10 dalis, 14 skyrius

Rugpjūčio 7-23, 2009                                                           Šrila Indradjumna Svamis

Po Vudstoko festivalio grįžome rengti programų Baltijos jūros pakrantėje. Buvome išsekę, bet pasiryžę užbaigti likusias septyniolika turo dienų. Gali būti askezių, tačiau pasitenkinimas dalijantis Krišnos sąmone su tūkstančiais žmonių nepalyginamai daugiau atsveria bet kokius nepatogumus.

Kai kitą rytą po mūsų sugrįžimo budau iš miego, Džajatamas das paskambino į mano mobilųjį.

- Ar pažadinau jus? – paklausė jis.

- Nieko tokio, - atsakiau stengdamasis grįžti į visišką sąmonę.

- Praeitą naktį man paskambino iš Nacionalinės policijos, - pasakė Džajatamas.

Tuoj pat atsisėdau ir galutinai išsigaivalojau. Būtent Nacionalinė policija praeitą mėnesį surengė reidą į mūsų bazę mokykloje ieškodama narkotikų.

- Kas dabar? – paklausiau.

Džajatamas nusijuokė.

- Nesijaudinkite, Šrila Gurudeva, - pasakė jis. – Jie nori mūsų pagalbos. Jie suėmė vyrą iš Nepalo, kuris nelegaliai įvažiavo į šalį norėdamas pardavinėti deimantus. Jis kalba hindi, ir jie klausia, ar negalėtų paprašyti vieno iš indų bhaktų vertėjauti. Jei tai pasieks teismo lygmenį, jie sumokės už vertimo darbą teisme.

- Nepaprasta, - pasakiau aš.

- Žinoma, sutinku, - pasakė Džajatamas, - ir jie labai dėkingi už mūsų pagalbą.

- Visada pasiruošę padėti, - atsakiau sukikendamas.

Rugpjūtis, 2009                                                                                 Šrila Indradjumna Svamis

- Tik per mano lavoną! – suklykė moteris per telefoną.

Kai įėjau į biurą, išgirdau kiekvieną žodį, pasakytą Nandini dasi:

- Niekada! Niekada neišnuomosiu mokyklos jūsų žmonėms! Nei po milijono metų! – po to ji padėjo ragelį.

- Dieve, - pasakiau. – Kas tai buvo?

- Netoli Vudstoko lauko esančios mokyklos direktorė, - pasakė Nandini. – Ji atsisako mums išnuomoti mokyklą. Bus sunku, nes mums padėti susirinks 400 bhaktų.

- Praeitais metais mes nuomojome tris mokyklas bhaktams, - pasakė Džajatamas das. – Tačiau dvi iš jų remontuojamos. Šiuo metu turime tik vieną.

- Kiekvienais metais kreipiuosi į tą pačią moterį, norėdama išnuomoti jos mokyklą, - pasakė Nandini, - ir kiekvienais metais ji griežtai atsisako. Ji mano, kad esame pavojinga sekta.

- Ką daryti? – paklausiau aš.

- Pabandysiu dar vieną dalyką, - pasakė Nandini. – Paprašysiu to miesto mero pasikalbėti su ja. Jis mūsų draugas. Galbūt jis galės ją paveikti.

Kitą popietę per sankirtaną paskambino Nandini.

- Mes turime mokyklą! – sušuko ji.

- Direktorė sutiko? – paklausiau aš.

- Ne visai, – pasakė Nandini. – Meras privertė ją mums išnuomoti mokyklą. Jis pasakė jai, kad praras darbą, jei to nepadarys. Nebuvo malonu, bet tai ją paveikė.

Šrila Indradjumna Svamis, 10 dalis, 12 skyrius

Ši šventa užduotis

Brangiausias Šrila Prabhupada,

Prašom priimti mano nuolankiausius nusilenkimus Jūsų lotosinių pėdų dulkėse. Šlovė Jums!

Šią palankią dieną, kai švenčiu Jūsų apsireiškimą šiame pasaulyje, sustingstu keletui akimirkų ir prisimenu Jūsų malonę man. Kadangi prasidėjo paskutinė mano gyvenimo dalis, mane nukrečia šiurpas, kai pagalvoju, kur dabar būčiau, jei Jūs nebūtumėte išgelbėjęs manęs iš šio siaubingo materialios egzistencijos vandenyno.

Mano kartos vyrai ir moterys metų metus plušėjo, siekdami pasimėgauti laikinais šio pasaulio malonumais, o dabar išėję į pensiją tikisi gyventi ramiai, pasinėrę į apmąstymus. Tačiau neišpildyti troškimai širdyse persekios juos iki paskutinės dienos.

Kaip ir kiti, aš nieko geresnio nebūčiau užsitarnavęs, tačiau Jūs įsikišote ir pakeitėte mano likimą. Ir kai galiausiai aš atkeliavau pas Jus, Jūs užtarėte mane prieš Aukščiausiąjį Viešpatį. “Štai puikus vaikinas, kuris iš visų jėgų stengiasi Tau pasitarnauti, - meldėtės Jūs. – Prašom priimti jį”.

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakur Prabhupada

Tobula Krišnos vardo giesmė laisvai prieinama visoms sieloms. Ji tolygi Vradžos dvasinių piemenaičių meilės tarnystei. Tokia Šri Čaitanjos Mahaprabhu mokymo pati esmė. Ir atvirkščiai, tie, kurie susirinkę negieda Krišnos vardo be įžeidimų, nėra tinkami suvokti dieviškos meilės prigimtį. Tie, kurie neįgijo tokio supratimo, lieka pasmerkti apgailėtinai materialaus geismo vergystei.

10 dalis, 11 skyrius Šrila Indradjumna Svamis

Liepos 14 – 20, 2009

Vasara niekada nebuvo tokia pati

- Pralaimėti mūšį - dar nereiškia pralaimėti karą, - pasakiau Nandini dasi. Vienas iš mūsų festivalių buvo panaikintas, nepaisant jos ryžtingų pastangų, ir ji sėdėjo susinervinusi.

Bandžiau šypsotis.

- Nieko tokio, Nandini, - pasakiau. – Negali jų visų laimėti. Mums tiesiog reikia rasti kitą miestą.

- Guru Maharadža, - pasakė ji, - festivalis turėjo būti rytoj.

- Žinau, - atsakiau, - taigi sujungime savo pastangas ir kartu sugalvokime planą. Džajatamai, kaip manai, kur galėtume surengti kitą festivalį?

Džajatamas atrodė bejėgis.

Śrī Śrīmad Gour Govinda Swami Mahārāja

Radharani meilė kontroliuoja Krišną. Džajadeva Gosvamis rašė, kad Krišna sako: dehi pada pallavam udāram – „O Radhe! Aš prašau tavęs, duok Man savo lotosines pėdas!“ [Gīta-govinda 10.8] ir govindānandinī rādhā, govinda-sarvasva - Šrimati Radharani suteikia malonumą Govindai, Govinda jai yra viskas. [Cc. ādi 4. 82] Krišna visiškai priklauso Radhai – dėl jos Jis eina iš proto. Jis elgiasi tarsi beprotis.

Kai Radharani maudosi aukštupyje, Krišna maudosi žemupyje, nes visi kvapai, gėlės, kuṁkuma teka žemyn ir liečia Jo kūną. Krišna išėjo iš proto dėl Šrimati Radhikos. Naktį Jis slepiasi už uogų krūmo jos namo kieme. Jis bijo, Radharani anytos ir jos svainės. Jis slepiasi, nes šios pradės jį koneveikti: „Kur tas Krišna?! Bjaurus, padykęs vaikis!“ Jis yra beprotis.

„Čaitanja Carinamrita“, Madya lila

Savo protu nukeliauti į Vrindavaną jums nekainuoja nieko. Jums nereikia pirkti bilieto lėktuvu. Bet jūs gausite didelę dvasinę naudą, jei savo prote prisiminsite Vrindavaną. Jei mes turėsime šį norą, vėl ir vėl norėsime grįžti ten, ir tas noras taps toks stiprus, kad Krišna mus pasiims į Vrindavaną. Ir tada vieną dieną mes būsime ten, sėdėsime po troškimų medžiu ir kalbėsime apie Krišną. Jei mes to norime, tai yra įmanoma. Todėl norėkite toliau.

Čaitanja Mahaprabhu visada labai norėjo į Vrindavaną. Tik gavęs sannyasą Jis buvo pasiruošęs iš karto bėgti, lėkti į Vrindavaną. Jam besiruošiant į kelionę, Nitjananda Prabhu sustabdė Jį, klausdamas, kur gi jis išsiruošė?

- Aš noriu eiti į Vrindavaną!

- O, Tu nori eiti į Vrindavaną? Tu jau esi Vrindavane! Žiūrėk, čia Jamuna!

Mahaprabhu buvo prie Gangos, bet Nitjananda jam sako, čia Jamuna. Tik išgirdęs apie tai Mahaprabhu šoko į vandenį ekstazėje. Tuo metu pro šalį valtimi  plaukė Advaita Ačarja. Jis pačiupo Mahaprabhu ir nuplukdė Jį į Šantipurą, kur Jam organizavo susitikimą su Mahaprabhu mama Sačimata. Ši maldavo savo sūnaus:

- Nors Tu esi sannyasis, ir tau negalima pasilikti vienoje vietoje, bet prašau, nekeliauk toli, pasilik bent jau šalia. Džaganatha Puris yra šalia. Būk nors kiek  arčiau manęs.

Haridasa Thakura gimė musulmonų šeimoje, bet jis buvo labai tyras ir priėmė vaišnava dharmą. Nors jis buvo aukščiausio lygio bhaktas, jis buvo ypatingai nuolankus. Nuolankumas yra pagrindinė bhakto savybė. Tyri bhaktai visad nuolankūs, jie neišdidūs. Nepaisant to, kad Haridasa buvo toks geras bhaktas, kai kiti bhaktai rinkdavosi pas kurį nors namuose, jis visada pasilikdavo už durų.

Viešpats Čaitanja kalbėjo su Haridasa Thakura:

"Haridasa, ar pameni, kaip žmonės buvo nepatenkinti tavim ir vietinė administracija nusprendė, jog tu turi būti viešai išplaktas dvidešimt viename turguje?"

Haridasa buvo labai tyras, nuolankus ir labai nuoširdžiai atliko savo dharmą, deja daug pavydžių žmonių buvo juo nepatenkinti. Jie nutarė, kad lengviausias būdas su juo susidoroti - tai nužudyti. Tai labai klasikinis ir materialistiškas problemų su žmonėmis sprendimo būdas: tiesiog užmušti, kad nebebūtų išvis. Kiekviename turguje jis turėjo būti mušamas pagaliais.

Kiekvieną vakarą Vrindavane vyksta daug įdomių žaidimų. Krišnos namuose vyksta didelė didelė prasado vakarienė. Prie stalo sėdi Nanda Maharajas su savo broliais Upananda ir Sunanda. Jie visidailiai pasipuošę, galvos papuoštos nepaprastais turbanais, jų visų akys pailgos, graži Nanda Maharajo barzda, jis pats toks stuomeningas. Priešais juos sėdi Krišna, Balarama, Madhumangala ir visi kiti draugai. Yašoda devi ir Rohini devi su savo tarnaitėmis pagamino daug vaišių – tiek daug įvairių daržovių patiekalų, aukščiausios rūšies ryžiai, kurie atrodo auksiniai, nes apipilti ghi. Jie valgo skirtingų rūšių purius, taip pat dahivadą, kuri buvo išmirkyta jogurte, skirtingų rūšių kačorius. Taip pat buvo pagaminti keli saldūs ir keli sūrūs čatniai, daug gėrimų. Ypatingai Krišnai patiko saldumynai, kuriuos pagamino Šri Radha savo namuose Javate. Juos atnešdavo grupė mergaičių, kurias lydėdavo viena iš  Radharani artimų draugių. Kai Krišna pabaigia vakarieniauti merginos grįžta į Javatą, nešdamos Šri Radhai ir jos draugėms Krišnos maisto likučių. Tada pas jas prasideda tikras vakarėlis. Jos susėda kartu, šnekučiuojasi ir mėgaujasi mahaprasadu. Su kiekvienu kąsniu jos mėgaujasi Krišnos lūpų nektaru. Ypatingai didelį pasitenkinimą jos jaučia ragaudamos tuos maisto likučius, kurie buvo patekę į Krišnos burną, nes jie yra susimaišę su Krišnos seilėmis. Vrindavano merginas tai ypatingai svaigina, nes jų didžiausias troškimas yra tarnauti Šri Krišnos lūpoms. Kartais kai kurios merginos sako, kad didžiausia tarnystė yra tarnauti Krišnos pėdoms, bet kai kurios gudresnės ir įžūlesnės sako, kad iš tikrųjų mes girdėjome kitą tiesą: kad pati didžiausia tarnystė Krišnai yra tarnauti Jo lūpoms. Taigi jos visada, bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kokiais būdais, nori tarnauti Jo lūpoms. Sanskrito kalba lūpos yra „adhara“. Galėdamos skanauti Krišnos adharamritą jos patiria didžiulę ekstazę.