Mokytojas neturėtų padaryti savo mokinio priklausomo nuo jo. Mokytojo pareiga visada duoti mokiniui sparnus, kad jis galėtų skraidyti pats.

Šri Dživa Gosvamis teigia, kad žmogus, kenčiantis nuo keturių materialios egzistencijos trūkumų, t.y. netobulų juslių, pasimetimo, nedėmesingumo, ir polinkio sukčiauti, negali suprasti absoliučios tiesos be pagalbos iš aukščiau.

Tas, kuris iš tikrųjų priims šventraščių prieglobstį, nebebus pavaldus šiems keturiems trūkumams, trukdantiems pasiekti tobulų žinių. Toks "patikimas asmuo" nesusipainios tarp to, kas galiausiai yra tikra ir kas ne, todėl jis niekada nesuklys pripažindamas Dievą tikruoju savininku, o taip pat jis ar ji neapgaudinės kitų, duodamas jiems kažką kita, o ne visą tiesą. Šiuo atveju tobulumas rodo į tą asmenį, kurio atsidavimas tobulas, o ne tą, kuris nedaro jokių klaidų. Reliatyvioje plotmėje net ištobulėjusios sielos gali padaryti klaidų. Kai kurie buvo neraštingi, o garsusis Bilvamangala Thakura buvo aklas, panašu kad jo regėjimo juslė buvo ydinga, nepaisant jo tobulo žinojimo. Kai kurie norėtų mus įtikinti, kad tobulų sielų padarytos klaidos yra tam tikra lila, patikrinimas mokiniams. Tačiau toks paaiškinimas nesiremia giliu absoliučios realybės prigimties supratimu.

Panirusi į kitą realybę plotmę, transe tobula siela tai kas yra gali palaikyti už kitą. Mes stebime šį reiškinį daug kartų Čaitanjos Mahaprabhu liloje, kuris savo meilės Krišnai ekstazėje smėlio kopą Puryje kartą palaikė Govardhano kalnu. Kitas pavyzdys buvo kai jo mokinys Džagadananda klaidingai palaikė Sanatana Gosvamio šafrano spalvos turbaną Mahaprabhu drabužiais, nors šis iš tikrųjų gavo jį iš kito sanjasio. Taip pat kartą jaunystėje Hanumanas saulę palaikė vaisiumi ir bandė ją pačiupti.

Tripurari Svamis

Šrila Bhaktisidhanta Sarasvati Thakura Prabhupada

Mes turime tam tikrą nepriklausomybę, bet ši nepriklausomybė neturėtų būti naudojama taip, kad ribotų Šeimininką. Mums savo tikslams leidžiami tik tam tikri konkretūs dalykai, o Jis turi valdžią viskam. Todėl mes neturime galvoti apie Jį kaip apie Jo sukurtas būtybes. Kai Absoliutas nori kažko, mes moraliai įpareigoti pasiūlyti Jam savo paslaugas ir patenkinti Jo poreikius. Jei Jis mano, kad Jis yra vyras, visi turėtų būti Jo žmonomis. Siela turėtų vilkėti savo kūną pagal savo vyro skonį; ji turėtų puoštis taip, kad pradžiugintų savo Šeimininką.

Mums nereikia manyti, jog Dievas turėtų būti vyraujantis veiksnys, aptarnaujantis mūsų poreikius. Mes negalime viešpatauti virš Jo. Mums to daryti neleidžiama. Mes nepajėgūs to daryti. Būdami begalinai maži, mes neturime galios Jį padaryti pavaldžiu mums. Mes neturėtume manyti, kad Jis privalo būti mūsų tėvu ir tarnauti mums, kaip matome žemiškus tėvus darant nuo mūsų gyvenimo pradžios. Mes turėtume tarnauti ir garbinti Bala Krišną, vaiką Krišną, kaip jo tėvai:

