Śrīla Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakur Prabhupada

Pasauliui nereikalingi jokie reformatoriai Pasaulis turi labai kompetentingą asmenybę, kuri vadovauja patiems smulkiausiems įvykiams. Tam, kuris nusprendžia, kad pasaulyje yra ką reformuoti, pačiam reikalinga reforma. Pasaulis tobulai sukasi savo ruožtu. Jokia asmenybė negali pakeisti kurso, kurį jam nubrėžė likimas, net per plauko storumą Kai pasaulio įvykių tėkmėje mes pastebime bet kokius pokyčius, kuriuos sukėlė bet kokia asmenybė, turėtume gerai suprasti, kad ta asmenybė neturi jokios realios galios jokioje stadijoje. Tą pačią asmenybę judina jėga, kuri priklauso kitai kategorijai, nei ji pati. Pasauliui nereikia, kad jo kryptį keistų bet kokia asmenybė. Reikia tik pakeisti mūsų požiūrį į šį pasaulį. Śrī Čaitanjos malone tai jau buvo padaryta už dabartinę kartą. Tai suprasti gali tik gavusieji Jo malonę. Šventraščiai skelbia, kad reikalinga tik klausytis atvira širdimi Kṛṣṇos vardą iš bona fide bhakto lūpų. Kai tik Kṛṣṇa pasiekia klausytojo ausis, jis apvalo klausytojo regėjimą ir šis nebeturi jokių ambicijų kada nors būti bet kokio kito žmogaus reformatoriumi, nes jis pamato, jog niekas nėra likęs be aukščiausiojo vedlio. Todėl tai yra jo paties reforma, kurią jis gali vis labiau suvokti, priimdamas amžinai besitęsiančią Aukščiausiojo Viešpaties malonę.

Iš "Harmonisto", 1932 gegužės, Nr. 11. Straipsnio originalus pavadinimas: „Śrī Caitanya Pietų Indijoje“. Puslapiai 325-326

Āmār Jīvan
Mano gyvenimas
(iš Śaraṇāgati)

    Kai Viešpats Caitanya buvo Jagannatha Puryje, jis buvo Radharani nuotaikoje, išsiskyrimo su Krišna jausenoje. Tie, kurie yra madhva-gaudiya sampradaya mokinių sekoje, taip pat turėtų jausti išsiskyrimą su Krišna, garbinti jo transcendentinę formą ir kalbėti apie jo transcendentinius mokymus. Dvasinis mokytojas turėtų pakylėti atsidavusius iki aukščiausio atsidavimo lygio tobulumo. Jausti nuolatinį išsiskyrimą su Krišna tuo pačiu būnant užsiėmus tarnystėje Aukščiausiajam yra Krišnos sąmonės tobulumas.

Šis atsidavimo tarnystės procesas yra išdėstytas Caitanyos Mahaprabhu. Tai nėra, kad mes tiesiog lengvai galime pasakyti "Mes matėme Radharani ir Krišną rasa liloje". Taip nėra. Jausk išsiskyrimą. Kuo daugiau jauti išsiskyrimą su Krišna, tuo labiau tu gali suprast, kad esi pažengęs. Nesistenk pamatyti Krišnos nenatūraliai. Eik gilyn jausdamas išsiskyrimą, tada tai bus tobula. Toks yra Viešpaties Caitanyos mokymas.

Šri Šrimad Gour Govinda Svami pamokymas

Kartą viename Bengalijos mieste gyveno vienas šeimos žmogus, kuris turėjo gerai apmokamą darbą. Jo žmona pasilikdavo namuose prižiūrėti du vaikus: vienam buvo trys ar keturi mėnesiai, o kitam - septyni metai. Vieną popietę vyras pasakė savo žmonai, "  Dabar aš turiu tuojau pat skubėti į darbą, taigi gal gali pagaminti pusryčius anksčiau ryte, nes aš grįšiu tik ankstyvą rytą. " Paprašęs savo žmonos jis išvažiavo.

NEPRILYGSTAMAS NIMAI PANDITO GROŽIS

(JŠ Radhanatha Svamis)

Kai Vrindavana dasa Takura savo knygoje „Čaitanja bhagavata“ bandė paaiškinti apie neprilygstamą Viešpaties Čaitanjos grožį, jis susidūrė su mažyte problemėle, ieškodamas analogijos, jam aprašyti. Jis bandė aprašyti į ką panašus buvo Viešpaties Čaitanjos grožis, kai Nimai Panditas sėdėjo prie Jamunos upės kranto, supamas savo mokinių. Jis svarstė: „Galbūt mes galime palyginti šį vaizdą su pilnu mėnuliu, apsuptu žvaigždžių, tačiau tai netinka, kadangi mėnulis turi tiek daug dėmių, o Nimai Pandito grožis yra be jokios dėmelės. Mėnulis pilnėja ir dyla, jis nebūna visuomet pilnas, bet Nimai Pandito grožis visuomet tik auga, jis niekuomet ne pilnėja arba dyla.

