Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia Filosofija Nektaro lašai Keliaujančio vienuolio dienoraštis 11dalis, 2 skyrius

Keliaujančio vienuolio dienoraštis 11dalis, 2 skyrius

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

KELIAUJANČIO VIENUOLIO DIENORAŠTIS
 
11 dalis, 2 skyrius
Vasario 14 - 23, 2010                                                           Šrila Indradjumna Svamis
 
Kelionės pamokos
 
Kai pakilo lėktuvas skrendantis į Los Andželą, pažvelgiau pro langą į išnykstantį Australijos peizažą ir prisiminiau trijų mėnesių apsilankymą šioje šalyje. “Festivaliai buvo intensyvūs, - pagalvojau, - tačiau prabėgo akimirksniu. Kai džiaugiesi tuo, ką darai, laikas greitai bėga.”

Buvau pavargęs, tačiau prisiverčiau neužmigti, kol stiuardesė rodė saugos procedūras. Kuomet ji baigė, užsnūdau melsdamasis savo dvasiniam mokytojui: “Šrila Prabhupada, prašom priimti mūsų tarnystės rezultatus. Mūsų trisdešimties bhaktų grupė beveik be jokios pertraukos surengė keturiasdešimt aštuonis festivalius. Dviejų valandų programos pasižiūrėti atėjo dvidešimt septyni tūkstančiai žmonių. Pardavėme tris su puse tūkstančio knygų ir dvidešimt vieną tūkstantį porcijų prasado”.

Kai po penkiolikos valandų atvykau į Los Andželą, susirinkau savo rankinį bagažą ir nuėjau prie pasų kontrolės ir muitinės. Dėl kitokios Amerikos aplinkos  Australijos turas išblanko ir pasiliko tolimoje praeityje. Padaviau pasą imigracijos pareigūnui. 

- Iš kur atvykote? – paklausė jis.

Po skrydžio netvirtai stovėjau ant kojų, turėjau akimirką pagalvoti.
- Mm...a... iš Sidnėjaus, - atsakiau.

Jis sukikeno.
- Nesijaudinkite, - pasakė jis. – Ilgos kelionės lėktuvu veikia kiekvieną.

Persimečiau per petį savo rankinį bagažą ir nuėjau prie lagaminų karuselės. “Šitas turas po Jungtines Valstijas nebus lengvas, - pagalvojau. – Šiais metais rengsiu jį vienas, be pagalbos. Tačiau nesiskundžiu: sanjasio pareiga keliauti vienam ir mokėti priklausyti nuo Krišnos.”

Prisiminiau Šrilos Prabhupados komentarą, tokį artimą mano širdžiai nuo tada, kai prieš trisdešimt vienerius metus įžengiau į atsižadėjusio pasaulio žmogaus statusą:

“Atsiskyrėlis vienišas klajoja po girias ir kalnus, miestus ir kaimus, kad pažintų Dievo sukurtojo pasaulio įvairovę, įgytų tikėjimo Dievu bei dvasios tvirtybės ir šviestų žmones skelbdamas Dievo žinią. Sanjasio pareiga – be baimės įveikti visus šiuos išbandymus. Geriausias mūsų laikų sanjasio pavyzdys – Viešpats Čaitanja, kuris be baimės keliavo per Centrinės Indijos džiungles šviesdamas net tigrus, lokius, gyvates, elnius, dramblius ir daugybę kitų džiunglių gyventojų.”

[Šrimad-Bhagavatam 1.6.13, komentaras]

Po trijų dienų praleistų San Diege kūnas menkai atsigavo nuo paros ritmo sutrikimo nuskridus keletą laiko juostų, tačiau ruošiausi skrydžiui į Vankuverį per Sietlą. Norėjau dalyvauti savo mokinės Sudevi-sundari dasi ir jos sužadėtinio Trikalagja daso vestuvėse. Paprastai sanjasiai nesilanko vestuvėse, tačiau būdamas Sudevi dvasinis mokytojas norėjau paskatinti ją grihastha ašramui. Ji ir jos būsimasis vyras buvo geri bhaktai ir žinojau, kad jiems gerai seksis kartu skleisti Krišnos sąmonę.

