane.“

Bet, brangus broli, aš negalėjau surasti jokio preteksto, kaip tave atvesti į savo buveinę, ir tuo pačiu išsaugoti amžiną įstatymą, kurį pats ir sukūriau.

Tu man nerodei jokio gailesčio, ir apie tai galvodamas aš vis labiau nerimavau, nekantraudamas sulaukti tavo palankumo.  Todėl aš nusižengiau savo amžinam elgesio kodeksui ir pats pasirūpinau tavo dabartiniu gimimu.

Brangus berniuk, šioje dieviškoje Govardhano apskrityje, mano mylimiausiame krašte, aš pats tapau tavo guru, Jayanta.

Šiandien tu pagaliau išpildei mano troškimą, kurį taip ilgai nešiojau širdyje. Prašau, pasotink savo ir mano laimę, pasilikdamas čia visam laikui.

(Šiuos žodžius Viešpats pasakė, kai Gopakumaras, Brihad Bhagavatamritos herojus, atkeliavo į Vaikunthą ir pirmą kartą sutiko Viešpatį Narayaną. Ši citata iliustruoja, kad Viešpats mūsų pasiilgsta labiau, nei mes jo. Gal yra dėl ko? :) )

Bhakti Vigjana Gosvami Maharadžas

‎2012-02-02.

Šiandien galvojau, kodėl šiame pasaulyje žmonės taip dažnai pyktį ir pavydą laiko meilės išraiška. Galvojau ne be priežasties. Vienas mūsų pažįstamas "kovotojas prieš sekas" internete sukėlė labai aršią kampaniją, bandydamas viešąją nuomonę nuteikti prieš Krišnos sąmonės Bendriją. Tuo pačiu atrodo, kad jis labai įsitikinęs, kad atlieka gerą darbą, kad eina meilės Dievui keliu, ir būtent dėl tos meilės triumfo jis pakeičia faktus, kuria intrigas, žmones supriešina vieną su kitu, demaskuoja... Įdomiausia, kad jis tikriausiai turi daugybę pasekėjų, kurie neapykantą, pavydą ir pagiežą savo artimui laiko meile. Gi turi būti kažkas bendro tarp meilės ir pykčio, kad žmonės vieną galėtų palaikyti už kitą. Bet kas tai? Žinoma, yra viena savybė, kuri jungia dvasinę meilę ir materialų pyktį - tai jų neišsenkamumas. Tikra meilė žmoguje pagimdo neišsemiamą kantrybę ir begalinį nuolankumą, begalinį pasiaukojimą ir begalinį gailestingumą. Bet ir pyktis žmogų padaro neišsenkamai išradingu, be galo gudriu ir žiauriu. Iš kur gi materialus pyktis gavo dvasinę begalybės savybę? Tikroji meilė visuomet yra begalybės ilgesys, desperatiškas baigtinės esybės bandymas peržengti savo ribotumą. Meilės priešingybė - pyktis - atvirkščiai, visada bailus baigtinės esybės bandymas kovoti už savo teisę į ribotumą.  Bet ir pyktyje ir meilėje žmogus susiliečia su begalybe. Kodėl? Nes pyktį, pavydą, pagiežą, konkurenciją (matsarya) pagimdo neišsenkanti ribotos gyvos esybės baimė. Jeigu šiame baigtiniame ir ribotame pasaulyje kas nors nori patirti begalybę, yra tik vienas būdas - įsiklausyti ir įsižiūrėti į savo paties baimes ir pamatyti neįžvelgiamas baimės bedugnes žmonių akyse. Nes baimė - tai Dievo nebuvimas, o tuštuma širdyje, kurią sukėlė Dievo nebuvimas, tokia pat begalinė, kaip ir pats Dievas. Žmogus pasidaro piktas, kai jo skrandyje tuščia. Bet kiek piktesnis turi būti tas, kurio širdyje tuščia?

Šrila Thakur Bhaktivinode iš Śrī Caitanya-śikṣāmṛta 3.3

Nusiminimas yra pats žalingiausias praktikuojant bhakti. Yra keturios nusiminimo rūšys: 1) Pasidavimas širdgėlai ir kitoms emocijoms; 2) Pasidavimas blogiems įpročiams; 3) Pasidavimas svaigalams; 4) Pasidavimas prietarams.

Šiame materialiame pasaulyje šiais laikais yra tūkstančiai priežasčių gyvosioms esybėms pasiduoti liūdesiui, sielvartui, pykčiui, baimei, godumui ir sumišimui. Tačiau, vaidhi-bhaktas neturi pasiduoti jiems, kai jie pasirodo. Jie silpnina protą ir trukdo augti bhakti.

Šis dokumentas buvo pridėtas prie Śrīlos Prabhupādos laiško Madhudviṣa dāsai, 1972 06 06.

Niekada nebuvo tokio momento, kai mes buvome atskirti nuo Kṛṣṇos. Kai žmogus miega, jis pamiršta save. Sapne jis sukuria save įvairiais pavidalais: ‘Dabar aš esu karalius ir diskutuoju apie tai‘. Šis savęs kūrimas iš esmės reiškia du dalykus: regintįjį ir dalyką arba regimąjį. Bet, kai tik sapnas baigiasi, „regimasis“ išnyksta. Bet regintysis lieka. Dabar jis yra savo pirminėje padėtyje.