Taigi, gal mes galime pasinaudoti pavyzdžiu, kad Nimai Panditas yra tarsi Kupidonas, meilės dievas, lydimas savo palydovių, tačiau tai taip pat nėra geras pavyzdys, nes kuomet Kupidonas įžengia į jūsų širdį, jis suaudrina jus, bet kuomet Viešpaties Čaitanjos meilė įžengia į jūsų širdį, jis suteikia jums pilną ir amžiną nusiraminimą. Taigi, gal jis panašus į Brihaspatį, supamą devatų, bet Brihaspatis yra ribotas ir turi išankstinę nuostatą prieš demonus ir yra palankus pusdieviams, bet Nimai Panditas turi beribį žinojimą ir yra vienodas visiems. Taigi, aš, Vrindavana dasa Takura negaliu surasti jokio pavyzdžio šiame materialiame pasaulyje, su kuriuo galėčiau palyginti Nimai Pandito grožį. Vienintelis dalykas, apie kurį aš galiu pagalvoti, lygindamas nuostabų vaizdą, kai Nimai Panditas su savo mokiniais sėdi prie Jamunos kranto, yra Krišna, kai jis sėdi tarytum lotoso vainikas, supamas savo draugų piemenukų.“

Śrī Kevalāṣṭakam

madhuraṁ madhurebhyo 'pi
maṅgalebhyo 'pi maṅgalam
pāvanaṁ pāvanebhyo 'pi
harer nāmaiva kevalam

Saldesnis už visus kitus saldžius dalykus; palankesnis už visus kitus palankius dalykus, labiausiai apvalantis už visus apvalančius dalykus - Šrī Hari šventas vardas vienintelis yra viskas.

Netgi Biblija patvirtina, kad Dievas turi patį gražiausią pavidalą ir nėra tik beformė dvasia.
Sekantys keli posmai iš Biblijos labai panašiai, kaip ir vediniai šventraščiai aprašo Dievo pavidalą:

na rarājoḍupaś channaḥ
va-jyotsnā-rājitair ghanaiḥ
ahaṁ-matyā bhāsitayā
sva-bhāsā puruṣo yathā

Liūčių sezono metu mėnulis negalėjo pasirodyti pats, nes buvo padengtas debesimis, kurie patys buvo apšviesti mėnulio spindulių. Panašiai, gyva būtybė, esanti materialioje egzistencijoje, negali pasirodyti tiesiogiai, nes yra padengta klaidingu ego, kurį patį apšviečia tyros sielos sąmonė.

PAAIŠKINIMAS

Čia pateikta analogija yra nuostabi. Liūčių sezono metu mes negalime pamatyti danguje mėnulio, nes mėnulį užstojo debesys. Tačiau šie debesys švyti paties mėnulio spinduliais. Panašiai, mūsų sąlygotoje materialioje egzistencijoje mes negalime tiesiogiai suvokti sielos, nes mūsų sąmonė yra padengta klaidingu ego, kuris yra neteisingas tapatinimasis su materialiu pasauliu ir materialiu kūnu. Tačiau būtent pačios sielos sąmonė nušviečia šį klaidingą ego.

Kaip aprašo Gītā, sielos energija yra sąmonė, o kai sąmonė pasireiškia per klaidingo ego ekraną, ji atrodo apsiniaukusi, materiali sąmonė, kurioje nėra tiesioginio sielos ar Dievo suvokimo. Materialiame pasaulyje netgi didieji filosofai, kalbėdami apie Absoliučią Tiesą, galiausiai griebiasi neaiškių dviprasmybių, kaip ir debesuotas dangus tik netiesiogiai parodo prislopintą mirgančio mėnulio šviesą.

Materialiame gyvenime mūsų klaidingas ego dažnai kupinas entuziazmo, vilties ir atrodytų suvokia įvairius materialius dalykus. Tokia sąmonė skatina mus toliau kapstytis materialioje egzistencijoje. Bet iš tiesų mes patiriame tik blausiai atspindėtą mūsų pirminę tyrą sąmonę, kuri ir yra Krišnos sąmonė – tiesioginė sielos ir Dievo patirtis. Nesuprasdami, kad klaidingas ego tik suvaržo ir aptemdo mūsų tikrą dvasinę sąmonę, kuri yra visiškai nušvitusi ir palaiminga, mes klaidingai manome, kad materiali sąmonė yra kupina žinojimo ir laimės. Tai galima palyginti su požiūriu, kad švytintys debesys nušviečia nakties dangų, nors iš tiesų dangų nušviečia mėnesiena, o debesys mėnesieną tik pritemdo ir suvaržo. Debesys švyti dėl to, kad jie atsijoja ir sustabdo skaisčius mėnulio spindulius. Panašiai, kartais atrodo, kad materiali sąmonė patiria malonumą ar nušvitimą, nes ji dengia ar atsijoja pirminę, palaimingą ir nušvitusią sąmonę, tiesiogiai sklindančią iš sielos.  Jei mes pajėgsime suprasti sumanią analogiją, pateiktą šiame posme, mes galėsime lengvai tobulėti Krišnos sąmonėje.

10 dalis, 17 skyrius

Rugsėjis, 2009

Šrila Indradjumna Svamis

Dvidešimt karoliukų nepriežastinės malonės

Kai atvykau prie savo namo Vrindavana dhamoje, pajutau, kaip mane surakino vienuolikos mėnesių kelionių ir pamokslavimo įtampa, tad dvi savaites negalėjau išeiti į lauką. Visą tą laiką ilsėjausi, kartojau papildomus ratus ir skaičiau. Vieną vakarą nusprendžiau, kad kitą rytą galiausiai išeisiu aplankyti keletos šventyklų.

„Vrindavane yra daugiau nei penki tūkstančiai šventyklų, - pagalvojau, - tačiau šiuo metu man gali būti per sunku aplankyti net septynias pagrindines. Aplankysiu Madana Mohaną, Govindadži ir Gopinathą“.

Ilsėdamasis perskaičiau Čaitanja-čaritamritoje, kad norintieji tinkamai pajusti Vrindavano nuotaiką, turi tinkama tvarka kreiptis į tris dievybes: tarnaujantis Madana Mohanui nugali materialius troškimus, tarnaudamas Govindadži apvalo jusles, o tarnaudamas Gopinathai, gopių viešpačiui, pasiekia tyrą meilę Dievui, gyvenimo tobulumą.