"Man nereikia vartyti Vedų, man nereikia skaityti dharmašastrų ir Mahabharatos, kad sumažinčiau savo bėdas. Lai tie, kurie per daug bijo žemiškų rūpesčių, skaito Vedas, ir t.t. Aš visai nebijau tokių dalykų. Nemanau, kad pesimistiška mano proto tendencija turėtų versti mane skaityti šias knygas. Tai negyvi sprendimai. Aš noriu gyvo dalyko. Aš matau, kad Nanda, kaip tėvas, gavo pirmenybę puoselėti ir auginti vaiką Krišną nuo pat pradžių. Taigi man geriau, kad Nanda, o ne šios šastros būtų mano mokytojas."[1]

SB 10.14.34

eṣāṁ ghoṣa-nivāsinām uta bhavān kiṁ deva rāteti naś
ceto viśva-phalāt phalaṁ tvad-aparaṁ kutrāpy ayan muhyati
sad-veṣād iva pūtanāpi sa-kulā tvām eva devāpitā
yad-dhāmārtha-suhṛt-priyātma-tanaya-prāṇāśayās tvat-kṛte

Mano protas sutrinka, kai bandau galvoti apie tai, kokį atlygį išskyrus Tave galima rasti bet kur. Tu įkūniji visus palaiminimus, kuriuos suteikei šiai piemenų bendruomenei Vṛndāvane. Tu jau sugebėjai atiduoti Save Pūtanāi ir jos šeimai mainais už tai, kad ji apsimetė Tavo bhaktu. Taigi, ko Tu negalėtum duoti šiems Vṛndāvano bhaktams, kurių namai, turtai, draugai, brangieji, kūnai, vaikai, gyvenimai ir širdys pašvęstos tik Tau?

BS 5.38

śriyaḥ kāntāḥ kāntaḥ parama-puruṣaḥ kalpa-taravo
drumā bhūmiś cintāmaṇi-gaṇa-mayi toyam amṛtam
kathā gānaṁ nāṭyaṁ gamanam api vaṁśī priya-sakhi
cid-ānandaṁ jyotiḥ param api tad āsvādyam api ca

sa yatra kṣīrābdhiḥ sravati surabhībhyaś ca su-mahān
nimeṣārdhākhyo vā vrajati na hi yatrāpi samayaḥ
bhaje śvetadvīpaṁ tam aham iha golokam iti yaṁ
vidantas te santaḥ kṣiti-virala-cārāḥ katipaye

Aš garbinu šį transcendentinį sostą vardu Švetadvipa, kur mylinčios sutuoktinės - Lakšmi savo tyra nesutepta esme stengiasi su meile pasitarnauti Aukščiausiam Viešpačiui Krišnai - savo vieninteliam mylimajam; kur kiekvienas medis yra transcendentinis troškimų medis; kur dirva grįsta filosofiniu akmeniu; kur visas vanduo yra nektaras; kiekvienas žodis - daina; kiekvienas judesys yra šokis; fleita yra geriausias draugas; kur spindesys - pilnas transcendentinės palaimos, o aukščiausios dvasinės būtybės turi savo skonį ir pajėgia suteikti pasitenkinimą Jam; kur begalė karvių duoda transcendentinius pieno vandenynus; kur transcendentinio laiko egzistencija amžina, laiko, kuris visuomet yra dabartis, be praeities ir ateities ir todėl neturi sąvybės prabėgti net trumpiausią akimirką. Ši vieta žinoma kaip Goloka tik keletui realizuotų sielų šiame pasaulyje.

SB 10.14.30

tad bhūri-bhāgyam iha janma kim apy aṭavyāṁ
yad gokule 'pi katamāṅghri-rajo-'bhiṣekam
yaj-jīvitaṁ tu nikhilaṁ bhagavān mukundas
tv adyāpi yat-pada-rajaḥ śruti-mṛgyam eva

Didžiausia įmanoma laimė man būtų gimti bet kuo šiame Gokulos miške, ir kad mano galva maudytusi dulkėse, krentančiose nuo bet kurio jo gyventojo lotosinių pėdų. Jų visas gyvenimas ir siela yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Mukunda, kurio lotosinių pėdų dulkių vis dar ieško Vedų mantrose.