Kai priėjau prie registracijos vietos, man aptemo protas ir prireikė įtempti jėgas, kad atsiminčiau, kur keliauju. Nėra abejonių, tai buvo dėl nuovargio. Paduodamas registratorei bilietą, paprašiau jos užregistruoti lagaminus tik iki Sietlo, iš kurio toliau skrisiu į Vankuverį.

- Turėsiu dviejų valandų tarpą tarp skrydžių, - pasakiau. – Atiduosiu lagaminus draugui. Vankuveryje būsiu tik vieną dieną ir vakare išskrisiu atgal į Sietlą. Man nereikės lagaminų Vankuveryje.

Tuoj pat supratau padaręs klaidą. Prieš kurį laiką teroristai naudojo tokią taktiką: atskridę į vieną miestą iškraudavo lagaminus su sprogmenimis, o patys toliau keliaudavo į kitą miestą.

Jos veidas patamsėjo.
- Kaip? – paklausė ji. – Tik iki Sietlo?

- Na, maniau, kad lagaminus galėčiau nusimesti Sietle, tačiau dabar supratau...

Prieš man baigiant sakinį, ji paėmė telefoną ir paskambino apsaugininkui. Po sekundės jis pasirodė ir paprašė sekti iš paskos. Nueinant žmonės spoksojo į mane.

Netrukus buvau pasodintas kambaryje, o jis tuo metu sklaidė mano pasą.
- Turite daug vizų į musulmoniškas šalis, - pasakė jis, - paminėsiu vos keletą – Kazachstanas, Azerbaidžanas, Uzbekistanas, Bahreinas ir Omanas. Kokiais reikalais ten keliavote, pone?

Pradėjau jaudintis.
- Esu misionierius, pone, - atsakiau. – Keliauju po pasaulį.

- Kokios rūšies misijonieriška veikla užsiimate? – paklausė jis.

- Priklausau Harė Krišna judėjimui, - atsakiau.

- Tai induizmas, ar ne? – paklausė jis.

- Na taip, - atsakiau.

- O? – paklausė jis. – Induistų misionierius musulmoniškuose kraštuose?

- Žinau, tai skamba keistai, - pradėjau sakyti.

Jis pažvelgė tiesiai man į akis.
- Jei jūsų skrydis tarptautinis, - pasakė jis, - kodėl registruojate savo bagažą iki miesto, per kurį skrendate?

- Vankuveryje praleisiu tik dieną, - pasakiau. – Man ten nereikės lagaminų.

- Neatrodo, kad tai tiesa, - pasakė jis.

Tada suskambo telefonas. Jie patikrino mano lagaminus ir nerado jokių sprogmenų.

- Galite eiti, - pasakė jis šaltai.

Grįždamas baigti registruotis jaučiausi kvailai ir šiek tiek sukrėstas.

Kai pakilo lėktuvas į Vankuverį, pagalvojau apie incidentą. “Tai buvo kvaila klaida, - pasakiau sau. – Ir tai, kad buvau pavargęs, nėra pasiteisinimas”.

Dėl pavėluotos registracijos man buvo suteikta vidurinė vieta trijų vietų eilėje. Praėjus keletui minučių po lėktuvo pakilimo vyras kairėje pasisuko į mane.
- Amerikai juk šauniai sekasi Olimpinėse žaidynėse Vankuveryje, ar ne? – paklausė jis.

Žinojau, kad Vankuveryje vyksta žaidynės, tačiau nieko nežinojau apie rezultatus.

- Taaip, - atsakiau, - tiesiog nuostabiai.

- Kaip vertinate Bode Miller pasirodymą? – paklausė vyras dešinėje.

- Bode Miller? – paklausiau aš.

Negalėdami patikėti, jie abu spoksojo į mane.

- Taip, Bode Miller, - pasakė vyras kairėje, - slidininko Bode Miller.

- Ar jūs amerikietis? – paklausė vyras dešinėje?

- Na taip, esu amerikietis, - atsakiau.

- Ir nežinote, kas toks Bode Miller? – paklausė jis.

Tylėjau.

- O ar girdėjote apie Shaun White? – tęsė jis, - jis didžiausia Amerikos viltis gauti auksą pusvamzdžio varžybose? (Half pipe arba pusvamzdis – tai rampų konstrukcija, naudojama ekstremaliose snieglenčių, riedlenčių, slidinėjimo sporto šakose. Vert. past.)

- Pusvamzdžio? – paklausiau aš.

Vėl jie įsispoksojo į mane.

- O kaip dėl Lindsey Vonn? – paklausė vyras kairėje. – Ji neseniai susižeidė blauzdą, bet vis dėlto toliau šliuožia. Juk girdėjote apie ją?

- A...Negaliu pasakyti, kad girdėjau, - atsakiau.

- Žmogau, iš kokios planetos esate? – paklausė jis.

Neatsakiau.

- Jei esate amerikietis, geriau jau žinotumėte apie vykstančius įvykius, - tęsė jis. – Amerika ruošiasi visiems suspardyti užpakalius Vankuveryje. Mes sutriuškinsime tuos komunistėlius iš Rusijos.

- Kaip? – paklausiau. – Komunistėlius? Rusija jau daug metų demokratinė šalis. Kodėl vadinate juos komunistais?

- Kas jie bebūtų, jie nėra amerikiečiai, ir mes juos sutrinsim į dulkes, - atsakė jis.

- Taip, - pasakė kitas vyras, - kartu su tais Kinijos ištižėliais.

- Lukterėkite minutėle, - pasakiau. – Ne tokia Olimpinių žaidynių dvasia.

Akimirką pagalvojau.
- Pasakykite man, - tariau, - ar jūs vyručiai daug keliaujate? Turiu galvoje ar kada esate buvę už Jungtinių valstijų ribų?

- Nea, - atsakė vyras kairėje. – Tai mano pirmoji kelionė.

- Ir mano, - pasakė vyras dešinėje. – Vykstu į olimpiadą.

- Na, - tariau, - jei daugiau pakeliautumėte, pamatytumėte, kad visur žmonės daugmaž vienodi. Visi esame sielos, kenčiančios šiame materialiame pasaulyje.

Jie pažvelgė į mane tuščiu žvilgsniu ir nutilo.

Atsilošiau savo kėdėje. “Nors ir sunku būti keliaujančiu vienuoliu, - pagalvojau, - tai turi privalumų, vienas iš jų – matyti tikrą visų gyvųjų būtybių lygybę.

Prieš užmigdamas prisiminiau rašytojo Mark Twain žodžius:

“Kelionės naikina blogą išankstinį nusistatymą, aklą prisirišimą ir siauras pažiūras, taigi daugeliui iš mūsų žmonių jos labai reikalingos. Visą gyvenimą pratupėjus viename mažame žemės kampelyje neįmanoma įgyti plačių, sveikų ir labdaringų pažiūrų.”

Sietle persėdau į kitą lėktuvą. Nusileidęs Vankuveryje griebiau rankinį bagažą ir nuskubėjau prie imigracijos kontrolės. Vestuvės turėjo prasidėti vos po devyniasdešimt minučių. Priėjau prie langelio ir padaviau pareigūnui pasą. Jis suvedė mano vardą ir paso duomenis į kompiuterį, akimirką patylėjo, o po to pažvelgė į mane.

- Prašom minutėlei paėjėti į šalį, - pasakė jis.

- Ar kas nors negerai? – paklausiau.

Jis neatsakė. Po akimirkos atėjo kitas imigracijos pareigūnas.
- Sekite paskui mane, - pasakė jis. Mums nueinant žmonės spoksojo į mane, kaip ir San Diege.

Po dviejų minučių sėdėjau biure, šį kartą priešais tris imigracijos pareigūnus. Pajutau, kad San Diego pareigūnai susisiekė su jais.

- Ko atvykote į Kanadą? –paklausė pirmasis pareigūnas.

- Atvykau dalyvauti vestuvėse, - pasakiau. – Iš karto po jų išskrendu į Sietlą.

- Kokie sužadėtinių vardai? – paklausė jis.

Apmiriau. Nežinojau jų legalių vardų.
- Deja, pareigūne, - atsakiau, - aš nežinau. Žinau tik jų krikšto vardus.

Jis papurtė galvą.
- Koks adresas vietos, kur vyks vestuvės? – paklausė jis.

Vėl sudvejojau. Neįsivaizdavau, koks galėtų būti adresas.
- Nežinau, - atsakiau, - pasižiūrėsiu savo iPhone.

Jis pasklaidė mano pasą.
- Matau, kad daug laiko praleidžiate Rusijoje, - pasakė jis.

- Taip, pareigūne, - atsakiau.

- Kodėl?

- Esu keliaujantis vienuolis iš Harė Krišna judėjimo, - atsakiau. – Lankiausi Rusijoje prieš komunizmo žlugimą ir iki dabar padedu rūpintis mūsų kongregacija.

- Ar kada nors dirbote JAV valdžiai? – paklausė jis.

- Ne, pone, - atsakiau.

- Ar kada nors tarnavote ginkluotose pajėgose? – paklausė jis.

- Ginkluotose pajėgose? – pakartojau aš. – Na taip, tarnavau jūrų pėstininku. Tačiau ką tai turi bendro su šiuo reikalu? Atvykau čia į vestuves ir šį vakarą išvykstu.

- Į vestuves! – užrėkė jis. – O jūs nežinote nei poros vardų, nei ceremonijos adreso!

- Paprastai mane pasitinka ir nuveža... – pradėjau sakyti.

- Siųskite jį atgal, - pasakė pareigūnas kitam pareigūnui.

- Ką? – paklausiau. – Ruošiatės išsiųsti mane atgal į San Diego?

Trečiasis pareigūnas tvirtai paėmė mane už rankos ir pradėjo vesti prie durų.

Staiga man į galvą šovė mintis. Apsigręžiau.
- Palūkėkite, pareigūne, - pasakiau. – Leiskite man duoti jums numerį, kuriuo galėsite paskambinti. Tai mano sekretorė. Ji vestuvėse.

Mano mokinė, Rasika-širomani dasi, kuri rengia mano turus Jungtinėse Valstijose, su keletu bhaktų iš Sietlo atvyko į Vankuverį.

Jis paskambino Rasikai ir priekabiai klausinėjo ją penkiolika minučių.

- Gerai, - pasakė jis išjungęs telefoną. – Panašu, kad ruošiatės atlikti apeigas šiose vestuvėse.

Jis pasiėmė rašiklį ruošdamasis pasirašyti ataskaitą, tačiau pirmiausia pažvelgė į mane.
- Ar dar ką nors ruošiatės nuveikti būdamas čia? – paklausė jis.

Kita mintis atėjo į galvą.
- Jei bus laiko, - atsakiau, - gal pasižiūrėsiu olimpiečių pasirodymus. Turiu omeny Bode Miller, Lindsey Vonn, ir Shaun White – visi jie pretenduoja į aukso medalius.

Po keletos minučių išėjau iš terminalo. Prie manęs pribėgo bhaktas.
- Maharadža, kas atsitiko? – paklausė jis. – Ar dingo jūsų bagažas?

- Ne, - atsakiau, - bagažas nedingo. Tiesiog padariau kvailą klaidą. Kartais taip nutinka. Tačiau išmokau pamoką, gerą kelionės pamoką.

Tą vakarą prisiminiau pranašo Mahometo žodžius: “Nesakyk, kiek esi išsilavinęs. Papasakok, kiek daug keliavai.”

 
Kalendorius