Mūsų atsiskyrimas nuo Kṛṣṇos yra panašus. Mes sapnuojame šį kūną ir daugelį ryšių su kitais daiktais. Pirmiausia atsiranda prisirišimas, noras mėgautis jusliniais malonumais. Net ir būnant su Kṛṣṇa yra troškimas tenkinti jusles. Yra glūdinti tendencija pamiršti Kṛṣṇą ir susikurti nepriklausomo pasitenkinimo atmosferą. Kaip paplūdimio pakraštyje - kartais vanduo užlieja krantą, o kartais smėlis būna sausas, vanduo pakyla ir nuslūgsta. Mūsų padėtis panaši, kartais mes padengti, o kartais laisvi, kaip per potvynį ar atoslūgį. Kai tik mes užsimirštame, tuoj pat prisistato iliuzija. Panašiai, kai mes užmiegame, iš karto prisistato sapnai.

Čandogya Upanišada paaiškina, kad MIRTIES METU visa jausmų veikla iš kūno atsitraukia ir sugrįžta į sielą. Kai siela praranda fizinio kūno sąmonę, ( ji patiria, kad ) širdies regionas, kur yra siela, yra pilnas šviesos. Aš manau, daugybė žmonių, kurie dar gyvena, yra turėję trumpus patyrimus su mirtimi ir jie sako, kad jie matė šviesą ir tunelį. Taigi, ištikrųjų tai yra faktas, kadangi iš širdies čakros išeina tiek daug energijos kanalų, kurie vadinami nadi. Iš širdies išeina 101 kanalas, vedantis į skirtingas puses. Taigi, kai ateis mirtis ir jūs prarasite savo kūno sąmonę, tuo metu jūs suvoksite, kad jūsų širdis yra pilna šviesos. Jūs matysite 101 kanalą. Kurį kanalą jūs pasirinksite ?

Tėra tik vienas kanalas, kuris eina tiesiai iki viršugalvio, susumna nadi arba brahma nadi. Jeigu siela keliaus šiuo nadi, ji kils į viršų, paliks kūną per viršugalvį ir pasieks išsivadavimą. Bet jeigu gyvoji esybė pasirenka bet kurį kitą nadi, eina į apačią arba horizontalia kryptimi, ji pasirenka kitą paskirtį.
Tas, kuris atliko yajną, keliaus į Svarga-loką pitrayanos keliu tokia tvarka: jis keliaus pas dūmų pusdievį, pas nakties pusdievį, pas tamsiosios mėnulio pusės pusdievį, pas pusdievį, kuris viešpatauja tuos šešis mėnesius, kai saulė yra pietiniame pusrutulyje. Iš čia jis keliaus į Pitri-loką, tuomet į Akaša (erdvė) ir Candra-loką (Svargą arba rojų). Ten jis gaus kūną, kuris vadinsis somaradža, nes jis yra sudarytas iš dangiškojo nektaro. Gyvoji esybė mėgausis ten ilgą laiką, iki jos gerosios karmos bus išeikvotos ir tuomet ji vėl pradės pulti tuo pačiu keliu atgal, kuriuo ir atėjo.

“Džadurani atvyko aplankyti Šrilos Prabhupados prie New Džersio pakrantės ir kalbėdamasi su ja aš supratau, kad ji buvo sunerimusi. Ji jautė, kad negali padaryti ryškesnės dvasinės pažangos, nes yra moteris. Tai buvo nauja informacija ir kai kurie vaikinai iš jos tyčiojosi; naujai nusiskutę brahmačiariai šaipėsi iš jos ir, todėl ji buvo truputį nusiminusi. Po to kai ji išėjo, aš paminėjau Šrilai Prabhupadai, kad Džadurani dėl viso to buvo nusiminusi. Ją nuvylė ką tik nusiskutusių brahmačiarių pokalbiai. Šrilos Prabhupados akys išsiplėtė ir jis tarė: “Kas čia dabar? Kodėl jie taip kalba? Džadurani yra labiau pažengusi už juos visus. Jie to nežino.” Jis pabrėždamas pamojavo savo ranka.” (Iš Govindos dasi atsiminimų)

“Dvasiškai pažengę vyrai ir moterys yra lygūs.” Čikago, pokalbis po spaudos konferencijos 1975 07 09.

“Kai vyrai ir moterys galvoja apie tai, kas susiję su Krišna, jie yra lygūs.” Atvykimo paskaita, Filadelfija, 1975 07 11

Tikrasis gailestingumas reiškia padėti žmogui po mirties pakliūti į aukštesnę būties pakopą. Vedos draudžia gailėtis mirštančio žmogaus jo paties akivaizdoje. Tai tas pats, kas egzamino metu garsiai verkti prie studento, sielotis, kad jis neišlaikys. Tuomet tikrai neišlaikys. Geriau jau padėti jam susikaupti ir pasiruošti egzaminui.

Daugelį kartų teko stebėti mano manymu kvailą gailesčio pasireiškimą: Nebijok, tu nenumirsi, mes su tavimi dar pagyvensime, dar paūšime. Kokios mintys bus mirštančio žmogaus galvoje? Jis tik ir gailėsis to, ką paliko, ko dar negavo. Kokią būtį jis pasieks po mirties? Apgailėtiną, kupiną neišsipildžiusių troškimų. Man laikas nuo laiko tenka sutikti vaikus, kurie jau kelių metų amžiaus serga depresija. Iš kur ji pas tokį mažą vaiką? Tai dėl to, kad jis mirė, gailėdamasis gyvenimo.