Prahlāda

āsīnaḥ paryaṭann aśnan
śayānaḥ prapiban bruvan
nānusandhatta etāni
govinda-parirambhitaḥ

Prahlada Maharadžas visada buvo paniręs mintimis į Kṛṣṇą. Visada būdamas Viešpaties glėbyje, jis nežinojo, kaip automatiškai buvo vykdomi jo kūno poreikiai, tokie kaip sėdėjimas, vaikščiojimas, valgymas, gulėjimas, gėrimas ir kalbėjimas.

tataḥ kṣitāv eva niveśya nāthaḥ
kṛtvā tam aṅgke sujanaika-bandhuḥ
śanair vidhunvan kara-pallavena
spśran muhur mātṛvad āliliṅga

"Viešpats, kuris draugiškas tik savo bhaktams, tuomet atsisėdo ant žemės ir pasisodino Prahlādą ant kelių. Švelniai supuodamasis pirmyn ir atgal Jis glostė Prahlādą savo lotosine ranka ir apkabindavo jį vėl ir vėl, kaip motina apkabina savo vaiką." tokiu būdu Viešpats rodė dėmesį Prahlādai, nekreipdamas daugelio kitų išaukštintų asmenybių.

Giedoti Harė Krišna – tai ne sektantiškas užsiėmimas. Tam, kuris gieda šią mantrą, ji suteikia aukščiausią gyvenimo tobulumą. Šiandien pasaulį kamuoja daugybė problemų, kurios, iš esmės, atsiranda dėl Dievo suvokimo trūkumo. Politinės, socialinės ir ekonominės priemonės tik laikinai pagerina padėtį, bet neišgydo pagrindinės ligos. Jei giedosime Dievo vardus ir paklusime Jo įstatymams, tai bus tinkamas vaistas civilizacijai šioje eroje, kuomet tautų lyderiai ignoruoja Dievo sąmonę.

Net Napoleonas, paprastai mąstęs pasaulietiškai, pripažino: „Dvasia visada nugali kalaviją“. Retai apie tai kalbame, bet užgriuvus nelaimėms dauguma mūsų, net prisiekę ateistai, kreipiamės į Dievą.

Prieš kelis metus Atlantoje vienas Krišnos atsidavęs kandidatavo į mero postą remdamasis Dievo sąmonės platforma. Populiaraus laikraščio redaktorius replikavo, kad Dievo vardų giedojimas negali išspręsti žmogaus problemų. Taip jau atsitiko, kad netrukus redaktorius buvo pagrobtas ir laikomas užrakintas automobilio bagažinėje reikalaujant išpirkos. Kai jis galiausiai ištrūko į laisvę ir reporteriai paklausė, ką jis galvojo kalėdamas, žmogelis atsakė: „Aš meldžiausi Dievui“.

Griežti XVI amžiaus Indijos kastų sistemos šalininkai vengė bet kokių ryšių su musulmonais. Nepaisydamas įsigalėjusių tradicijų Šri Čaitanja Mahaprabhu — šiandieninio Harė Krišnos judėjimo įkūrėjas — įšventino namačarją (švento Dievo vardo dvasiniu mokytoju) musulmonų vaiką — Haridasą Thakurą. Taip jis sutraukė visus prietarų ir fanatizmo pančius, praktiškai įgyvendino vieną pagrindinių savo mokymo principų — gerbti didį Dievo atsidavusį ir jam lenktis, nepaisant jo socialinės kilmės ir padėties. Tik toks dvasiškai pažengęs žmogus gali pertvarkyti kitų žmonių gyvenimus.

Čia pateiktas Haridasos Thakuros gyvenimo epizodas pasakoja, kaip to švento žmogaus malda reto grožio, tačiau laisvo elgesio moterį paverčia didžia šventąja: